Belvederio gynybinis įtvirtinimas – unikalus objektas Lietuvoje

Lietuvos Respublikos Nekilnojamų kultūros vertybių registre greta 14 Jurbarko rajone esančių piliakalnių taip pat yra įrašytas ir Belvederio gynybinis įtvirtinimas, unikalus kultūros paveldo objektas Lietuvoje, žmonių dar vadinamas Šančiumi.

Šis įtvirtinimas yra Seredžiaus seniūnijos Belvederio kaime, į šiaurę nuo Kauno–Jurbarko kelio. Jis nesunkiai užtinkamas 1,2 km į šiaurės rytus nuo Meškupio ir Nemuno santakos, 0,2 km į šiaurę nuo Nemuno dešiniojo kranto ir 0,1 km į pietų vakarus nuo Belvederio dvaro rūmų.

Iš rytų pusės gynybinį įtvirtinimą riboja kelias iš Klausučių į Kauno–Jurbarko kelią, iš pietų – Kauno–Jurbarko kelias, iš vakarų – griova, besileidžianti į Nemuno slėnį. Iš Šiaurės pusės prieina gretima aukštuma. Įtvirtinimo teritorijos paviršius yra apaugęs medžiais. Rytiniame šlaite yra didelė nuošliauža. Įtvirtinimo plotas yra 160 m ilgio šiaurės – pietų kryptimi ir iki 120 m pločio.

Gynybinis įtvirtinimas įrengtas aukštumos kyšulyje, esančiame tarp dviejų griovų, besileidžiančių į Nemuno slėnį. Vakarų, pietų ir rytų šlaitai aukšti ir statūs. Šiaurėje nuo gretimos aukštumos supiltas 35 m ilgio ir 2,5 m aukščio pylimas, kurio rytiniame ir vakariniame galuose yra 12 x 12 m dydžio keturkampiai bastionai. Priešais pylimą iškastas 7 m pločio ir 1 m gylio griovys. Už to pylimo yra netaisyklingo keturkampio formos apie 55 x 50 m dydžio aikštelė, kurios pakraščiais pastebimi žemo pylimo pėdsakai.

Belvederio gynybinis įtvirtinimas datuojamas XVI – XVIII a.

Kaip pažymi fortifikacijos istorikai, XVI a. Europoje pradėtos statyti bastioninės tvirtovės, o tuo pačiu metu išplito ir gynybiniai lauko įtvirtinimai. Pastarieji buvo statomi iš žemės, akmenų, rąstų ir dažniausiai buvo panaudojami tiktai vienai karinei kompanijai. Todėl lauko įtvirtinimai paprastai nebuvo atsparūs laikui. Dabar jie labai apgriuvę ar net naudojami žemės ūkio darbams.

Belvederio gynybinis įtvirtinimas yra vienas iš tokių tipiškų lauko bastioninių įtvirtinimų. Kaip minėta, vietiniai gyventojai jį vadino Šančiumi. O Šančais (vok. die Schaze – pylimas, įtvirtinimas) XVI–XVII a. buvo vadinama lauko fortifikacija, kaip taisyklė, naudota miestams bei tvirtovėms stiprinti, o taip pat kariuomenės stovykloms.

Bastionais (ital. bastionato – įvairūs į priekį atsikišę statiniai) buvo vadinami nuolatiniai, penkiakampiai įtvirtinimai su dviem fasais, dviem flankais ir atvira garža. Artilerija buvo išdėstoma ant bastiono šonų, vadinamų flankais. Du priekiniai pylimai, sudarantys kampą, vadinosi fasais (ital. facies – veidas, priekinė dalis). O tokie penkiakampiai statiniai būdavo sujungti tiesiu pylimu, kurį vadino kurtina (ital. curtine – uždanga).

Belvederio gynybiniam įtvirtinimui panaudotas Nemuno slėnio pakraštyje esančios aukštumos kampas. Rytiniame ir vakariniame įtvirtinimo kampuose yra bastionai. Bastioninio įtvirtinimo išorinė poligono kraštinė yra apie 58,2 m ilgio, o kurtinos ilgis – 32 m. Rytinis bastionas yra žymiai labiau apgriuvęs negu vakarinis. Jo fasas tik apie 11,3 m, o vakarinis bastiono fasas – apie 12 m. Abiejų bastionų flankai turi po 4 m. Kurtinos viduriu padarytas apie 2 m pločio kelias.

Visa už pylimo esanti aikštelė galėjo būti apjuosta pylimu, deja, pietiniame ir rytiniame aikštelės kraštuose susidarė didelės nuošliaužos. Todėl nei tikslaus aikštelės dydžio, nei kitų duomenų dabartiniu metu patikslinti jau nebeįmanoma.

Nūnai iš turimų duomenų sprendžiant, Belvederio gynybinį įtvirtinimą galime priskirti gana tipiškam XVII a. bastioninio tipo lauko įtvirtinimui. Beje, jis buvo vykusiai pritaikytas prie pasirinktos vietovės. Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakulteto dėstytoja, humanitarinių mokslų daktarė Ingrida Veliūtė spėja, kad greičiausiai tai buvo laikina kariuomenės apsistojimo vieta – tiktai įtvirtinta stovykla.

Belvederio gynybinio įtvirtinimo matmenys visai artimi lenkų fortifikacijos istoriko J. Naronovičiaus – Naronskio pateiktiems 20 prentų (60,4 m) dydžio tvirtovės duomenims. Beje, niekas netvirtina, kad Belvederio gynybinis įtvirtinimas buvo statytas remiantis šio istoriko pateiktais skaičiavimais.

Akivaizdu viena: Belvederio gynybinis įtvirtinimas yra iš nedaugelio unikalių objektų Lietuvoje, kurie leidžia atskleisti XVI–XVIII a. įtvirtinimų ypatumus.

1972 m. gegužės 22 d. – birželio 10 d. Lietuvos istorijos instituto žvalgomoji archeologinė ekspedicija, vadovaujama vyresniojo mokslinio bendradarbio Adolfo Tautavičiaus, atliko Belvederio gynybinio įtvirtinimo žvalgymą. Buvo rasta 0,5 m storio kultūrinis sluoksnis, kuriame buvo aptikta įvairių degėsių, šlako, žiestos keramikos likučių. Archeologų buvo pripažinta, kad šio įtvirtinimo būklė patenkinama, jis neardomas, apaugęs medžiais. Šio žvalgymo metu gynybinis įtvirtinimas buvo kartografuotas.

1990 m rugsėjo 10 d. – rugsėjo 24 d. vėl buvo surengta archeologų žvalgomoji ekspedicija, vadovaujama istoriko S. Berulio. Buvo sudarytas gynybinio įtvirtinimo teritorijos ir vizualinės apsaugos zonos planas M:10 000.

Pastaraisiais metais Vakarų Lietuvos archeologinių tyrimų grupė Belvederio gynybinio įtvirtinimo vietoje atliko žvalgomuosius archeologinius tyrimus šviesolaidžio komunikacijos kabelio klojimo vietoje (vadovas E. Abromavičius).Šių tyrimų metu buvo ištirti 32 x 1 m dydžio archeologiniai šurfai, iš viso 6 kv. m plotas. Darbų metu šurfe Nr. 3 buvo aptiktas akmenų grindinio fragmentas. Kituose dvejuose šurfuose archeologiškai vertingo sluoksnio ar struktūrų nebuvo aptikta.