Bisenės pilis Kartupėnų piliakalnyje – pirmoji kryžiuočių užpulta pilis Lietuvoje

Beveik 200 metų trukę vokiečių feodalų tiesioginiai Lietuvos puldinėjimai prasidėjo Bisenės pilies, stovėjusios Kartupėnų piliakalnyje, užpuolimu. Mūsų krašto vyrams pirmiesiems teko susikauti su nuožmiu ir galingu priešu. Paskui kitų Lietuvos pilių gynėjai galėjo pasimokyti iš jų patirtų kovinių pamokų.

Aplankykime Kartupėnų piliakalnį, esantį Skirsnemunės seniūnijos teritorijoje, žmonių dar vadinama Kiaukalniu bei Sargučiu.

Piliakalnis dunkso už 1,2 km į šiaurės rytus nuo Panemunės (Vytėnų) pilies, 0,15 km į šiaurę nuo Kartupio ir Nemuno santakos ir į šiaurę nuo Kauno–Jurbarko kelio. Iš vakarų ir šiaurės vakarų jį riboja Kartupis, iš pietų Nemuno slėnis, o iš rytų prieina gretima dirbama aukštuma. Tai stačiašlaitė medžiais ir krūmais apaugusi kalva ir nežymiai aukštėjantis rytų kryptimi laukas, esantis kalvos šiaurės rytų papėdėje.

Šis piliakalnis yra 350 m ilgio ir iki 160 m pločio. Jo šlaitai į Nemuno slėnį ir į Kartupį gana statūs, apie 30 m aukščio. Viršuje yra 36 m ilgio rytų – vakarų kryptimi ir 28 m pločio aikštelė, kurios rytiniame gale puslankiu supiltas 8 m aukščio pylimas. Jo išorinis šlaitas leidžiasi į griovį, skiriantį piliakalnį nuo gretimos aukštumos. Piliakalnio šiaurės rytinėje papėdėje, to paties kyšulio tęsinyje, yra piliakalnio gyvenvietė, nežymiai aukštėjanti rytų kryptimi

Šiaurės vakarų šlaite, 4 m žemiau aikštelės, yra 2 m pločio terasėlės liekanos. Pietų – rytų pylimo papėdėje, griovio lygyje, yra 3 m pločio terasėlė – greičiausiai čia buvusio kelio vieta. Kartupis nuplovė aikštelės šiaurinę ir vakarų dalis, todėl tikras piliakalnio dydis nėra aiškus. Į rytus nuo piliakalnio 1,3 ha plote yra gyvenvietės pėdsakų.

Kartupėnų piliakalnio forma ir įtvirtinimai rodo, kad čia būta stiprios pilies.

Pastaraisiais metais piliakalnis pradėtas tvarkyti; nukirsta didesnė dalis medžių.

Piliakalnis datuojamas XIII–XIV amžiaus pradžia. Istorikai lokalizavo jame stovėjusią lietuvių Bisenės pilį.

Kryžiuočių ordino kapelionas Petras Dusburgietis savo veikale „Prūsijos žemės kronika“ šią pilį pavadino Bisene. O kitas Kryžiuočių ordino kapelionas Mikalojus Jarošinas, tą kroniką išvertęs eilėmis į vokiečių kalbą, pilį pavadino Bisin.

Petras Dusburgietis minėtoje kronikoje papasakojo, kaip Kryžiuočių ordinas, 1230–1283 m. įveikęs prūsų ir vakarinių lietuvių priešinimąsi, 1283 m. gale užpuolė ir sudegino pirmąją lietuvių pilį, buvusią Nemuno dešiniajame krante.

Pasak kronikininko, brolis Konradas iš Tirbergo, buvęs Prūsijos žemės magistras, su daugybe brolių ir didele kariuomene žiemos metu perėjo per užšalusį Nemuną ir įsiveržė į Lietuvos žemę. Nuo ryto iki pietų jie smarkiai puolė pilį, vardu Bisenė, ir puldami buvo taip įniršę, kad daugybę pilies gynėjų ir nukovė, ir mirtinai sužeidė. Galop jie įsiveržė į pilį ir ją pavertė pelenais. Vienus pilėnus paėmė į nelaisvę, o kitus išžudė. Dalis kariuomenės įsibrovė į šios pilies apylinkes ir, nusiaubę kraštą ugnimi, su didžiu grobiu sugrįžo atgal.

