Burbinės tragedija: sovietinių okupantų aukos

Veliuonos seniūnijoje esančiame Tamošių kaime, beveik pačiame jo centre, stovi nemažas kryžius, o šalia jo - iš akmenų sumūrytas aukuras, kuriame įamžinti po Antrojo pasaulinio karo sovietinių okupantų nužudyti šio krašto gyventojai.

Kai Tautinio atgimimo metais 1988 m. „Kauno tiesos“ laikraštyje buvo išspausdinti Birutės Garbaravičienės straipsniai „Burbinės miško tragedija. Ar sužinosime tiesą?“ daugeliui Tamošių ir aplinkinių kaimų žmonėms tai buvo sensacinga žinia. Kai kurie visiškai nieko apie tai nebuvo girdėję, o tie, kurie žinojo apie šiuos kruvinus įvykius, dėl politinių priežasčių ilgus metus nieko apie tai nepasakojo. Vargu, ar visi mūsų rajono gyventojai žino apie šią baisią tragediją, vykusią anuomet net trijose Tamošių apylinkių vietose – nužudytus žmones Burbinės ir Skardinės miškuose, taip pat sudegintus Ulinskų sodyboje. Tai buvo paprasti kaimo ūkininkai, visiškai nekalti žmonės, okupantų žiaurumo ir įniršio įkaitai. 

1990 metų liepos 14 d. - pati žymiausia diena Tamošių ir aplinkinių kaimų istorijoje. Tądien čia iškilmingai buvo pašventintas tragediją įamžinęs kryžius ir aukuras. Prieš šią įsimintiną datą Gausantiškių Antano Valaičio devynmetės (dabar pagrindinės) mokyklos direktorius Gediminas Klangauskas, tuometinio „Gintaro“ kolūkio brigadininkas Leonas Garšva, nužudytų žmonių giminaičiai Kazys Marcinkus, Danguolės Čaplikienė, buvusi mokyklos mokytoja Bronė Masaitytė sudarė komisiją, kuri kartu su kaimo gyventojais ir kitais nužudytųjų giminaičiais ilgai svarstė, kurioje vietoje reikėtų pastatyti paminklą. „Buvo svarstomi du pasiūlymai: vienas, atsižvelgiant į istoriškumo principą, paminklą pastatyti Burbinės miške, t.y. vietoje, kur buvo nukankinti žmonės. Antras pasiūlymas, kad paminklas būtų pastatytas Tamošių gyvenvietėje, jį galėtų prižiūrėti mokyklos mokiniai, kaimo gyventojai. Po ilgų diskusijų buvo pasirinktas antras variantas - paminklą pastatyti Tamošių kaime, kelių sankryžoje. Tai tarsi turėjo suvesti į vieną visumą nukankintus Burbinės miške, sudegintus Ulinskų sodyboje, nužudytus Skardinės miške. Reikėjo surasti meistrus, kas padarys kryžių ir aukurą. Buvo pradėta galvoti ir apie datą, kada paminklas bus pašventintas. Kadangi ši tragedija įvyko 1945 metų liepos mėnesį, buvo nutarta paminklą būtinai pastatyti iki 1990 metų liepos mėnesio – pažymint šio tragiško įvykio 45–ąsias metines“, - rašo G. Klangauskas kraštotyrinėje knygoje „Tamošių ir aplinkinių kaimų istorija“.

 Kryžių sukūrė tautodailininkas Juozas Grabauskas.  Tragedijos įamžinimui žmonės geranoriškai aukojo pinigus. 1990 metų gegužės mėnesį kryžius buvo pagamintas. Pastačius kryžių šalimais reikėjo sukomponuoti aukurą. Buvo nutarta pasirinkti trijų pakopų aukuro variantas. Šį darbą sutiko atlikti Tamošių kaimo gyventojas meistras Zigmas Pečiulis. Aukuro pamatuose buvo įmūryta kapsulė su Burbinės tragedijos istorija. Prie aukuro buvo pritvirtinta paminklinė lenta, joje surašytos žuvusiųjų pavardės ir žodžiai „Ir ugnimi, ir kalaviju mus naikino, laisvės troškimo neįveikė“. 1990 metų birželio mėnesį paminklas buvo baigtas statyti, sutvarkyta aplinka.

