Arnoldas Piročkinas. Kalbos ir istorijos sergėtojas

2026-aisiais sukanka 95 metai kai Jurbarko krašte gimė kalbininkas, habilituotas mokslų daktaras, profesorius, Jurbarko rajono Garbės pilietis Arnoldas Piročkinas. Ta proga Jurbarko rajono savivaldybės taryba 2026-uosius paskelbė A. Piročkino metais, o iškilaus kraštiečio atminimui rajone numatyta surengti nemažai renginių, kuriuose bus prisimintas jo gyvenimas ir nuopelnai. Paminėdami šią pusiau apvalią sukaktį, nutarėme ir mes padaryti savotišką dovaną sau ir kitiems – pakalbinti žmones, asmeniškai pažinojusius kalbininką, ir paprašyti papasakoti, koks jis buvo žmogus.

Būsimasis žymus kalbininkas gimė 1931 metų vasario 25 dieną Pašventyje. Kaip savo prisiminimuose „Smalininkai vaiko akimis“ rašė jis pats, tėtis nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens, o šiltą žiemą ir gruodžio mėnesį plaukiojo garlaiviais: buvo žemiausio rango jūreivis, kaip tada sakydavo – „matrozas“, o žiemos metu versdavosi atsitiktiniais uždarbiais. Mama, kaip ir dauguma moterų tais laikais, šeimininkavo namuose, augino vaikus, iš paskutiniųjų stengdamasi „skursti garbingai“. Kalbininkas pabrėžė ypatingą keturių artimų moterų svarbą savo gyvenime: močiutės Augustės, mamos Elenos, žmonos Martos ir sesers Ženės. „Būtų labai ilga kalba, jei mėginčiau nusakyti tą jų indėlį, kurs formavo mano dvasios pasaulį“, – sakė jis[1].

Nuo 1937-ųjų balandžio, kai pradėjo lankyti privačią Klaipėdos krašto mokyklų draugijos įsteigtą Smalininkų lietuvių mokyklą, iki 1949 metų pavasario, kai baigė Šilutės gimnaziją, A. Piročkinas mokėsi trijose pradinėse mokyklose ir trijose gimnazijose. „Nebuvau idealus mokinys, bet šiandien galiu pasakyti, kad tarp savo mokytojų neturėjau nė vieno linkėjusio man bloga, nors jų gerumo nebūta vienodo“, – sakė jis[2].

Baigęs Šilutės gimnaziją, A. Piročkinas įstojo studijuoti lituanistiką Vilniaus universitete, kurį 1955 metais baigė. Diplominio darbo tema – 1922 metų J. Jablonskio lietuvių kalbos gramatika. Įdomus paties profesoriaus papasakotas prisiminimas iš studijų laikų. Trečiame kurse, 1953 metų pavasarį, A. Piročkinas taip išsigando artėjančių egzaminų, jį apėmė tokia neviltis, jog sumanė perstoti į tuometinį Vilniaus pedagoginį institutą. Atėjęs pas fakulteto prodekaną Leoną Valkūną paprašė išduoti reikiamą dokumentą. „Jis buvo griežtas ir reiklus dėstytojas, tačiau mano desperacija, pajutau, didžiai sujaudino jį: balse išgirdau tėviškas intonacijas, nuoširdumą ir susirūpinimą mano likimu. Jis ėmė guosti, raminti ir drąsinti. Mano baimė, o gal net siaubas, iki tol stingdęs protą ir valią, atlėgo“, – pasakojo A. Piročkinas, likęs studijuoti universitete[3].

1960 m. A. Piročkinas įstojo į Vilniaus universiteto aspirantūrą. 1963–1991 metais buvo VU Lietuvių kalbos katedros dėstytojas (nuo 1971 m. docentas), 1991–1993 metais – Lituanistinių studijų katedros profesorius.