Taip pat kronikoje prisipažįstama, kad antpuolio metu buvo daug brolių sužeista, o 4 broliai bei vienas tarnas su arkliais bei ginklais paskendo Nemune, nes jų neišlaikė ledas.

Suprantama, vargu ar galima kiekvienu kronikininko žodžiu patikėti. Kaip dažnai priešas buvo sumenkinamas, jo nuostoliai padidinami ir perdėtai pasigiriama savo sėkme.

Tačiau vis vien Pertas Dusburgietis savo kronikoje negalėjo nepripažinti, kad „pradėjo kovą su ta galinga, kietasprande ir kariauti pratusia tauta, kuri gyveno Lietuvos žemėje.“

Kryžiuočių antpuolio metu sudeginta Bisenės pilis, netrukus lietuvių vėlei buvo atstatyta ir, ko gero, sustiprinta. Greitai ją užpulti Kryžiuočių ordinas nesiryžo. Tiktai po 30 metų – 1313 m. vasarą ir rudenį nelabai gausiomis pajėgomis apsiautė pilį. Tuomet jos paimti neįstengė, vien sudegino abu papilius. Po trijų metų – 1316 m. balandžio 4 d. – gausesni Kryžiuočių ordino pulkai, jau turėję pasistatę Christmemelio pilį, užpuolė Bisenės pilį ir ją sudegino. Atrodo, jie panaudojo klastą – įsiveržė į pilį, kai joje vyko sargybos keitimasis.

XIV a. viduryje Bisenės pilis jau nebeminima. Turbūt lietuviai buvo nusprendę stiprinti didžiųjų aplinkinių pilių – Bišpilio, Junigedos, Pieštvės – įgulas.

XV a. pradžios vokiečių istoriniuose šaltiniuose minimas netoliese buvęs Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytenio dvaras (Wythes hof). Bisenės pilies kovotojų dengiamas, Vytenis 1315 m. buvo užpuolęs kryžiuočių pilį Christmemelį. Buvusi kunigaikščio dvaro vieta vėliau imta vadinti Vytėnais.

Dar kone šimtmetį panemunių vyrams tekdavo susikauti su laikas nuo laiko įsiveržiančiais atėjūnais. Tiktai pagaliau po pergalingo Žalgirio mūšio, po Lietuvos krikšto, aršios kovos pradėjo rimti. Dešimtmečiams – o ir šimtmečiams – slenkant, pamažu kito žmonių ūkininkavimo būdas, keitėsi buitis ir papročiai.

Aleksandras Gvanjinis (1538 – 1614), italas, tarnavęs Lietuvos kariuomenėje, nemažai keliavęs po mūsų kraštą, savo įspūdžius aprašė knygoje „Europos Sarmatijos kronika“.

Keliaudamas panemunėmis, jis pastebėjo, kad kaimo žmonės čia yra turtingųjų labai išnaudojami. Ponas, už ką nors ant valdinio supykęs, jį primuša, išniekina, apiplėšia, o kartais ir visą maistą iš namų išneša, jog vargšas nebeturi ką duoti žmonai ir vaikams. Valdiniai penkias dienas dirbą ponui, o šeštą – pirmadienį – puola prie savo darbų. Beveik visada ir sekmadienį nedykinėjama, nes kaime niekas jo nešvenčia: aria, pjauna, kulia, sėja, akėja, šienauja. Jeigu kas paklausia: „Kodėl šventą dieną dirbi?“, atsako: „Ar šventą dieną valgyti nereikia?“. Žemę aria mediniais žambriais. Eidami arti, pasiima nemažai pagalių, kuriuos naudoja vietoj norago žemei versti. Sugedus vienam, įstatomas kitas. Kasdienis jų drabužis – pilka sermėga. O apavą pinasi arba iš liepų karnų, arba iš gyvulių odos, kartu su šeriais nuluptos. Tą apavą jie vadina naginėmis arba kurpėmis...