Apie Burbinės tragediją byloja ne tik Tamošių kaime iškilęs kryžius bei aukuras. Daug medžiagos apie šiuos įvykius saugojama Gausantiškių Antano Valaičio pagrindinės mokyklos muziejuje, kurios įkūrėjas yra ilgametis mokyklos direktorius Gediminas Klangauskas. 

Vaitoja žemė Burbinėje
1945-ųjų metų vasara, liepos mėnuo. Nuo Kauno vyko didelė gurguolė – karinis dalinys. Važiavo dengtais sunkvežimiais, viliukais, su kulkosvaidžiais, su kariška virtuve, tamsūs, juodaplaukiai, apžėlę rusų kareiviai. Visa ta gurguolė pasuko iš Veliuonos į šiaurę, Burbinės miško link. Apsistojo Burbinės miške. Jie vadinosi Žukovo sukilėliais, giriasi kovoją su komunistais ir žinoma plėšikauja apylinkėse, atimdami iš žmonių miltus, lašinius, sviestą ir kitus maisto produktus. Užuot padėkoję, juos sumuša. Žmonės įtarė, kad tai enkavedistai, tik pasivadinę sukilėliais, pasiųsti kovoti su partizanais. Jų neradę, žiauriai kankino gyventojus. Tais Žukovo „sukilėliais“ niekas nesidomėjo, nors jie laisvai važinėjo po apylinkes, plėšikavo.
Taip pradėję savo veiklą, 1945-aisiais metais liepos mėnesio 10 dieną iš ūkininkų Antano Bučkio, J. Juozo Džiaugio, Motiejaus Jankausko, Antano Liaudensko, Kazio Šveikausko, Aleksandro Ulinsko vadinamieji sukilėliai paėmė arklius, iš kai kurių ir su vežimais. Jų savininkams liepė ateiti į Burbinės miške esančią sodybą ketvirtadienį, atsinešti degtinės ir šiek tiek maisto ir atsiimti savo arklius. Sutartu laiku atėjo Antanas Bučkys su Danute Bučkiene, Juozas Džiaugys su Ona Džiaugiene, Motiejus Jankauskas, Antanas Liaudenskas, Kazys Šveikauskas, Aleksandras Ulinskas. Sargybinis juos perspėjo, kad neitų, net grasino šausiąs. Su ūkininkais buvo atėjusi nepilnametė mergaitė, Motiejaus Jankausko dukra. Ji nusigandusi pabėgo. O jie visi ėjo, nes tuo vasaros laiku be arklių – kaip be rankų. Deja, kurie ten nuėjo, nebegrįžo...
1945–aisiais metais liepos mėnesio 12 dieną niekuo nenusikaltę vyrai ir moterys buvo žiauriai nukankinti. (...) Arklių niekas negrąžino. Juos pasiėmęs karinis dalinys iš stovyklavietės pasitraukė. Tuometinės Veliuonos valdžios atstovai artimiesiems neleido žuvusiųjų palaidoti kapinėse. Po kelių dienų nukankintų žmonių lavonus slaptai išsivežiojo giminės ir palaidojo.

