Dainų šventės Jurbarko krašte: antrą šimtmetį skaičiuojanti tradicija
2024-aisiais ne tik Lietuvoje gyvenantys, bet ir viso pasaulio lietuviai švenčia žmonijos nematerialaus kultūros paveldo – Lietuvos dainų šventės – šimtmetį. Mat būtent prieš tiek metų, 1924-aisiais, Laikinojoje sostinėje Kaune buvo surengta pirmoji Dainų diena, taip tada buvo vadinama dainų šventė. Šiais metais dainų šventė vyksta ir mūsų mieste – 2024 m. birželio 15 d. į Tauragės regiono dainų ir šokių šventę „Upėmis tekančios dainos“ Jurbarko Dainų slėnyje suplaukė dainininkai ir šokėjai ne tik iš mūsų, bet ir iš aplinkinių rajonų. Tokia proga norisi prisiminti būtent mūsų krašto dainų švenčių tradicijas, nes Jurbarkas nuo seno garsėjo savo dainininkais, muzikantais, šokėjais, o dainų šventės čia pradėtos rengti pačioje praėjusio amžiaus pradžioje.
Knygoje „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“ teigiama, kad pirmieji vokaliniai kolektyvai Jurbarko krašte buvo bažnytiniai chorai, susibūrę daugiausia paskutiniajame XIX-ojo amžiaus dešimtmetyje: 1885–1890 m. – Veliuonoje, o 1890–1895 m. – Jurbarke bei Eržvilke. Jurbarko choras, vadovaujamas Vinco Nacevičiaus (1875–1943), ne tik giedodavo bažnyčioje, bet ir dalyvaudavo įvairiose šventėse, koncertuose. 1900 m. Jurbarko bažnyčios vargonininku ir chorvedžiu tapo Antanas Pocius (1884–1953), toliau sėkmingai vystęs vokalinių kolektyvų veiklą. Po penkerių metų A. Pociui išvykus į JAV, Jurbarko bažnyčios vargonininku tapo jo vyresnysis brolis Jonas Pocius (1876–1948), vadovavęs bažnytiniam chorui net 40 metų. Beje, J. Pociaus chorą tik iš dalies galėjai vadinti bažnytiniu, nes jo repertuare, be bažnytinių giesmių, būta ir nemažai pasaulietinių dainų, kurias dainuodavo įvairiomis progomis.
1980 metų zoninės dainų šventės akimirka. M. Tautkuvienės asmeninio albumo nuotr.
Pirmosios dainų šventės Jurbarke
Antano Giedraičio-Giedriaus knygoje „Mūsų Jurbarkas“ rašoma, kad XX a. pradžioje Skirsnemunės vargonininku buvęs Stasys Šimkus, jau tada pagarsėjęs savo vedamu dideliu choru, 1905 m. lapkričio 2 d. su choru ir vaidintojais atvyko į Jurbarką ir kunigaikščio Vasilčikovo dvaro daržinėje suvaidino „Ameriką pirtyje“, o jungtinis Jurbarko ir Skirsnemunės parapijų choras, diriguojamas S. Šimkaus, padainavo lietuviškų dainų. Tai buvo pirmas toks pasirodymas Jurbarke, sutraukęs per 1000 klausytojų. Įspūdis liko nepaprastas.
1909 m. rugpjūčio 16 d. tas pats S. Šimkus, jau aiškiai bežengiąs į muzikos meno pasaulį, kartu su Jurbarko vargonininku J. Pociumi suruošė Jurbarke, taip pat kunigaikščio Vasilčikovo daržinėje, dainų šventę, kurioje dalyvavo iš Jurbarko, Skirsnemunės, Raseinių, Veliuonos ir Tauragės 160 asmenų jungtinis choras. Sudainuota keletas dainų. Vienas iš Lietuvos chorinės tradicijos tyrinėtojų Anicetas Arminas rašė, kad ne visos tos dainos buvo vienodai gerai pavykusios, trūkę susirepetavimo. Šiaip ar taip, toks renginys Didžiojoje Lietuvoje buvo bene pirmasis, tai buvęs lyg būsimų dainų švenčių pranašas.