Kaip minėjome, Kartupėnų piliakalnis dunkso už 1,2 km nuo Panemunės (Vytėnų) pilies. Turbūt visa teritorija apie piliakalnį priklausė dar kunigaikščio Vytenio dvarui. Vėlesniais šimtmečiais vienas po kito keitėsi dvaro šeimininkai ir pilies statytojai.

Seniausias Panemunės (Vytėnų) dvaro paminėjimas žinomas iš dingusios Žemaičių žemės teismo knygos, kurioje 1554 m. rugsėjo 18 d. buvo įrašytas brolių Mykolo ir Kristupo Stankevičių – Bielevičių turto dalybos. Pilis buvo statyta 1604–1610 m. ir vadinama Panemunės pilimi. XIX a. vėlesniais dešimtmečiais ji vadinta Gelgaudų pilimi, nes jos savininkai buvo Gelgaudai. Po 1831 m. sukilimo, savininkams pasikeitus, įsigaliojo Zamkaus vardas. Po pirmo pasaulinio karo dvaro vietoje atsirado Vytėnų kaimas. Vytėnų vardu imta vadinti ir pilis.

1957 m. Kartupėnų piliakalnį žvalgė Panemunės (Vytėnų) pilies restauratoriai, kurie pylimo pietinėje dalyje ir aikštelės viduryje 70 cm gylyje aptiko mūrą iš akmenų ir kalkių. Istorikas Romas Batūra 1958 m. buvo užpildęs archeologinio paminklo pasą. Mūro fragmentai buvo saugomi pilyje.

1960 m. birželio 10–20 d. Kartupėnų piliakalnį žvalgė žvalgomoji archeologinė ekspedicija dėl tuo metu numatomos Jurbarko HES statybos Kauno, Vilkijos, Jurbarko, Šakių rajonų teritorijose. Yra istorikės Rimutės Rimantienės šios ekspedicijos veiklos dienoraštis. Taip pat piliakalnį žvalgė 1990 m. rugsėjo 10–24 d. žvalgomoji archeologinė ekspedicija, vadovaujama istoriko S. Berulio.

1972 m. piliakalnis buvo kartografuotas.

1986 m. Kartupėnų piliakalnyje buvo rastas akmeninis trintuvas, kuris perduotas saugoti Lietuvos nacionaliniam muziejui.

Vilniaus universiteto inžinerinės fotogrametrijos laboratorija 1994 m. atliko piliakalnio su gyvenviete topografinius apmatavimus M 1:500.

Dabar Panemunių regioninio parko direkcija turi paruošusi projektą Kartupėnų piliakalnio teritorijos sutvarkymui. Norima įrengti automobilių stovėjimo aikštelę už piliakalnio ribų, kitame Kartupio upelio krante. Kad būtų sureguliuoti lankytojų srautai, būtina įrengti laiptus, terasuotus takus, apžvalgos aikštelę. Būtini ant piliakalnio ir informaciniai stendai. Norint panaikinti eroziją, parodyti piliakalnio išraiškingas savybes bei suformuoti vizualinius ryšius, piliakalnio ir jo aplinkos teritorijoje numatomi kraštovaizdžio formavimo kirtimai.

Kartupėnų piliakalnis lankytojams pasiekiamas Jurbarko–Kauno plentu (141), pavažiavus vieną kilometrą į rytus nuo Panemunės (Vytėnų) pilies, tik perkirtus Kartupio upelį kairėje.

Prie pat Kartupėnų piliakalnio greitai duris atvers ūkiniko Juliaus Grumuldžio kaimo turizmo sodyba „Vila Bisena”. Ji papildys Jurbarko rajono istorinį turizmą - sodyba įsiterpusi tarp dviejų pilių Panemunės ir Raudonės, pirmos Lietuvos valdovų pilies Bisenės vietoje. Šalia sodybos teka gražus Nemuno intakas - Kartupio upelis, o aplink - didžiulės erdvės, miškai ir laukai, pilni natūralios augmenijos. Visai netoli - dviračių takas, tad čia apsistoję turistai galės tiek ramiai, tiek aktyviai pailsėti ir vasarą, ir žiemą, mat netoli esančios kalvos - puiki vieta paslidinėti.

Naudota literatūra:

„Jurbarkas“; P. Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronika“; „Kraštas ir žmonės“; Lietuvos enciklopedijos; B. Kviklio „Mūsų Lietuva“.