Jis tyrinėjo žymių Lietuvos kalbininkų, istorikų ir rašytojų gyvenimą ir kūrybą. Parašė ir išleido dviejų dalių monografiją apie Joną Jablonskį, už kurią 1979 metais buvo suteikta Lietuvos valstybinė premija. Vėliau išleido Jono Jablonskio laiškus ir Jono Jablonskio kalbos taisymus. Šių keturių knygų pagrindu 1987 metais apginta habilituoto daktaro disertacija, 1991 metais sudarė knygą „J. Jablonskis. Straipsniai ir laiškai“, rašė straipsnius, nagrinėjo J. Jablonskio ir Vaižganto sąsajas. 1995 metais parašė monografiją „Devyni Adomo Mickevičiaus metai“, kurioje nagrinėjo poeto ryšius su Lietuva. Garsino Martyno Mažvydo, Mikalojaus Daukšos, Kristijono Donelaičio, Jono Basanavičiaus vardus ir darbus.

A. Piročkinas parašė nemažai knygų kalbos kultūros temomis, paskelbė publicistinių straipsnių įvairiais Lietuvos istorijos, kultūros, literatūros, politikos klausimais, juos nuolat spausdino „Literatūra ir menas“, „Gimtasis žodis“, „Voruta“, kiti žurnalai bei laikraščiai.

1971–1972 metais A. Piročkinas stažavosi Čekijoje, o 1973 metais išleido čekų kalbos vadovėlį, paskelbė Čekijos archyvuose rastos lituanistinės medžiagos, išvertė čekų ir kitų tautų rašytojų kūrinius, recenzavo Lietuvių literatūros enciklopediją.

Profesorius ypač daug darbų nuveikė Jurbarko kraštui – tai ne tik pranešimai konferencijų ir susitikimų metu, daugybė straipsnių spaudoje, bet ir solidžios knygos: „Smalininkų kronika 1920 01 10 – 1939 03 23“, „Jurbarko miesto ir valsčiaus kronika. 1918–1940 metai“. Būtent A. Piročkinas subūrė kraštą mylinčių žmonių grupę ir parengė leidinį „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“.

Už reikšmingus lituanistikos darbus ir didelį indėlį leidžiant knygą „Jurbarkas. Istorijos puslapiai“ Jurbarko rajono savivaldybės taryba Arnoldui Piročkinui suteikė Jurbarko rajono Garbės piliečio vardą. Garbės piliečio regalijos jam įteiktos jubiliejinės Jurbarko miesto Magdeburgo teisių suteikimo 400 metų šventės metu 2011 m. liepos 16 d.

Arnoldas Piročkinas mirė 2020 m. rugsėjo 15 d., palaidotas Jurbarke šalia žmonos Martos ir kitų artimųjų.

Dar 2018 metais Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos parkelyje pastatytas kalbininkui skirtas, išminties simboliu – pelėda vainikuotas suolelis, kurį sukūrė tautodailininkas Juozas Videika.

2022 metais bibliotekoje atidarytas Arnoldo Piročkino darbo kambarys, kuriame eksponuojami jo asmeniniai daiktai, sukaupta biblioteka, rankraščiai, dokumentai ir regalijos. Visa tai Jurbarke atsidūrė kalbininko dukters Gailos pastangomis.

2025 metais leidykla „Versmė“ išleido paties autoriaus nespėtą išleisti monografiją „Jonas Jablonskis. Gyvenimas ir darbai“.

Tokia trumpa kalbininko biografija, o dabar – žodis jį pažinojusiems.

Vienas iškiliausių kraštiečių

A. Gvildys. „Mūsų lako“ nuotr.

Prisimindamas susitikimus ir pokalbius su A. Piročkinu jurbarkiškių renginiuose Vilniuje ir kalbininkų šventėse Jurbarke, skaitydamas jo mokslinius darbus ir istorines įžvalgas, spaudoje išsakytą nuomonę apie Jurbarko krašto reikalus, išskirčiau tris, mano nuomone, ryškiausias kraštiečio savybių grupes.