Kruvinos aukos Skardinėje
Vladas Adomavičius iš Stakių apylinkės Dangutiškių kaimo su Motiejumi Vyturiu nuvažiavo į Džiaugių kaimą pas Aleksandrą Ulinską grėbiamos mašinos pirkti. Ten rado daug enkavedistų, kurie sakėsi esą miškiniai. Po to susitikimo praėjo dvi savaitės. 1945–ųjų metų liepos 13 dieną pas Vladą Adomavičių atvažiavo pilna mašina enkavedistų. Jų galėjo būti apie 20 žmonių. Pastatę mašiną prie Mituvos tilto, atėjo pėsti. Jie visi kalbėjo rusiškai. Šeimininkas mokėjo rusiškai. Jie prašė parodyti kelią, kalbino ir Adomavičienę važiuoti kartu. Kai Adomavičių išvežė, jis į namus nesugrįžo.
Tą pačią dieną, anksti rytą, į Veliuonos apylinkės Preivių kaimą pas Joną Mockaitį atvažiavo garnizono mašina su rusų kareiviais ir stribais. (...) Jie nekreipė dėmesio į Mockaitienės maldavimus, kuri tuo laiku buvo nėščia. Įžūliai elgdamiesi išvežė jos vyrą, kuris į namus taip pat nesugrįžo.
Tos pačios dienos rytą, pas Stasį Kučinską į Veliuonos apylinkės Pakalniškių kaimą atvažiavo rusai su stribais. Juos lydėjo stribas Lukošius. Suėmę Stasį Kučinską, išsivežė. Visos trys moterys ieškojo savo vyrų po kalėjimus, po miškus, klausinėjo žmonių. (...)
Galiausiai visos trys moterys sužinojo, kad Skardinės miške nušautus tris vyrus rado eigulys Jaronimas Gudžiūnas ir užkasė juos vienoje duobėje, prieš tai iškirpdamas iš jų švarkų po skiautelę. 1945 m. rugsėjo 23 dieną Mockaitienė kreipėsi į Jaronimą Gudžiūną. Jis parodė jai švarko skiautę, iš kurios ji atpažino, kad tai jos vyras. Važiuodama namo, sutiko Adomavičienę, kuri irgi ieškojo savo vyro. Mockaitienės tėvas slapta nuvažiavo lavono parsivežti. Iškasė jį. Jis gulėjo po kitais dviem, matyt, Jaronimas Gudžiūnas jį pirmą įmetė į duobę.
Tuo pat metu Mockaitienė ėjo į Veliuoną prašyti valsčiaus pirmininko Kačiulio, kad tas leistų vyrą palaidoti. Bet jis neleido. Mockaitienė kreipėsi į rašytoją Petrą Cvirką, kuris jai padėjo. Rugpjūčio 25 dieną Mockaitis, dalyvaujant kunigui, buvo palaidotas Veliuonos kapinėse.
Adomavičienė jau atkastoje duobėje rado ir savo vyro lavoną (galva ir rankos buvo atskirai). Jį palaidojo, dalyvaujant kunigui, Stakių kapinėse. (...) Valsčiaus pirmininkas Kačiulis Stasį Kučinską leido palaidoti pasakęs, kad jį nušovė per klaidą, vietoj kito Kučinsko. Jį palaidojo Veliuonos kapinėse.

