Broliai Giedraičiai iš Paskynų – istorijos vingiuose pasiklydę likimai

2025-aisiais sukanka 115 metų, kai Paskynų kaime netoli Vadžgirio gimė kariškis, teisininkas ir aktyvus JAV lietuvių visuomenės veikėjas Juozas Giedraitis – vienas iš tų žmonių, kuriuos už gimtajam kraštui padarytus gerus darbus prisimena vietos gyventojai, ypač šiemet, Jurbarko rajono savivaldybei paskelbus Išeivijos metus. Tačiau šį kartą norime papasakoti ne tik apie jį, bet apie tris brolius Giedraičius – Antaną, Vincą ir Juozą, kurių likimai tarytum atkartoja dramatiškus XX a. Lietuvos istorijos vingius.

Juozas, Bronislava, Vincas ir Antanas Giedraičiai Paskynų kaime, XX a. 4 deš. Giedraičių šeimos archyvo nuotraukos. „Per vidurį Bronislava ir Vincas Giedraičiai – mano seneliai, fotografuota Paskynuose, mūsų, Galinių, sodyboje. Galiniai – mūsų giminės antra pavardė, nes Paskynuose ir aplink daugiausia buvo Giedraičių ir Baltrušaičių – kai mano tėvukas atėjo į pirmą klasę Vadžgirio mokykloje, klasėje buvo 3 Juozai Giedraičiai. Taigi, visi turėjo dar ir po antrą pavardę“, – komentavo E. Giedraitis. Giedraičių šeimos archyvo nuotraukos.

„Mano tėvai buvo vadinami Galiniais, gyveno pačiame Paskynų kaimo gale. Ten liko ir išsiskirsčius į vienkiemius“, – rašė Juozas Giedraitis. Pasak jo, Paskynai buvęs bene pats didžiausias ir gražiausias Vadžgirio parapijos kaimas – „nuo Lapgirinės iki Šimkaitinės“, kuriame darniai ir draugiškai gyvenusios Giedraičių, Baltrušaičių, Budrių, Grigaičių ir kitos šeimos: vieni pas kitus talkininkaudavo, artimai bendravo.

Tėvas, Antanas Giedraitis, ir mama, iš Antrojo Paalsio kaimo kilusi Marija Kapturauskaitė, susilaukė net 12 vaikų, tačiau šie „daugiau 3–4 metų neišgyvendavo“. Pasak Juozo, padėjo „daktaras Gudavičius, Gudoku vadinamas, vėliau tapęs universiteto dekanu“ (gydytojas Pranas Gudavičius-Gudas (1876–1956) – aut. past.), kuris apie 1904 metus, sužinojęs apie mirštančius Giedraičių vaikus, tėvui pasakęs: „Pradėk iš naujo, aš užauginsiu“ ir liepė sudeginti visus mirusių vaikų daiktus, drabužius, avalynę. „Tai mes paskutiniai trys užaugome sveiki. Ugnis sunaikino visas bacilas“, – rašė J. Giedraitis. Mama buvusi beraštė, tačiau tėvas mokėjęs rašyti. „Kai mokėmės, tikrindamas dienynus pasirašydavo su prierašu: „Juozuk, gerai mokykis ir Dievą mylėk“, – prisiminė J. Giedraitis.

Vincas

Visi trys broliai mokėsi pradžios mokykloje Vadžgiryje. Antanas ir Juozas tęsė mokslus Raseinių gimnazijoje, o po to dar toliau – vienas Kaune, o kitas netgi Sankt Galene, Šveicarijoje, tačiau viduriniojo Vinco (1908–1941), matyt, labiausiai iš visų brolių linkusio prie žemės darbų, mokslai tuo ir baigėsi – jis liko tėviškėje ir perėmė tėvų ūkį.