Tiesa, daugiau užuominų apie tokias dideles, visuotines dainų šventes Jurbarke tarpukariu rasti nepavyko – to meto spaudoje rašoma tik apie įvairių organizacijų ar mokyklų organizuotus renginius. Savo šventes su chorų atliekamomis dainomis rengdavo pavasarininkai, angelaičiai, jaunalietuviai, šauliai. Ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje baigiantis mokslo metams mokinių sporto ir dainų šventės kasmet vykdavo Jurbarko gimnazijoje. 1934 m. birželio mėnesį tokioje šventėje dalyvavo 516 mokinių iš 9 mokyklų, chorui dirigavo B. Butkus ir A. Gelmboldas. 13 val. visi dalyviai išsirikiavę apėjo miestą.
Gimnazijos chorui iš pradžių vadovavo J. Pocius, o nuo 1930 m. rugsėjo 16 d. – Klaipėdos muzikos mokyklos absolventas Antanas Šarkauskas. 1938 m. gegužės 20–22 dienomis Jurbarke vyko gimnazijų varžybos. Programoje buvo sportas, chorai, skaitymas, deklamavimas, tautiniai šokiai ir prancūzų kalba. A. Šarkausko vadovaujamas Jurbarko choras tose varžybose liko ketvirtoje vietoje, o laikraščio „Lietuvos aidas“ apžvalgoje apibūdintas taip (kalba netaisyta): „Gana pilną, niuansuotą (gal šiek tiek per daug vibruojantį) skambesį davė Šarkausko vedamas Jurbarko gimnazijos choras; jis pasiekia gražių „piano“ efektų, nors bendras įspūdis kiek per daug liriškas“ (Vladas Jakubėnas).
Pasirodymai Lietuvos dainų šventėse tarpukariu
Jurbarkiškiai dalyvavo ir pirmojoje, 1924 m. Kaune vykusioje, dainų šventėje, į kurią suvažiavo 80 chorų ir 3000 dainininkų. Į ją iš Jurbarko vyko ne bažnytinis, o vargonininko J. Pociaus vadovaujamas „Pavasario“ draugijos choras, kuris turėjo iš viso 34 dainininkus: 8 sopranus, 10 altų, 7 tenorus ir 9 bosus.
Antrojoje, dar didesnėje, 1928 m. įvykusioje Lietuvos dainų šventėje dalyvavo jau du Jurbarko krašto chorai. Jurbarko miestui atstovavo šv. Cecilijos vardu pasivadinęs bažnytinis choras, vadovaujamas J. Pociaus, kuris buvo beveik dvigubai didesnis nei dalyvavęs pirmojoje šventėje, 64 žmonės: 19 sopranų, 21 altas, 11 tenorų ir 13 bosų. Tiesa, jame buvo nemažai ankstesnės dainų šventės dalyvių. Dalyvavo ir Skirsnemunės bažnytinis choras, vadovaujamas K. Petrausko. Šį chorą sudarė 36 dainininkai: 7 sopranai, 11 altų, 8 tenorai ir 10 bosų.
Po dvejų metų vykusioje trečiojoje dainų šventėje Vytauto Didžiojo garbei (1930 m. buvo iškilmingai pažymėta jo mirties 500 metų sukaktis), iš Jurbarko miesto į Kauną vyko jungtinis „Pavasario“ draugijos ir ateitininkų choras, kuriam vadovavo tas pats J. Pocius. Šį kartą dainininkų buvo dar daugiau – 72, iš jų 22 sopranai, 25 altai, 14 tenorų ir 11 bosų. Skirsnemunei atstovavo 2 chorai. Tautininkiškos krypties jaunimas į šventę vyko susibūręs į „Jaunosios Lietuvos“ chorą, vadovaujamą J. Jurkšo. Šiame chore buvo 31 dainininkas: 8 sopranai, 6 altai, 8 tenorai ir 9 bosai. Skirsnemunės bažnyčios chore, vadovaujamame K. Petrausko, dainavo 35 dalyviai: 12 sopranų, 8 altai, 8 tenorai ir 7 bosai.