Visų pirma Arnoldas Piročkinas buvo labai darbštus, išskirtinai ir sąžiningai reiklus sau ir kitiems. Visą gyvenimą rūpinosi kalbos reikalais. Išsiskiria jo atsakingas požiūris į mūsų gimtąją kalbą ir jos grožio atskleidimą bei išsaugojimą. Drąsiai ir itin aktyviai oponuodavo tiems, kurie imdavo abejoti mūsų kalbos unikalumu, žodingumu, kurie siūlė numoti ranka jau į angliškų žodžių vartojimą lietuvių kalboje. Kalbininkas mėgo tikslumą ir tvirtai vadovavosi lietuvių kalbos normomis. Buvo labai gilaus proto, turėjo puikią atmintį, tačiau visuomet itin kruopščiai ruošdavosi paskaitoms ir pokalbiams. Kalbėdamas ir rašydamas idealiai sudėliodavo lietuviškus sakinius. Kiekvienas jų turėjo aiškias sąsajas su būsimu sakiniu. Rankose ne kartą turėdavo mažų kortelių, kuriose preciziškai būdavo surašyti kalbos faktų pavyzdžiai... Jam buvo svarbu, kad faktai būtų tikslūs. Dar vienas išskirtinis bruožas – beveik visuose jo tekstuose ir kalbose buvo galima užmatyti ar išgirsti nemažai žodžių ar frazeologizmų, kurie yra rečiau vartojami arba jau net primiršti. Na, tiesiog tarsi norėta išsaugoti tų žodžių gyvybingumą. Man šiandien būtų itin sunku pasakyti vardą žmogaus, kuris sugebėtų savo kalbėjimo, sakinių sudėliojimo menu aplenkti A. Piročkiną.

Antra – kraštietis buvo išskirtinai kultūringas ir inteligentiškas žmogus. Prieš 5 metų pakalbinęs vieną jurbarkiškę gydytoją, gerai pažinojusi kalbininką, iškart užsirašiau jos gražų pasakymą apie A. Piročkiną: „nu, tokio šiltumo, nu, tokio nuoširdumo, tokio supratingumo, taktiškumo... neeilinė asmenybė“. Tikrai jis buvo neeilinis. Jurbarkiškių mylėtas kaip žmogus, kuris visuomet išsaugodavo pokalbio nuoširdumą ir taktiškumą, kuris per paprastus žodžius nejučiomis atskleisdavo savo išmintį, stengdavosi dalintis savo žiniomis ir įžvalgomis. Jis mokėjo visokeriopai mus prusinti ir skatinti džiaugtis gyvenimu. Mane džiugindavo jo dovanos bibliotekoms, mokykloms, gerbėjams. Tai buvo knygos. Prieš 10 metų Jurbarke A. Piročkinas, įteikdamas savo tradicines dovanas, yra pasakęs: „Nors ši knyga ir ne mano, tačiau, be knygos, aš daugiau nieko ir neturiu. Nei dvaro, nei žirgo, nei aukso žiedų. Knyga yra mano didžiausias turtas ir džiaugsmas, kuriuo aš noriu dalintis su visais artimaisiais savo žmonėmis.“

Na, o trečia – meilė. Žmonai Martai, dukrai Gailai, artimiesiems, pažįstamiems, kalbai, istorijai, Smalininkams, Jurbarko kraštui, Lietuvai. Man susidarė toks įspūdis, kad tai, kas brangiausia jam – asmeninis gyvenimas ir šeima – buvo „užrakinta“ nuo kitų žmonių ir likdavo nutylėta, teigiant, kad nieko tokio išskirtinio jo asmeniniame gyvenime nesą. Bet, bendraujant su kalbininku, jo akys, šypsena, pirmasis priėjimas prie žmonos po renginio tiesiog viską pasakydavo. Bendraudamas jis dažnai šypsodavosi. Šilta graži ta šypsena, bet išskirtinai ji suspindėdavo, kada Marta ir Arnoldas pažiūrėdavo vienas kitą. Kad ir sekundę, dvi... Tai pastebėjęs, pagalvodavau, kad Marta tiesiog išlaisvindavo kalbininką iš tų jo atmintyje susidėliotų sakinių ir rankose laikomų kortelių su užrašytais žodžiais. O taip pat paskatindavo jį į visus salėje sėdinčiuosius žiūrėti kaip į didžiausius draugus ir bendraminčius. Ir tų sekundžių būta nevienkartinių, ne per vieną renginį. Kai tai pamatai iš šalies, supranti, kad tas jų ryšys žodžiais sunkiai benusakomas. Tokią stiprią dviejų žmonių tarpusavio energiją kitam pamatyti ir pajausti – reta galimybė. Na, o jau apie A. Piročkino meilę kalbai ir istorijai, prisirišimo prie mūsų krašto nereikia ir kalbėti. Per jo darbus, knygas, kalbas, pasakojimus tai labai akivaizdu. Tik stipriai mylintis savo kalbą ir savo kraštą žmogus gali surinkti didžiausią lobyną kalbos faktų ir tyrinėjimų apie kalbininkus, sudėti į knygas Jurbarko krašto istoriją, kad dabarties žmonės, o ir ateinančios kartos žinotų, kas čia buvo prieš šimtmečius ir dešimtmečius.