„Kai kėlėsi į vienkiemius, tėvas pasistengė likti senojoje sodyboje, ir žemė nebloga teko, ant kalvelės. Viso 28 hektarai“, – rašė J. Giedraitis, pasak kurio, vėliau dar kiek žemės buvo pripirkta iš Silvestravičiaus dvaro, „žinoma, prastesnės – krūmai, pelkės iki pat vieškelio. Vėliau didesnę dalį nusausino, sukultūrino ir nemažus derlius gaudavo“.

Vincentas Giedraitis vedė ūkininkaitę Bronislavą Žemaitytę iš Petkūniškės. Susilaukė trijų vaikų: Algimanto, Juozo ir Nijolės. Gražiai pradėtas jauno vyro gyvenimas nutrūko pačioje karo pradžioje. Kaip papasakojo Paskynuose ir dabar ūkininkaujantis Vinco anūkas Egidijus Giedraitis, senelis valsčiaus nurodymu vežęs vokiečiams paramą – gyvulius. Į Kalnujus, dabartiniame Raseinių rajone, ūkininkus lydėjęs seniūnas Riauba, turėjęs būti vertėju, mat šie nemokėję vokiškai. Privažiavus vokiečių sargybinį šis nurodęs, kur reikia važiuoti toliau, tačiau ar tai vertėjas Riauba ne taip gerai mokėjęs vokiškai, ar V. Giedraitis jo nesupratęs, nes jis pasuko į kitą pusę. Vokiečių sargybinis, pamatęs, kad gyvuliai vežami ne ten, kur reikia, pasak Egidijaus, ėmęs šaukti ir iššovęs įspėjamąjį šūvį, norėdamas pagąsdinti, o kulka atsitiktinai kliudžiusi Vincą. „Viskas vyko prie Kalnujų, ten senelis buvo ir palaidotas, – pasakojo Egidijus. – Tik vėliau močiutė gavo vokiečių valdžios leidimą ir senelį perlaidojo Vadžgirio kapinėse“.

Antanas

Vyriausiojo iš trijų brolių, Antano Giedraičio (1906–1982), būta meniškos prigimties. Baigęs gimnaziją jis kurį laiką Kauno konservatorijoje mokėsi griežti violončele, bet vėliau, finansiškai neįstengdamas tęsti muzikos studijų ir gavęs valstybės stipendiją, išvyko į Šveicariją, kur baigė ekonomikos mokslus Sankt Galeno aukštojoje prekybos mokykloje. Grįžęs į Kauną Antanas dirbo Ekonominių studijų draugijoje, žurnale „Tautos ūkis“, tapo „Spaudos fondo“ Fotografijos skyriaus vedėju.

Juozas ir Antanas Giedraičiai Kaune, XX a. 4 deš. 

1943-iaisias, vokiečių okupacijos metais, A. Giedraitis buvo paskirtas Raseinių apskrities viršininku, tad nenuostabu, kad 1944-aisiais, artėjant frontui, jis su žmona Zuzana ir keturiais vaikais pasitraukė į Vokietiją, kur gyveno Hondorfe, Vysbadene ir Kaselyje. Vysbadene A. Giedraitis buvo įsteigęs leidyklą, kuri leido lietuvių autorių knygas bei rotoriumi dauginamą „Giedros biuletenį“, skirtą lietuvių pabėgėliams, neskaitantiems nei vokiškai, nei angliškai. A. Giedraitis pats rašė šiam leidiniui tekstus, bendradarbiavo su Adolfu ir Jonu Mekais.

1949 m. Antanas su šeima persikėlė į Jungtines Amerikos valstijas, Konektikutą, gyveno Niu Britene ir Hartforde. Apie jo gyvenimą emigracijoje duomenų mažai, žinoma tik, jog jiedu su žmona dirbo fabrikuose tam, kad vaikams galėtų suteikti geresnį išsilavinimą. Hartforde Antanas talkino lietuvių bendruomenei, vedė radijo laidą. Pablogėjus sveikatai Giedraičiai persikėlė arčiau sūnaus į Kaliforniją. 1982 metais miręs Antanas Giedraitis palaidotas JAV.