Beje, apie to meto jurbarkiškių choro lygį galima spręsti iš 1927 m. žurnale „Pavasaris“ Nr. 12 ir 19 išspausdintų korespondencijų. Tais metais liepos 2 d. vykusioje „Pavasario“ sąjungos II dainų šventėje jurbarkiškiai rungęsi su Kalvarijos, Kuršėnų, Daukšių, Marijampolės, Pilviškių, Linkuvos, Skuodo chorais ir juos pralenkę. O liepos 4 d. teisėjų komisijos vardu p. Likerauskas (pavasarininkų dainų šventės dirigentas) Jurbarko chorui kartu su Rygos „Šviesos“, Utenos ir Telšių chorais įteikė „pirmos rūšies premiją“. Informacijos laikraštyje „Lietuva“ autorius J. Bendorius chorą apibūdino taip (kalba netaisyta): „Toliau reik pažymėti p. Pociaus vedamas, turintis gražių balsų ir aukšto ūgio dainininkų Jurbarko choras. Šio choro ypatybės: pastovi intonacija, gera sąskamba, gerokai sutvarkyta, ypatinga vyrų balsų emisija“.
Pirmąją premiją šis J. Pociaus vadovaujamas choras buvo laimėjęs ir anksčiau – 2024 m. liepos 6–8 d. Šiauliuose vykusioje pavasarininkų dainų ir sporto šventėje, į kurią buvo nuvykęs Jurbarko pavasarininkų choras (43 dalyviai) ir Jurbarko kuopos 12 instrumentų orkestras, vadovaujamas kapelmeisterio V. Giedraičio. Kaip geriausi tuomet buvo paminėti Linkuvos, Utenos, Telšių, Jurbarko ir Šiaulių chorai. Pažymėtini buvę Jurbarko ir Telšių orkestrai, bet jurbarkiškis kiek silpnesnis. Abu Jurbarko kolektyvai buvo apdovanoti I laipsnio diplomais.
Jurbarko miesto ir valsčiaus chorų veikla ketvirtajame dešimtmetyje tebelaukia tyrinėtojo entuziasto, rašoma knygoje „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“. Pasak šio leidinio, vokiečių valdymo ir pirmaisiais pokariniais metais ypač daug visuomenei koncertavo Jurbarko gimnazijos choras, nes kiti chorai buvo nutraukę savo veiklą arba jiems nebuvo leidžiama (pvz., bažnytiniam chorui) pasirodyti viešumoje.
Pirmosios rajoninės dainų šventės sovietmečiu
Dainų šventės eisena apie 1950 m. Vasiliauskų šeimos archyvo nuotr.
Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui, 1946 m. liepos 21 d., sovietinėje Lietuvoje surengta pirmoji visuotinė respublikinė dainų šventė Vilniuje. Joje dalyvavo dvylika tūkstančių dalyvių, atvykusių iš visos Lietuvos, tai buvo masiškiausia pokario šventė. Pirmą kartą vyko ir chorų varžybos, kuriose dalyvavo 39 chorai. Šventėje buvo dainuojamos ne tik sovietinių kompozitorių, bet ir liaudies dainos, dalis dalyvių buvo apsirengę tautiniais rūbais. Būtent ši šventė padėjo pagrindą visai lietuviškųjų tarybinių dainų švenčių tradicijai. Knygoje „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“ rašoma, kad pirmojoje sovietmečiu dainų šventėje dalyvavo ir Jurbarko mokyklos choras, vadovaujamas mokytojo Benedikto Vasiliausko.
Dainų šventė Jurbarke apie 1950 m. Vasiliauskų šeimos archyvo nuotr.
Taip pačiais 1946 m. mieste buvo organizuota nedidukė Jurbarko valsčiaus dainų šventė, kurioje be mokyklų chorų dalyvavo vienas suaugusiųjų choras.