Kas man A. Piročkinas ir kokią įtaką gyvenime padarė? Išties, mano nuomone, jis yra vienas iš iškiliausių kraštiečių. Buvimas šalia jo, kaip ir prie Elenos Grinaveckienės, Petronėlės Bikulčienės, Antano Balašaičio ir Vincento Drotvino, sustiprino mano meilę lietuvių kalbai ir rūpinimąsi ja. Bet Arnoldo Piročkino išskirtinis indėlis man – savo asmeniniu gyvenimu (veikla, elgesiu, darbais) parodytas pavyzdys ir priminimas, kaip kurti sklandų tekstą ir jį tobulinti – kruopščiai iš širdies, tiesiog rankioti po kruopelytę...

Jurbarko rajono savivaldybės administracijos Dokumentų ir viešųjų ryšių skyriaus vyriausiasis specialistas, lituanistas Antanas Gvildys

Žodžio žmogus

A. Pauliukaitienė. „Mūsų laiko“ nuotr.

Pažadus privalu tesėti... Parašiusi šį sakinį, kiek šventvagiškai pagalvojau, kad taip būtų galėjęs pasakyti ir a. a. Profesorius... Nes buvo Pareigos, Žodžio žmogus. „Knygius“ – tai tikrai didžiuodamasis išpažino, ir išties galėjo valandų valandas kalbėti apie Salomėją Nėrį, Justiną Marcinkevičių, Vincą Mykolaitį-Putiną, Antaną Miškinį. Pastarasis lyg artimiausias, man regis, buvo. O gal ir klystu...

Štai toks epizodas tiktų Jo 85-mečio pagerbtuvėms Jurbarke. Tada skyrėme laiką tikrai dvasinei jo puotai susitikime savivaldybėje, kur kiek ir papokštavome, ir apie administracinės kalbos kultūrą kalbėjome. Bibliotekoje vykusią popietę tikriausiai galima pavadinti tikru poezijos įsisiūbavimu... Reikia pasakyti, kad netrumpi pasiringavimai buvo. Ir vis Profesoriui stovint, tik šiek tiek žvilgčiojant į pačius tekstus.

Jei labai atgal atsitrauktume, tai būtume maždaug 1996 m. Jau buvo baigta leisti Didžioji knyga apie Jurbarką (taip vadinu knygą „Jurbarkas: Istorijos puslapiai“). Ją turbūt nelengvai lipdė kone visi jurbarkiškiai (beje, vienas iš to kilnaus tikslo sumanytojų buvo a. a. Telesforas Urbaitis).

Tada jau keliavo nedrąsūs mūsų laiškai į Vilniaus Antakalnį bei širdingi, atlaidūs ir dosnūs – mums. Apie bet ką – pavasarį (jei būdavo rašoma Čiurlionio reprodukcijų antrojoje pusėje), visus metų laikus, įvykius, žmones, ypač jam mielus jurbarkiškius, šilutiškius. Įsiminė viešnagė judviejų su a. a. ponia Marta namuose. Pirmiausia daugybė knygų, sakralūs daiktai, kurie dabar mūsų bibliotekoje. Net ir ponios Martos kuklus pyragas, jos eilėraščių knygelės.

