Dalykai, dėl kurių įvairios kultūros ginčijasi

Natūralu, kad tarp skirtingų kultūrų kyla nesutarimų. Žmonės ištisus amžius kūrė savus papročius ir tradicijas, dėl ko dabar atsiranda kontrastingų požiūrių į tam tikrus dalykus. Tačiau yra faktų, kurie itin nustebina. Pavyzdžiui, ar žinojote, jog cepelinai – visai ne Lietuvos tautinis patiekalas? O kieno nacionalinis gėrimas iš tiesų yra kava? 

Kava – skandinavų nacionalinis gėrimas?

Nepaisant to, kad kava yra kilusi iš šiltųjų kraštų, Šiaurės Europoje ji taip išpopuliarėjo, kad dauguma Skandinavijos šalių laiko ją savo nacionaliniu gėrimu. Itin entuziastingai kavą vartoja suomiai – jie vidutiniškai išgeria 8 puodelius per dieną. Švedijoje daugiau nei pusė gyventojų geria kavą per pusryčius ir dienos metu. Norvegijoje ir Danijoje labai populiaru naudoti lašelinius kavos aparatus. Į šias šalis žalioji kava daugiausia importuojama iš Brazilijos ir kitų Pietų Amerikos šalių bei perdirbama vietoje. Tačiau visos Šiaurės šalys pirmenybę teikia vietoje gaminamai kavai.

Nors skandinavų meilė kavai yra be galo didelė, vis dėlto oficialiai kavos jų nacionaliniu gėrimu vadinti negalima. Kava nėra ir nacionalinis Argentinos ar Italijos gėrimas. Šis titulas atitenka Jungtinėms Amerikos valstijoms, Kolumbijai, Etiopijai, Makao, Singapūrui, Vietnamui, Indijai, Jordanijai ir Saudo Arabijai. Kokybiškų kavos pupelių iš šių šalių galima rasti www.coffeeloft.lt.

Lietuvos (ne)nacionaliniai valgiai

Neįtikėtina, tačiau taip mūsų pamėgtus cepelinus, šaltibarščius ir kugelį negalime vadinti lietuviškais nacionaliniais valgiais. Tam, kad patiekalas būtų paskelbtas nacionaliniu valgiu, jis turi atitikti keletą kriterijų. Valgis arba gėrimas šalyje turi būti gaminamas bent  150 metų, ruošiamas tik iš Lietuvoje gaunamų produktų, paminėtas tautotyros tyrėjų arba kulinariniuose leidiniuose mažiausiai prieš  150 metų ir atitikti kitus kriterijus: patiekimo, vartojimo būdo ir gamybos būdo.

Cepelinai ir kugelis į Lietuvą buvo atvežti Baltarusijos pasienių žydų. Jie kugelį gamindavo su žąsienos taukais, o cepelinus įdarydavo vištienos odos spirgais. Lenkai taip pat mėgsta savintis cepelinus, tačiau šie nuopelnai jiems nepriklauso. Ši tradicija atkeliavo iš čekų, austrų ir vokiečių. Na, o šaltibarščiai išpopuliarėjo sovietmečiu ir taip pat neatitinka tautinio patiekalo kriterijų.  

Valgymo etiketo skirtumai

Skirtingos kultūros turi visiškai skirtingus valgymo įpročius. Keliaujant svarbu juos žinoti, kad neįžeistumėte vietinių gyventojų. Pavyzdžiui, indai tradiciškai valgo rankomis. Šis paprotys paplitęs ne tik Indijos kaimuose – taip elgiasi ir miestuose, ir net kitose šalyse gyvenantys indai. Jie teigia, kad taip valgyti yra kur kas skaniau – galima maišyti maistą ir karį pagal savo skonį. Žinoma, prieš valgant būtina švariai nusiplauti rankas. Valgyti galima tik dešine ranka – valgymas kaire ranka laikomas nepagarbiu ir nehigienišku. Dera stengtis, kad maistas nesiliestų prie delnų. Pirštus kišti į burną taip pat nemandagu – maistas pastumiamas nykščiu.