1950 m. birželio 11 d. Jurbarke įvyko apskrities dainų šventė (į Jurbarko apskritį tuo metu įėjo Jurbarko, Smalininkų, Eržvilko, Raudonės ir Veliuonos valsčiai, taigi, šventę dabartiniu supratimu būtų galima laikyti rajonine). Gan platus šios šventės pristatymas pateiktas 1950 m. birželio 15 d. laikraštyje „Tarybinė vėliava“. Pati šventė vyko sekmadienį, tačiau jos dalyviai į Jurbarką suvažiavo penktadienio vakare, o šeštadienį vyko jungtinės repeticijos. Šventėje mišrus ir moterų chorai atliko ištraukas iš kantatos, skirtos LTSR dešimtmečiui, viso kūrinio atlikti negalėję, nes nebuvo orkestro. Buvo atliktos dainos B Dvariono „Sesuo žydroji Vilija“, liaudies dainos „Šėriau žirgelį“, „Už jūrelių, už marelių“, „Saulutė tekėjo“, J. Švedo „Palydų daina“, „Talkininkų maršas“, „Ei, į darbą“, K. Kavecko „Pabaigtuvių daina“, „Mes išeisim į darbą“, A. Novikovo „Pasaulinio demokratinio jaunimo himnas“ ir kt. Šventės antroje dalyje dirigavo kompozitorius Konradas Kaveckas, kuris buvo atvykęs stebėti dainų šventę. Šventę užbaigė šokėjai liaudies šokiais „Aguonėlė“, „Rugučiai“, „Suktinis“ ir kt.
Sovietmečiu dainų šventės Jurbarke vyko kasmet ar beveik kasmet. 1952 metais vykusioje šventėje dalyvavo daugiau kaip 500 dainininkų, 1953 m. dalyvavo 300 žmonių mišrus choras, pionierių choras, 20 liaudies šokių ratelių su 204 šokėjais, 1955 m. dalyvavo apie 2000 saviveiklininkų. Programoje skambėjo tokios dainos kaip V. Muradelio „Partija – mūsų vairininkas“, B. Dvariono „Ant Nemuno kranto“, S. Tulikovo „Tarybinio jaunimo maršas“ ir pan. Žinoma, netrūkdavo ir liaudies dainų „Ar aš tau, sese, nesakiau“, „Oi lekia, lekia“, „Oi tu, strazde, strazdeli“. Būdavo šokami liaudies šokiai: „Jievaro tiltas“, „Kolūkio pirmininkas“, „Sukčius“, „Gyvataras“ ir kt.
Pakalbinti dainų šventes organizavę ar jose dalyvavę žmonės prisimena, kad anksčiau saviveiklos kolektyvai – chorai, ansambliai, šokių būreliai, orkestrai – egzistavo ne tik kultūros namuose ar mokyklose, bet ir įvairiose gamybinėse organizacijose, kolūkiuose. Meno saviveikla tuomet buvo politinės ideologijos dalis ir priemonė, vykdoma ne „iš apačios“, savanoriškai, kaip dabar, o griežtai reglamentuojama „iš viršaus“. Štai Jurbarko rajono Darbo žmonių deputatų tarybos Vykdomojo komiteto (toliau DŽDT VK) 1953 m. balandžio 2 d. sprendimu prie kolūkių chorų „pritvirtinami“ chorvedžiai: Viešvilės apylinkės septynmetės mokyklos mokytojas Liorencas – prie kolūkio „Bolševikas“ choro; Raudonės apylinkės vidurinės mokyklos mokytojas Arštikaitis – prie kolūkio „Raudonasis Spalis“ choro; Jurbarko vidurinės mokyklos mokytojas Vasiliauskas B. – prie kolūkio „Naujoji Sodyba“ choro; Vytėnų agronomė Armonaitytė A. – prie kolūkio „Pirmyn“ choro ir Kultūros namų meno vadovas Janušas – prie kolūkio „Tarybinė Žemė“ choro. Pritvirtintieji chorvedžiai įpareigojami „nuolatos vadovauti choro, meno saviveiklos ratelių darbui kolūkiuose, teikti paramą klubams-skaitykloms vystant meninę saviveiklą kaime“.