Liepsnos pragaras Ulinskų sodyboje
 1945 metais liepos 14 dieną į Tamošių kaimą pas apylinkės raštininką Kazį Masaitį, pravarde Kajetonas, iš Veliuonos atvažiavo NKVD viršininkas Kuznecovas, jo pavaduotojai Turabura ir Kiriupinas, valsčiaus pirmininkas Kačiulis su stribais. Stribas Kovalenka ir trys uniformuoti vyrai atėjo į lauką, kur Kazys Masaitis, pravarde Kubiukas, vežė dobilus ir jį suėmę nuvežė pas apylinkės raštininką Kajatoną. Iš Kajatono Kazį Masaitį ir Kostą Marcinkų ginkluoti kareiviai nuvarė pėsčius į Ulinskų sodybą.
A. Ulinskas jau buvo nukankintas miške. Namuose tuo laiku buvo penki žmonės: Liucija Ulinskienė, 22 metų sūnus Vladas, 20 metų sūnus Vytautas, klierikas, 13 metų mokinė Birutė ir svetimas vaikas iš Padubysio Albertas Montvydas, 13 metų. Tą vaikelį prieš mėnesį neturtingi tėvai atvedė pas mokytoją Ulinską ir prašė per vasarą palaikyti pas save ir paruošti į vidurinę mokyklą. Esą, per vasarą besimokydamas, galėsiąs gyvulius paganyti.
Visus septynis - keturis Ulinskus, Albertą Montvydą, Kostą Marcinkų, Kazį Masaitį - suvarė į trobą ir neleido išeiti. Valsčiaus pirmininkas Kačiulis iš tvarto paleido gyvulius, kad nesudegtų. Ryte uždegė namus ir su visais septyniais žmonėmis sudegino. Tuo laiku gaudė paleisti mašinų motorai ir poškėjo šūviai.
Kaimynai, pamatę gaisrą, išgirdę triukšmą, atbėgo ir pasislėpę krūmuose viską matė. Žudė ir degino ginkluotų vyrų būrys. Kai kurie uždarytieji bandė lįsti lauk per langus, duris. Išgamos jų nešaudė, o šautuvų buožėmis grūdo atgal į degantį namą. Tai tęsėsi tol, kol įgriuvo namo stogas. Kai namas baigė degti, žudikai nuėjo pas Kajetoną pusryčiauti.
 Anelė Marcinkienė, nesulaukusi vyro, kitą rytą su Masaitytė (Kubike) nuėjo į Veliuoną pas Kuznecovą klausti, kur vyrai, bet jis jų nepriėmė. Jo pavaduotojas Turabura pasakė, kad vyrus išvežė saugumas, kad jie grįš. Galiausiai abi nuėjo pas Kajetonus, kurie po žudikų išvykimo valgė pusryčius. Kajetonienė papasakojo, kad Ulinskų sodyboje buvo girdėti šaudymas, šauksmai. Tada Marcinkienė ir Masaitytė atbėgo prie blėstančios gaisravietės. Namas baigė degti. Sklido baisus tvaikas – aštrus svylančios mėsos kvapas. Lauke už durų rado klumpę. Pažino, kad tai buvo Kosto Marcinkaus klumpė. Jis buvo stiprus vyras, ir, matyt, grūmėsi su savo žudikais. Staiga moterys išgirdo graudų verksmą ir pamatė Alberto Montvydo motiną, kuri verkdama sklaidė pelenus ieškodama sudegusio sūnelio palaikų. Tris dienas ir naktis jinai tenai raudojo, rinkdama Albertėlio kaulelius. (...)
Kitą dieną, po gaisro, nesulaukęs tėvo ir motinos, Kosto Marcinkaus sūnus Kaziukas išėjo jų ieškoti. Jam tada buvo 16 metų. Kelyje sutiko karišką sunkvežimį, kuriame sėdėjo Kačiulis su enkavedistais. (...) Kaziuką pasodino į mašiną ir nuvežė prie gaisravietės. Kaziukas nepastebėjo, kad tenai guli sudeginti žmonės. Palaidi gyvuliai vaikščiojo aplink gaisravietę. Kačiulis nušovė dvi kiaules, susidėjo į mašiną ir nuvažiavo į Veliuoną. (...)
Žuvusiųjų giminės prašė Kuznecovo, kad leistų palaidoti artimuosius, bet jis neleido. Žuvusius laidojo be leidimo.
Dailidė Benediktas Gudžiūnas padarė karstus Ulinskų šeimai, Šveikauskui, Džiaugiams. Dėl to 1945 m. buvo išvežtas ir sušaudytas Šauklinės miške, netoli namų. Palaidotas Stakių kapinėse. Vėliau beveik visų nukentėjusių šeimos buvo ištremtos į Sibirą ir praėjo sunkius tremtinių kelius.

Apie Burbinės tragediją - ištraukos iš G. Klangausko knygos „Tamošių ir aplinkinių kaimų istorija“.