Dailininko ir rašytojo Beno Fainšteino viešnagė Jurbarke

Šimkaičiuose gimęs ir augęs dailininkas-rašytojas Benas Fainšteinas, čia baigęs 7 klases iš gimtojo krašto patraukė gyventi į Kauną, kur pabaigė to laikmečio „5-tą vidurinę“. Vėliau aukštąjį išsilavinimą įgijo tuometiniame Lietuvos valstybiniame kūno kultūros institute [red. p. dabartiniame Lietuvos sporto universitete]. Pirmasis pomėgis – dailė, antrasis – proza ir senosios civilizacijos. Savo pasakojimuose B. Fainšteinas ieško praeities ir dabarties paralelių bei sąsajų.

Dailės atsiradimas gyvenime

Būdamas 28-erių susidomėjo daile ir savarankiškai studijavo meno istoriją, tapybos technikas ir dažų sluoksnio technologiją, tapė tiek gamtoje, tiek studijoje. „Kol neperskaičiau „Tapybos technikos“, tol nelabai sekėsi. Nors į gamtą jau buvau pradėjęs važinėti ir bandydavau ją nukopijuoti, pamačiau, kad nesiseka. Būdavo darai, darai – išmeti. Išmetęs apie 20 savo darbų, pastebėjau, kad jau pradėjo pavykti. Gamta juk nuostabi, pažiūrėkim, štai, pro langą, matosi kiek skiriasi spalvos, gi nepieši vien žalia“, – savo dailės pradžios kelionę prisimena menininkas.

Pasidomėjus, kaip galėtų įvardinti savo eksponuojamų darbų tapybos techniką, B. Fainšteinas atvirauja: „Ją atradau netyčia. Taip ir pavadinta no-how – niekaip nepadaroma.“ (juokiasi).

Pasiteiravome, kiek vidutiniškai laiko užtrunka nutapyti vieną iš tokių darbų ir štai ką sužinojome:  „Prie šių darbų jau reikia pasėdėti, nes jie daugiasluoksniai. Oi, pirmiausia kol padaroma faktūra... Na, mažiausiai mėnesį laiko užtrunku tokį sukurti, o štai, kur vaizduojamas gamtovaizdis – padarau per 4 valandas.

B. Fainšteinas yra surengęs personalines parodas Kauno dramos teatre, Lietuvos dailininkų sąjungos Taikomosios dailės galerijoje Vilniuje, Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus Kauno paveikslų galerijoje, taip pat dalyvavo grupinėse parodose.

„Mažasis Paryžius“ – ne tik Tarpukario Kauno pavadinimas

1990-aisiais Nepriklausomybės metais su žmona Zita jie drauge atidarė (tuomet dar naktinį) Kauno barą „Mažasis Paryžius“. „Mūsų barą dabar nori įtraukti į Lietuvos paveldą, kadangi jis pirmu numeriu – praeito šimtmečio baras.“ Tai – ne šiaip sau baras, bet erdvė atliekanti ir kitas ne mažiau svarbias funkcijas: Beno eksponuojamų tapybos darbų parodos erdvė ir kūrybinės dirbtuvėlės, kur ir gimsta visi šedevrai. Užėję į barą išvysite paties B. Fainšteino dekoruotų baldų, kas šiai vietai priduoda dar daugiau unikalumo.

Kaip gimsta novelės

Parašyti novelę autoriui užtrunka nuo vienos iki trijų dienų. „Aš tol nepradedu rašyti, kol nėra aiškios minties apie ką, o po to labai greitai viskas vyksta. Kyla idėja ir per dieną–dvi parašau novelę. Pavyzdžiui, novelę apie tai kaip rusų kareivis kovoja Ukrainoje, parašiau per dieną, bet po to pusę išbrauki, tai gaunasi dvi–trys dienos. Iš bet kurios novelės galima romaną parašyti, bet man įdomiau kurti kaip tai daro R. Bredberis, amerikiečių fantastas“ [red. p. Rėjaus Bredberio kūrybą dažniausiai sudaro apsakymai ar trumpos apybraižos].

„Aš visą gyvenimą kažką veikiau ir kūriau. Rašyti visąlaik po truputį rašiau: iš pradžių kūriau noveles, vėliau – eilėraščius.“ Taip 1992 m. atsirado pirmoji autoriaus knyga „Obelų žydėjimas“. „Kai žydi obelys... Man įstrigę ta obelų šviesa, kuomet visas sodas baltas!“

Antroji knyga ir jos istorija

„Aš rašydavau noveles ir jas dėdavo į laikraštį „Černobylietis“. Kadangi jie prašydavo dėti būtent mano, o ne kitų noveles, tai turėdavau kas 2–3 mėnesiai parašyti po novelę, tad susikaupus jų rinkiniui ir išleidau knygą“, – knygos atsiradimo aplinkybėmis dalinasi rašytojas.

„Senojo Beno pasakojimai“ – antroji autoriaus knyga, puošta asmeninio albumo fotografijomis: viršelį puošia užfiksuota akimirka iš Beno ir Zitos Fainšteinų vestuvių dienos , o ant nugarėlės – jų sūnų vaikystės įamžinimas. Norint pamatyti bent dalį autoriaus tapybos darbų, nereikia niekur keliauti – užtenka atsiversti šią knygą, kurioje visos iliustracijos yra paties Beno meno kūriniai.

Lietuvos savanoris Fainšteinas Girša

Be minėtų iliustracijų šioje knygoje randame ir devyniolikos  Lietuvos kariuomenės žydų savanorių nuotraukų koliažą (ištraukoje iš žydų karių sąjungos Kauno skyriaus leidinio – almanacho „Skydas“). Jį mums su šypsena pristato Benas: „Štai, septintu numeriu – mano tėvas Fainšteinas Girša, Lietuvos valstybės kūrėjas [red. p. knygoje įvardijamas kaip jaunesnysis puskarininkis savanoris-kūrėjas]. Tai man kažkaip negražu už tėvą prastesniam būti, kažką reikia ir pačiam Lietuvai padaryti“ (šypteli).   

Akimirka iš parodos Jurbarke

Priėjus prie vieno iš Jurbarko rajono viešojoje bibliotekoje eksponuojamų darbų (žr. pav. „Kurganų išmintis“), dailininkas paaiškina jo reikšmę: „Čia Kurganų išmintis. Tarp Rytų ir Vakarų. Iš šio paveikslo galima ir pašto ženklą imituoti. Specialiai taip daroma, kad primintų senovę ir atrodytų tarsi pagaminti iš metalo, surūdiję. Iš vienos pusės slavai – Lietuvos arkliuką puola, o iš kitos – vokiečiai ir Europa. Arkliukas parklupęs, bet, žiūrėk, atsilaikė. Va tokį susisukusį arkliuką ir rado. [red. p. paveikslas žiūrisi kaip pašto ženklas dėl tokių simbolių kaip „Lietuva. 1 ct“.]