Meno saviveiklos ratelių apžiūroms pravesti ir dainų šventėms organizuoti DŽDT VK sudarydavo specialią komisiją, o pavaldžias apylinkių tarybas įpareigodavo „savo sprendimu pritvirtinti vietoje esančius mokytojus-visuomenininkus, sugebančius vadovauti ratelių darbui, ir griežtai vykdyti kontrolę“. Kolūkių valdybos, įstaigos, įmonės ir organizacijos, mokyklos, komjaunimas būdavo įpareigojami „nedaryti kliūčių asmenims, dalyvaujantiems meno saviveiklos ratelių ruošiamose repeticijose...“, „išskirti transportą...“, „skirti lėšų pasiruošimui...“, „parengti...“, „pravesti...“, „užtikrinti...“ ir t. t. Be to, turėdavo būti vedamas „platus masinis-aiškinamasis darbas rajono darbo žmonių tarpe, naudojant visas kultūros-švietimo įstaigų darbo formas“, o rajoninio laikraščio redaktorius privalėjo „plačiai nušviesti spaudoje ruošimosi eigą rajoninei meno saviveiklos apžiūrai ir dainų šventei“ (1954 m. vasario 25 d. Jurbarko rajono DŽDT VK sprendimas).
Moterų choras 1970 m. dainų šventėje. M. Tautkuvienės asmeninio albumo nuotr.
Rajoninės dainų šventės bėgant metams tapo vis masiškesnės, sudėtingėjo jų repertuaras. Tiesa, rajoninis laikraštis be teigiamų atsiliepimų nurodydavo ir trūkumų: „organizuotumo stoka“, „nepilnas paruošimas repertuaro“, „vėlavimasis į jungtines repeticijas“ ir kt.
Nuo 1950 iki 1960 metų, kol dirbo Jurbarko kultūros namuose, dainų švenčių vyriausiuoju dirigentu buvo Benediktas Vasiliauskas. Jo sūnus kompozitorius Kęstutis Vasiliauskas prisimena, kad tuo metu dainų šventės vykdavo vadinamajame „rate“ dabartiniame Dvaro parke, tarp dviejų oficinų. Šventės dalyvių eisena, lydima orkestro, nužygiuodavo nuo kultūros namų iki miesto parko – tai galime matyti išlikusiose tų laikų nuotraukose. Vėliau dainų šventės persikėlė į slėnį kitapus Mituvos, kuris dar ilgai po to vadintas Dainų slėniu. Aštuntojo dešimtmečio pabaigoje šventės grįžo į rytinį Mituvos upės krantą, kuriame buvo pastatyta būtent joms skirta stacionari estrada.
1964 m. vyko net dvi dainų šventės: birželio 7-ąją – pirmoji rajono moksleivių dainų šventė, kurioje dalyvavo 2000 atlikėjų, o birželio 21-ąją – rajoninė dainų šventė su 700 atlikėjų: 11 chorų, 12 šokių ratelių, 4 pučiamųjų orkestrai, 5 kaimo kapelos. Tąkart pirmą kartą šventėje dalyvavo pramoginių šokių kolektyvai, žiūrovams pristatę VDR (Vokietijos demokratinės respublikos) jaunimo pramoginį šokį „Lipsi“ ir lietuvišką „Eglutę“.
Nuo 1964 iki 1968 m. dainų švenčių vyriausias dirigentas buvo Jurbarko kultūros namų meno vadovas Vytautas Verseckas, o 1969 m. dainų šventės, kurioje dalyvavo 30 kolektyvų su 582 dalyviais – vaikų muzikos mokyklos direktorius Juvencijus Gadliauskas.
Dainų šventės chorai. XX a. devintasis dešimtmetis. Jurbarko kultūros centro archyvo nuotr.
Nuo 1970 iki 1979 metų dainų švenčių vyriausioji dirigentė buvo chorvedė Marija Elena Tautkuvienė. Tuo metu dainų šventėms akompanuodavo Klaipėdos kariškių orkestras, vadovaujamas Stepono Griciaus.