Artimuosiuose Rytuose taip pat paplitęs paprotys valgyti rankomis. Irane ant stalo patiekiamą duoną svečiai laužo rankomis, tuomet ja mirko įvairiuose padažuose ir prieskoniuose. Svarbu valgant nelaižyti pirštų ir nekišti jų į burną.

Tuo tarpu Kinijoje valgymo etiketas visiškai kitoks. Valgydami rankomis ten liksite nesuprasti. Kinai praktikuoja valgymo lazdeles. Pirmąją lazdelę reikia laikyti kaip pieštuką, o antrąją – tarp nykščio ir bevardžio piršto. Vidurinysis pirštas turėtų būti tarp abiejų lazdelių ir atlikti atramos funkciją. Valgymo lazdelėmis negalima rodyti, jų čiupinėti ir naudoti aukštyn kojomis. Negalima jų kišti į ryžių dubenėlį vertikaliai – tai blogas ženklas, kuris imituoja tradicinių smilkalų, skirtų mirusiems pagerbti, naudojimą.

Mūsų kultūroje įprasta valgant nečepsėti ir nešliurpti – tai laikoma etiketu. Tačiau Japonijoje nešliurpdami sriubos įžeisite šeimininkus. Ten valgant makaronų sriubą ar rameną įprasta kuo garsiau šliurpti. Taip parodomas malonumas ir tariamai sustiprinamas sriubos skonis.

Ginčai dėl ginčų

Skirtingos kultūros netgi nepritarimą išreiškia priešingais būdais. Nežinant kiekvienos tautos subtilybių, gali iškilti nemažai nesklandumų. Vokiečiai, amerikiečiai ir suomiai nesutikimą reiškia atvirai, nes mano, jog tai – sąžiningiausias būdas. Prancūzai taip pat nepritaria atvirai, tačiau mandagiai. Štai Rytų Azijos kultūrose nesutikimas yra tabu. Britai irgi nemėgsta konfliktų ir pokalbyje stengiasi švelniai apeiti šį klausimą. Kinai mėgsta naudoti įvairias dviprasmybes, italai – netiesioginį kalbėjimą, filipiniečiai pasižymi pagarba viršininkams, o šveicarai – korektiškumu.

Ką reiškia „vakarienė“ Britanijoje?

Priklausomai nuo to, kurioje Anglijos vietovėje lankotės, terminas „vakarienė“ (angl. dinner) gali reikšti popietinį valgį arba pietus. Kai kur terminas vartojamas norint apibrėžti svarbiausią dienos valgį, nepriklausomai nuo jo patiekimo meto. Dėl to daug nesklandumų kyla apsilankius egzotiškų šalių piliečiams. Pavyzdžiui, Malaizijos atstovai išgirdę žodį „vakarienė“ tikėsis jos vakare, nors iš tikrųjų britas kvies papietauti. Dėl tokių nesusipratimų gali kilti netgi ginčai.

Alkoholio gadinimas ar paskaninimas?

Žmonės Rusijoje degtinę geria paprastą, be jokių maišiklių ar ledo. Jie degtinės maišymą su kuo nors kitu laiko alkoholio grynumo gadinimu. Tai visiškai nesuprantama tolimesnėms kultūroms, kurios mieliau renkasi gaminti įvairius koktelius: „Cosmopolitan“, „Kruvinąją Meri“, „Long Ailendo arbatą“ ir kitus. Kitų kultūrų atstovų manymu, degtinė be pagardinimo – visiškai netinkama gerti.

Akivaizdu, kad sričių, kur skirtingų kultūrų požiūriai skiriasi, gausu. Džiugu, jog vis dėlto didelių konfliktų dėl skirtumų neiškyla. Atvirkščiai – kaip tik įdomu pamatyti ir išbandyti svetimų šalių papročius.