Juozas

Kaip jau rašėme, labiausiai iš visų brolių Giedraičių žinomas jauniausiasis, Juozas. Jis  gimė 1910 m. gruodžio 18 d. Kaip ir broliai, mokėsi Vadžgirio pradžios mokykloje, vėliau Raseinių gimnazijoje. 1933 m. Kaune baigė kariūnų aspirantų, 1937 m. – ginklavimo karininkų kursus, o 1938 m. – Vytauto Didžiojo universitete teisę.

Juozas Giedraitis Šančių kareivinėse, XX a. 4 deš.

Nuo jaunumės Juozas aktyviai reiškėsi visuomeninėje veikloje. Dar mokydamasis gimnazijoje priklausė ateitininkams, katalikiškai jaunimo organizacijai, nuo 1927 m. buvo Šaulių sąjungos narys, pradėjęs studijuoti universitete tapo VDU „Vytauto“ klubo vicepirmininku, o nuo 1935 m. –pirmininku, nuo 1931 m. priklausė Lietuvos ūkininkų sąjungai.

Beje, į karo mokyklą Juozas pateko ne iš karto – padėjo brolio Antano pažintys. „Į karo mokyklą iš karto nepatekau, užprotestavo komendantas. Brolis fotografavo, tai pas jį ateidavo toks pulkininkas Šova“, kuris ir padėjęs Juozui įstoti į karo mokyklos aspirantūrą. Baigęs aspirantų kursus Juozas grįžo į universitetą. Pasak jo paties, gauti darbą nepriklausant Tautininkų sąjungai tuomet buvo nelengva – teisininkų ne tautininkų nepriimdavo net stažuotis. Vis dėlto baigus karininkų kursus pavyko įsidarbinti Krašto apsaugos ministerijos Tyrimų laboratorijoje, o vėliau – Ginklavimo valdyboje.

Juozas Giedraitis su žmona Leonilda, XX a. 4 deš. Leonilda Svilaitė (1915–2013) buvo gydytoja, 1934 m. baigusi Vytauto Didžiojo Universiteto medicinos fakultetą. Dirbo gydytoja Kaune, po 1944-ųjų – lietuvių pabėgėlių stovykloje, pasitraukusi į JAV – tos šalies medicinos įstaigose.

1940 m. Lietuvą okupavus rusams J. Giedraitis dirbo Lietuvos ginklavimo valdybos atsiskaitymo skyriaus buhalteriu „su kuopos vado teisėmis ir atlyginimu“. 1941 m. birželio mėnesį jis buvo ketvirtojo artilerijos pulko (tada 179 divizijos 618-asis pulkas) ginklininku Pabradėje, nors, pasak jo, ne kartą bandė iš armijos atsistatydinti, teigdamas nesantis kariškis profesionalas. Užpuolus vokiečiams atsilikęs nuo Rusijon besitraukiančios divizijos, J. Giedraitis nemažą skaičių vyrų ir ginkluotės nuvedė pas vokiečius į Aluntą. Vokiečių laikais jis grįžo į civilinį gyvenimą: dirbo Kaune pramonės įmonėse, teisėju, advokatu.

Karo veiksmams artėjant prie Lietuvos, pasak paties Juozo, „kilo klausimas likti ar pasitraukti“. Pasvarstęs nusprendė, kad likti negalima, juk buvo Raudonosios armijos dezertyras, be to dar tarpukariu buvęs Krikščionių demokratų partijos veikėju. „Liksi – geruoju nesibaigs“, – svarstė jis ir 1944 m. rudenį artėjančio fronto sumaištyje per Paskynus ir Jurbarką su žmona Leonilda, pagal išsilavinimą gydytoja, ir mažu sūnumi Rimantu, gimusiu 1943-aisiais, išvyko į Vokietiją. Kurį laiką Šverine dirbo sandėlio darbininku, o karui pasibaigus, britų zonos pabėgėlių stovyklose Ekenferde, Klein Vitenzėje ir Špakenberge ėjo vadovaujančias pareigas, tarp jų ir stovyklos vadovo.