Man pačiai ir gydytojai Audronei Kurienei teko garbė 2011 m. pristatyti jo kandidatūrą [į Jurbarko rajono Garbės piliečius]. Einant flygelio (Jurbarko dvaro šiaurinėje oficinoje, Jurbarko krašto muziejuje, 2011 m. liepos 8 d. vyko iškilmingas savivaldybės tarybos posėdis, kuriame A. Piročkinui buvo įteiktos Garbės piliečio regalijos – aut. past.) link dar spėju paklausti, kaip jų šeima kirčiuoja Árnoldas ar Arnòldas. Atsako, kad pirmasis variantas, o paskui jau vis tiek išeina Arnòldas. Taip sako ir dauguma jurbarkiškių.

Kokia asmenybė? Asketiška, akademiška ir... šelmiška. Garsusis epizodas apie dvi varles, įkritusias į grietinės puodą: viena iškart pražuvusi, antra tol kapanojosi, kol kojelėmis sumušė sviestą, pasilypėjo ant to sviesto guzelio ir išlipusi. Tai ar ne apie savo darbštumą, optimizmą Profesorius čia kalba?

O dėl knygiaus ką ir kalbėti? Sukrautas, manau, milžiniškas disertacijos užrašų, paskaitų konspektų, įvairiausios skaitytos literatūros, laiškų kalnas. Tai ir buvo tikras Profesorius, Vrublevskių bibliotekos žmogus, dabar jau nutolstančios kultūros žmogus, tikras mūsų Jurbarkiškis.

O mums, Lietuvių kalbos draugijos nariams, gal pats šilčiausias prisiminimas, kaip dardėjome į Griškabūdį, kur buvo atidengtas paminklas Jonui Jablonskiui. Važiavome gal apie 10 žmonių, visi LKD Jurbarko skyriaus nariai su svečiu kalbininku dr. Antanu Balašaičiu. Dalyvavome Šv. Mišiose, keliavome į Jono Jablonskio tėviškę Rygiškius, kažkur srėbėme (ar ne Sintautuose?) gardžias rūgštynes. Buvo tikri Kalbininkų atlaidai!

Buvusi ilgametė Lietuvių kalbos draugijos Jurbarko skyriaus pirmininkė, lituanistė Aldona Pauliukaitienė

Šelmiškas poezijos gerbėjas

J. Korsakaitė. Asmeninio albumo nuotr.

2016 m. profesoriui Anoldui Piročkinui sukako 85-eri. Ta proga reikėjo jį kažkaip pasveikinti. Kai eilę metų tą darai, kai kažkelintą kartą tenka scenoje pristatyti tą patį žmogų, renginiai pradeda darytis šabloniški, kas ir pačiam, ir lankytojams nebeįdomu. Nemiegi naktimis, ieškai, kad nors ką nors padaryti kitaip... Ir tada pradėjau galvoti apie profesoriaus pomėgį poezijai. Eilių jis įpindavo į kiekvieną savo paskaitą, atmintinai – lietuvių, rusų kalba – deklamuodavo, po renginio geriant arbatą. Kilo mintis surengti Arnoldo Piročkino – skaitovo – vakarą. Kadangi pati jam šito siūlyti neišdrįsau, tai paprašiau tarpininkauti Kalbos draugijos pirmininkę Aldutę Pauliukaitienę. Jai ši mintis irgi patiko, profesorius tą pasiūlymą sutiko palankiai.

Tą dieną jis skaitė paskaitą savivaldybėje, čia buvo pasveikintas mero, Kalbos draugijos. Malonu buvo, kad mano pakviestos, atvyko ir Gaurės mokyklos, kurioje profesoriui teko direktoriauti, atstovės. Savo pasakojimais pradžiugino tuo metu „žvaigžde“ buvęs mažasis Kristupėlis, profesorių iškvotė muitininkai. A. Piročkinas, kalbėjo, žinoma, apie didžiąją savo meilę – kalbą, pasiremdamas vaizdingais posakiais ir poetų eilėmis.