Nors, kaip minėjome, kolūkiai ir gamybinės organizacijos būdavo įpareigojami suteikti transportą į dainų šventę vykstantiems saviveiklininkams, kartais tas transportas būdavo nelabai pritaikytas žmonėms vežioti, tiesa, tuo metu tai buvo suprantama ir nieko nestebino. „O taip! Teko dalyvauti, labai laukdavom Dainų šventės. Iš Eržvilko vidurinės mokyklos veždavo į Jurbarką: į 3 repeticijas ir Dainų šventę, kur būdavo ne tik šokama, dainuojama, bet ir prekiaujama skanėstais ir ledais. Važiuodavom 25 kilometrus žvyruotu, dulkančiu keliu atvira bortine mašina, sėdėdami ant pritaisytų lentų, arba su „letuške“ (taip vadintas sunkvežimis „GAZ“ su būda – aut. past.). Dabar sunku tai įsivaizduoti, bet tada viskas buvo normalu. Padainuodavom chore, bėgdavom šokį sušokt, vėl laiptukais prie choro“, – 1975–1978 metais vykusias dainų šventes prisimena socialinio tinklo Facebook komentatorė Lina.
1980 metais Jurbarke įvyko zoninė dainų šventė – lyg ir generalinė respublikinės dainų šventės repeticija, kurioje skambėjo visos respublikinės dainų šventės dainų dienos repertuaras. Į ją susirinko 131 meno saviveiklos kolektyvas, 5270 atlikėjų iš Kauno ir Kapsuko (dab. Marijampolė) miestų, Kauno, Kapsuko, Tauragės, Raseinių, Jurbarko, Vilkaviškio, Šilutės, Šilalės rajonų, tai buvo masiškiausias renginys Jurbarko dainų švenčių istorijoje.
Šokėjai. XX a. devintasis dešimtmetis. Jurbarko kultūros centro archyvo nuotr.
Paklausta apie įsimintiniausius dainų švenčių įvykius, buvusi vyr. dirigentė Marija Tautkuvienė sako, kad kokių nors išskirtinių, netikėtų įvykių, laimė, nepasitaikė – tuo metu, kai tekdavo organizuoti šventę, jų norėdavosi mažiausiai. O labiausiai norėdavosi, kad viskas praeitų sklandžiai ir pagal planą. Tiesa, ji prisimena zoninę dainų šventę, berods, būtent tą, 1980-ųjų, per kurią lietus pylė kaip iš kibiro. Žiūrovai pasislėpė po skėčiais, o dainininkams ir šokėjams teko šlapti po vėsiomis čiurkšlėmis.
Dainų šventės žiūrovai 1980 m. M. Tautkuvienės asmeninio archyvo nuotr.
Chorvedė, Jurbarko kultūros centro mėgėjų meno kolektyvo vadovė Dalė Jonušauskienė, dainų švenčių vyriausiąja dirigente buvusi 1985–1986 ir 1991 metais, prisipažįsta geriausiai atsimenanti tą bendrumo ir bendruomeniškumo jausmą dainų šventėse ir po jų. Nes net nutilus dainų ir muzikos garsams niekas neskubėdavo skirstytis: tiek kolektyvų nariai, tiek žiūrovai šilelio pakraščiuose susėsdavo ant žolės glaudžiais rateliais, kalbėdavo, vaišindavosi, o lietuviškos dainos, gal ne tokios galingos, kaip chorų, bet nuoširdžios, kartais skambėdavo kone iki paryčių.
Baigiantis sovietmečiui, 1987–1989 metais, dainų švenčių vyriausiąja dirigente buvo Jurbarko kultūros namų choro meno vadovė chorvedė Danutė Lapienė. Tais metais dainų šventės jau nebuvo tokios gausios kaip anksčiau.
Atkūrus nepriklausomybę
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę kasmetinių rajoninių dainų švenčių tradicija gan greit nutrūko. Iširus kolūkiams, nykstant „valdiškoms“ gamybinėms organizacijoms dingo jose buvę darbuotojų meno saviveiklos kolektyvai. Šokio, dainos ir muzikos mylėtojai susibūrė kultūros centruose, o darbo vietose darbuotojai pradėjo tiesiog dirbti, o ne užsiimti menine saviveikla.