1949 m. persikėlę į Jungtines Amerikos Valstijas Giedraičiai apsigyveno Hartforde, Konektikuto valstijoje. Čia 1951 m. jiems gimė dukra Aldona. Iki 1961 m. J. Giedraitis dirbo fabrike „Royal“, rašomosioms mašinėlėms parengė lietuvių raidyną ir įkūrė jų prekybos bendrovę „Sparta“. 1961 m. persikėlė į East Northportą, Niujorko valstiją.

JAV Juozas Giedraitis buvo aktyvus Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK) ir Tautos fondo veikėjas. Tautos fondas yra  lietuviška kultūros ir švietimo labdaros organizacija, kurios pagrindinis tikslas – puoselėti lietuvių kultūrą, kalbą ir tapatybę, remti švietimą, ugdyti tautinę savimonę. 1978–1991 m. Juozas Giedraitis buvo šio fondo valdybos, 1993–2000 m. – tarybos narys, vėliau – garbės pirmininkas. Už nuopelnus Lietuvai 2001 m. jis apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Karininko kryžiumi.

Juozas Giedraitis mirė East Northporte 2008 m. sausio 12 d., eidamas 98-uosius metus, palaidotas Vadžgiryje šalia brolio Vinco.

Fotografija

Prieš keletą metų Kaune privačiame bute atrastas fotografijų archyvas netikėtai atskleidė dar vieną brolių Giedraičių gyvenimo pusę. Kraustant mirusio žmogaus butą giminaičiai spintoje rado daugybę įvairių formatų fotografijų, negatyvų, stikliukų, kontaktinių atspaudų. Viskas tvarkingai surūšiuota vokeliuose, datuota, antspauduota ir aprašyta. Laimė, visi šie daiktai atsidūrė ne šiukšlių konteineryje, kaip neretai atsitinka, o pateko į fotografės Svetlanos Baturos, kuri susidomėjo ir ėmė tyrinėti jų istoriją, rankas.

Būtent S. Batura išsiaiškino, kad fotografijų autoriai yra Antanas ir Juozas Giedraičiai. Lietuvos fotografijos istoriją tyrinėjančiuose leidiniuose Antanas Giedraitis buvo minimas kaip vienas iš Lietuvos fotomėgėjų sąjungos kūrėjų. Paaiškėjo, kad dalis nuotraukų buvo darytos ir jo brolio Juozo Giedraičio. Nuotraukose užfiksuota nemažai etnografijos, asmeninio brolių Giedraičių gyvenimo, jų laisvalaikio, įdomių tarpukario Kauno vaizdų. Esama nuotraukų iš Šiluvos, Lietuvos skautijos ir daug kariškių kasdienybės.

Kaip teigiama straipsnyje apie S. Baturos tyrinėjimą, broliai Giedraičiai tarpukario Kaune nuolat dalyvavo įvairiose fotografijos parodose, Antanas buvo ne tik vienas iš Lietuvos fotomėgėjų sąjungos steigėjų, bet 1939–1940 m. – ir jos pirmininkas. 1933-iaisiais Kaune, Žemės ūkio rūmuose, surengtoje parodoje tarp 44 autorių savo darbus pristatė ir A. Giedraitis. 1935 m. brolių nuotraukos eksponuotos Vytauto Didžiojo karo muziejuje, antrojoje Fotomėgėjų sąjungos parodoje, kurios vertinimo komisija J. Giedraičiui skyrė IV premiją.

XX a. 4 deš. Ant Juozo Giedraičio motociklo – jo brolio Antano vaikai: 2 berniukai ir dvynukės mergaitės. „Kas toji mergaitė kairėje su balta keputėle, nežinome“, – komentavo Egidijus Giedraitis.