Antrasis susitikimas su garbiuoju kraštiečiu – poezijos popietė „Žmogau, amžinas keleivi“ vyko Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje. Mūsų salė tų metų Vasario 16-ajai pirmą kartą buvo taip gražiai papuošta trispalvėmis gėlėmis. Linos Lukošienės fleitai atvedus klausytojus į pavasarį, susirinkusiems trumpai pristačiau svečią. Pasveikinome specialiai jam skirtu Stefanijos Liutkienės eilėraščiu. Profesorius, kaip visada atvykęs netuščiomis, bibliotekai padovanojo vertingą knygą. Padėkojęs už jam itin malonius jurbarkiškių sveikinimus sakė, kad jais visgi nesididžiuojąs. Ta proga prisiminė talentingus savo klasės draugus, kurių gabumams nebuvo lemta išsiskleisti. Ir visų paprašė, pamačius talentingą vaiką, imtis žygių, kad tas talentas nepražūtų. Pasisakė, už savo gyvenimo kelią labiausiai esąs dėkingas mamai ir Šilutės gimnazijos mokytojams.

O tada daugelio klausytojų laukė staigmena – mūsų gerbiamas profesorius pavirto puikiu skaitovu! Eilėraščius profesorius pasirinko, esmine tema paėmęs bene mėgstamiausios savo poetės Salomėjos Nėries eilėraštį „Amžinas keleivi“. Lietuvių, rusų, vokiečių kalbomis skambėjo ir visiems žinomos, ir mažiau pažįstamos Just. Marcinkevičiaus, B. Brazdžionio, J. Degutytės, Maironio, A. Miškinio, V. Mykolaičio Putino, H. Radausko, A. Gustaičio, J. V. Gėtės ir netgi vieno uzbekų poeto eilės. Nors eilėraščius turėjo pasirašęs, į popierius retai pažvelgdavo, daugiausia tik eiliškumui sekti. Tarp eilių skaitovas vis įterpdavo prisiminimų nuotrupų, anekdotų. Nors profesorius buvo jau ne kažin kokios sveikatos, buvome padėję jam kėdę, per visą renginį jis neprisėdo. O kaip jis jautėsi scenoje, galima matyti ir iš mano darytų nuotraukų.

Bibliotekoje Arnoldą Piročkiną taip pat apspito sveikintojų būrys.

Nežinia, kas patyrė didesnį malonumą – ar pagerbtasis jubiliatas, ar susirinkę klausytojai... Visgi, taip „pasismaginęs“, garbusis svečias jautėsi jurbarkiečiams skolingas, todėl pažadėjo vėliau atvykti su paskaita. Tas įvyko rudenį – A. Piročkinas pristatė savo knygą „Lietuvių kalbos savitumas“.

Prisimenu dar ankstesnę Kalbos šventę, kai Arnoldas Piročkinas „susikibo“ su vertėju Antanu Gailiumi dėl užsieniečių, konkrečiai lenkų, pavardžių rašymo. Profesorius griežtai pasisakė už sulietuvintą rašymą, o Gailiaus požiūris buvo kosmopolitiškas. Abu laikėsi savo. Kadangi A. Gailius buvo atvykęs savo automobiliu, buvo sutarta, kad jis visus svečius parveš į Vilnių. Palydėjom, atsimojavom, o Aldutė [Pauliukaitienė] ir sako: „Susodinom į vieną mašiną, kažin, kaip čia bus?“ Gal būčiau ir pamiršusi šį įvykį, bet po penkių ar dešimties metų, į Jurbarką atvykęs Gailius prisiminė šį konfliktą, jis ir tada dar buvo piktas. „Bet kai parvežiau į Vilnių, buvau labai geras vairuotojas“, – šyptelėjo.