Dainų šventės chorvedžiai 1984 m. : (iš kairės) Danutė Lapienė, Arūnas Samys, Meilė Džiaugienė, Jonas Derbutis, Vanda Gečienė, Dalė Jonušauskienė, Romualdas Gecevičius, Ona Patašienė, Marija Tautkuvienė. Jurbarko kultūros centro archyvo nuotr.
Paskutinioji rajoninė dainų šventė Jurbarke vyko 1991 metais, joje be vietinių kolektyvų dalyvavo ir svečiai iš Estijos, Gruzijos, Moldovos, Rumunijos ir Rusijos Kaliningrado srities. Šioje šventėje daugiausia skambėjo lietuvių liaudies dainos, o taip pat – jurbarkiškio kompozitoriaus K. Vasiliausko „Žemėj Lietuvos“. Vyriausioji dirigentė šioje šventėje buvo Dalė Jonušauskienė, dirigentai: Vanda Gečienė, Danutė Lapienė, Algirdas Marcinkevičius, Algimantas Vizbara, Valius Vizbara, vyr. baletmeisteris – Valius Mažukaitis, baletmeisteriai: Stanislovas Džiaugys, Ada Baublienė, Jolanta Telišauskienė, Zita Vitkienė, šventei akompanavo pučiamųjų instrumentų orkestras „Bišpilis“, vadovaujamas Adolfo Lapės. Šventės režisierius buvo Gintaras Zareckas.
1998 m., minint Lietuvos valstybės atkūrimo 80 metines, Jurbarke vyko respublikinė tremtinių ir politinių kalinių dainų šventė, kurioje dalyvavo 29 chorai iš visų Lietuvos regionų ir liaudiška kapela iš Ukmergės. Beje, ši šventė buvo paskutinė, kurioje chorai dainavo sustoję „ant estrados“, dar taip gerai prisimenamos vyresniųjų jurbarkiečių – 2003 m. šis statinys buvo nugriautas.
Paskutinioji dainų šventė Jurbarke vyko 2009 m. birželio 20 d., miestui švenčiant įkūrimo 750 metų jubiliejų. Jau nebe rajoninėje, o visos Tauragės apskrities dainų šventėje dalyvavo 114 meno mėgėjų kolektyvų: 28 šokių kolektyvai, 55 chorai ir ansambliai, 6 orkestrai, 13 folkloro kolektyvų, 12 kaimo kapelų. Svečiai – Kauno miesto kamerinis choras „Cantante Domino“ (vad. R. Daugėla), Panevėžio pučiamųjų instrumentų orkestras „Panevėžio garsas“ (vad. R. Vilys) su šokėjų grupe – iš viso 1932 dalyviai, kurių kolektyvus ruošė 84 meno vadovai. Šią, paskutiniąją, dainų šventę organizavo Jurbarko kultūros centro meno kolektyvų vadovai: Dalė Jonušauskienė, Danutė Lapienė, Jolanta Telišauskienė, Adolfas Lapė, Vidmantas Žemliauskas, Aušra Masteikaitė-Mičulė, Birutė Bartkutė. Šventės dailininkė buvo Eglė Untulytė, scenarijų kūrė Danutė Samienė ir Gintaras Zareckas, kuris buvo ir šventės režisierius.
Jurbarko kultūros centro istorijoje nurodomi ir kiti žmonės, prisidėję prie dainų švenčių organizavimo rajone: buvę rajono vadovai ir jų pavaduotojai – Aloyzas Zairys, Halina Tamošiūnienė, Stasė Šeštakauskaitė, Nijolė Giedraitytė, Ričardas Juška, Egidijus Giedraitis, buvę Kultūros skyriaus vedėjai – Justinas Kukliauskas, Liudvika Frejienė, Radeta Savickienė, buvę Jurbarko kultūros namų direktoriai – Antanas Kasiulis, Nijolė Labutienė, Alfonsas Liaugaudas, Antanas Tamošaitis, Vidmantas Bielkauskas, Adolfas Lapė, Adelė Baublienė, buvusi Kultūros namų metodininkė Zofija Totoraitienė, buvusios Jurbarko kultūros centro direktorės – Danutė Samienė ir Aida Bliundžiuvaitienė. Ilgamečiai dainų švenčių režisieriai buvo Algirdas Pauliukaitis ir Antanas Švedas.