Įdomu, kad archyve neišlikę vėlesnių nuotraukų, nei darytos 1940-aisiais. Kiek išsiaiškino S. Batura, niekas iš Antano Giedraičio šeimos narių – nei vaikai, nei anūkai, nei giminės Lietuvoje – iš viso nežinojo, kad jis buvo garsus fotografas, dalyvavęs tarptautinėse parodose, palikęs tiek daug vertingų atvaizdų. Išvykęs už Atlanto Juozas Giedraitis taip pat niekam nepasakojo, kad jis Lietuvoje fotografuodavo bei dalyvaudavo parodose.

Palikimas

Į Lietuvą, griuvus Sovietų sąjungai ir atkūrus Nepriklausomybę, Juozas Giedraitis atvyko 1992 metais. Vėliau, pasak Egidijaus Giedraičio, jis čia atvykdavo kone kasmet, lankydavosi Vadžgiryje, Paskynuose („Esu jį „Belorusu“ po laukus vežiojęs“, – prisimena Egidijus, senelio brolį vadinęs dėde), ir būtinai kiekvieną kartą apsilankydavo Šiluvoje, mat 1944 metais, bėgdamas iš Lietuvos, buvo davęs įžadą Šiluvos Mergelei Marijai, apsaugojusiai jį ir jo šeimą.

2000 metais Juozas Giedraitis su dr. Kaziu Ambrozaičiu Jungtinėse Amerikos valstijose organizavo paramos rinkimą Vadžgirio bažnyčiai. Pasak E. Giedraičio, tuo metu niekas Lietuvoje netikėjo, kad visuomenės lėšomis būtų galima suremontuoti bažnyčią, todėl Amerikos lietuvių iniciatyva prilygo kone stebuklui. Jie surinko per 100 tūkst. litų – tada tai buvo labai dideli pinigai, už kuriuos buvo suremontuotas ir perdengtas bažnyčios stogas, atnaujinta išorė. Tai buvo impulsas vadžgiriškiams – po keleto metų jie jau savo iniciatyva surinko pinigus, už kuriuos suremontavo bažnyčios vidų, įrengė joje garso aparatūrą, veikiančią iki šiol.

Tautos fondo garbės pirmininkas Juozas Giedraitis (dešinėje), 1970 m.

Juozui Giedraičiui mirus, 2011 metais siekdami įamžinti jo, kaip ilgamečio Tautos fondo pirmininko, atminimą  draugai įkūrė Juozo Giedraičio vardo Lietuvos kaimo moksleivių fondą, veikiantį Tautos fonde. Šio fondo pagrindinis tikslas yra remti Lietuvos kaimo vietovėse gyvenančius mokinius, suteikiant jiems galimybę mokytis katalikiškose gimnazijose ir mokyklose bei ugdyti patriotiškas ir krikščioniškas vertybes. Įvairiuose regionuose gyvenantiems vaikams skiriama parama ir stipendijos.

„Dėdė norėjo remti Vadžgirio vaikus, – pasakojo Egidijus, kuris yra šio fondo Stipendijų skirstymo komiteto narys. – Deja, po jo mirties fondo įkūrėjai nusprendė kitaip – remti katalikiškose gimnazijose besimokančius mokinius visoje Lietuvoje. Nė vienas net Jurbarko, tuo labiau Vadžgirio, vaikas fondo paramos nėra gavęs.“

Straipsnyje panaudota medžiaga iš Albino Stoškaus knygos „Vadžgirys“ (Kaunas, 2006), Eglės Petreikienės straipsnio „Broliai Giedraičiai. Fotografinis lobis su daugybe klaustukų“ („Nemunas“, 2023, Nr. 5), Vikipedijos straipsnių. Už informaciją ir pagalbą autorė dėkoja Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vyresniajai bibliotekininkei Jūratei Korsakaitei ir Vinco Giedraičio anūkui Egidijui Giedraičiui.

Žurnalo leidybą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Skirta 14 800 Eur