Buvusi Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos vyresnioji bibliotekininkė Jūratė Korsakaitė

Vertino laiką

N. Masiulienė. Asmeninio albumo nuotr.

Arnoldą Piročkiną pažinau dirbdama Jurbarko viešojoje bibliotekoje direktore. Daugelį metų jis buvo laukiamas svečias kaip žymus kraštietis, kuriam rūpi Jurbarko istorija, žmonių likimai, lietuvių kalbos tausojimo ir puoselėjimo klausimai. Dažniausiai atvykdavo nepranešęs, autobusu. Grįždavo pasisvečiavęs pas mus ir aplankęs giminaičius tokiu pat būdu, niekada neprašė pasirūpinti jo kelionėmis.

Pokalbiai būdavo nuoširdūs, be tuščio plepėjimo, vertino savo ir kitų laiką.

Per tuos metus buvome bendražygiai lietuvių kalbos, literatūros, Jurbarko krašto istorijos įamžinimo klausimais. Bendradarbiavome jam rengiant knygas apie krašto istoriją, organizuojant jų pristatymus, minint Jo ir kitų lietuvių rašytojų jubiliejus, kalbos kultūrai ir kalbininkams skirtus renginius. 

Visada į svečius atvykdavo ne tuščiomis rankomis – kaskart padovanodavo kokią nors vertingą gražiai supakuotą knygą. Dažnai paprašydavo manęs perduoti tokias dovanas jam svarbiems žmonėms, gyvenantiems rajone.

Kiek būta gražių renginių, kai A. Piročkinas buvo pagrindinis pranešėjas. Mane tikrai žavėjo jo kalbėjimo maniera, ramus, santūrus tonas, kiek lėtas, bet visi sakiniai prasmingi, jokio tuščiažodžiavimo. Dažnai mintinai deklamuodavo eiles, ilgiausius S. Nėries ir kitų lietuvių poetų eilėraščius, visiems sukeldamas nuostabą ir pasigėrėjimą. Kartais renginiai užsitęsdavo, bet niekada nebuvo nuobodūs dėl labai prasmingai aptariamų temų.

A. Piročkinas Jurbarką ir viešąją biblioteką lankė kasmet, gal buvo kokia išimtis dėl sveikatos problemų, bet tikrai žinau, kad šis kraštas jam buvo labai brangus. Tai patvirtina faktas, kad bibliotekoje A. Piročkino atminimui įrengtas kambarys, kur saugomas jo palikimas. Visai neprieštaraučiau, jei Jurbarko rajono viešajai bibliotekai būtų suteiktas garbingas Arnoldo Piročkino vardas.

Buvusi ilgametė Jurbarko rajono savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Nijolė Masiulienė

Po A. Piročkino paminėjimo renginio Jurbarko rajono savivaldybėje 2016 m. kovo 1 d. Iš kairės: Vilniaus jurbarkiškių bendrijos prezidentas Romas Dainius, Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius, Arnoldas Piročkinas, mažasispaskotojas Kristupas Bartusevičius, „Mūsų laiko“ korespondentė Judita Pažereckienė, buvusi Naujamiesčio mokyklos direktorė Rimgaila Johana Rūta Gulbinienė, pedagogė Milda Piliutienė, kraštotyrininkė Regina Kliukienė, tuometinė Jurbarko krašto muziejaus direktorė Lilija Jakelaitienė, tuometinis Švietimo skyriaus vedėjas Antanas Gvildys, pedagogė Vilija Bartusevičienė, režisierė Danutė Samienė, tuometinė savivaldybės kalbos tvarkytoja Aldona Pauliukaitienė. L. Lukošiūtės nuotr.

[1] Apie tai 2026 m. kovo 4 d. Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje vykusiame Arnoldo Piročkino, JonoKubiliaus ir Nemuno metų atidarymo renginyje kalbėjo Taikomosios kalbotyros instituto direktorė, Lietuvių kalbos draugijos valdybos pirmininkė Vilma Zubaitienė.

[2] Ten pat.

[3] Ten pat.

 
Žurnalo „Jurbarko laikas“ leidybą iš dalies remia Medijų rėmimo fondas
Skirta 22 800 Eur