„Upėmis tekančios dainos“
2024 m. birželio 15 dieną Jurbarke vykusi Tauragės regiono dainų ir šokių šventė „Upėmis tekančios dainos“ suvienijo 2300 dalyvių. „Kiekvieno iš mūsų gyvenimas – lyg upė. Prasidedanti nuo nedidelio duburėlio, iš kurio vanduo, persisvėręs per jo kraštus, pradeda savo kelionę. Palengva srovė virsta vis platėjančiu vandenų taku – tekančia upe. Mūsų regioną gamtos raštais gausiai margina didelės ir mažos upės, o visų jų tekantys vandenys susitinka Nemune. Jomis, prisigėręs derlingų laukų, įvairiažiedžių pievų, klampių pelkių, akivarų, miškų ir girių kvapo, atiteka ne tik įvairaus atspalvio vanduo – jų vilnys atneša šio krašto žmonių rūpesčius, džiaugsmus ir viltis. O jei gerai įsiklausysi, gali išgirsti net jų širdžių upėmis atplukdytas melodijas, kartais pavirstančias dainomis“, – teigia vyriausias šventės režisierius Gintaras Zareckas.
Jurbarko saviveiklininkai regiono dainų šventėje Tauragėje 2022 m. Tauragės kultūros centro nuotr.
„Upėmis tekančios dainos“ į Jurbarką atplukdė Tauragės, Pagėgių, Šilalės ir Jurbarko chorų ir vokalinių ansamblių dainininkus, orkestrų, kapelų ir folkloro ansamblių muzikantus, liaudiškų, šiuolaikinių, linijinių ir orkestrinių šokių šokėjus. Išskirtinis ir gražus šių metų šventės akcentas – Lietuvos nacionalinio kultūros centro apdovanojimo „Aukso paukštė“ įteikimas Jurbarko kultūros centro moterų chorui „Saulė“, vadovaujamam Danutės Lapienės.
Meno mėgėjams šventė Jurbarke tapo lyg ir generaline repeticija prieš birželio 29–liepos 6 dienomis Vilniuje vyksiančią šimtmetį mininčią Lietuvos dainų šventę „Kad giria žaliuotų“.
„Kokios praktiškos reikšmės kultūrinio gyvenimo tikrovėje turi ar turės didelių (jungtinių) chorų organizavimas bei pasirodymai? Pirmiausia, žinoma, nuteikia mus estetiškai grožėtis. Tačiau yra ir kita masinių chorų prasmė: jie padeda apsaugoti mūsų kultūrą nuo svetimos įtakos ir nuo banalumo, kurs ypačiai pastaraisiais laikais ėmė darytis labai madnas“, – 1939 m. „XX amžiuje“ rašė sutartinių rinkėjas ir chorvedys Zenonas Slavinskas (Slaviūnas). Jo žodžiai ir dabar skamba visiškai šiuolaikiškai ir aktualiai.
Straipsnyje panaudota medžiaga iš knygų: A. Giedraičio-Giedriaus „Mūsų Jurbarkas“, 1979, Chicago; „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“, 1996, Vilnius; „Jurbarko miesto ir valsčiaus kronika. 1918–1940 metai“. Sudarė A. piročkinas, 2018, Vilnius. Daug informacijos apie rajone vykusias dainų šventes surinkta šviesaus atminimo mokytojos Elenos Kukliauskienės diplominiame darbe „Jurbarko rajono kultūros įstaigos“, 1973, Vilniaus Universitetas. Už prisiminimus, nuotraukas ir informacinę medžiagą dėkoju chorvedėms Marijai Tautkuvienei, Dalei Jonušauskienei, Jurbarko kultūros centro darbuotojams Gintarui Zareckui, Laurai Matulienei, Skaidrai Pažereckaitei, o taip pat – socialinio tinklo Facebook komentatoriams.
Šaunuoliai.Sveikiname!
Tarp 2025 m. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalio „Tarnaukite Lietuvai“ laureatų – du jurbarkiškiai