Apie ką pasakoja Pilaičių piliakalnis

Kaip atrasti Pilaičių piliakalnį

Piliakalnis įrengtas Nemuno upės slėnyje, žmonių Pilaitėmis vadinamas. Tik gerai žinantys nuorodas į šį piliakalnį, gali jį rasti. Piliakalnį rasime keliaudami Jurbarko–Kauno plentu, prieš pat Veliuoną pervažiavus Gystaus upelį ir pasukus į dešinę, toliau 400 metrus paėjus lauko keliuku iki Nemuno kranto. Čia ir stūkso stačiais šlaitais kalvelės, esančios tik 7-8 m aukščiau Nemuno, jas juosia grioviai. Deja, piliakalnis apardytas potvynių metu, didžioji dalis kalvelių nuplauta. Istorikų teigimu, čia ir stovėjusi 1337 m. kryžiuočių pastatyta dviejų pastatų pilis, kuri turėjo blokuoti Veliuonos pilį.

Ką atskleidžia archeologiniai tyrinėjimai

I965 metais šioje vietovėje vyko archeologiniai tyrinėjimai. Istorijos institutas ir Nacionalinis muziejus čia vykdė archeologinius tyrinėjimus, kuriems vadovavo archeologas A. Tautavičius. Vakarinės kalvelės dalyje rastas 1,3 metrų kultūrinis sluoksnis, teikiantis tyrinėtojams medžiagą, jog šioje vietoje buvusi pilis. O istoriografiniai tyrinėjimai, įrašai kronikose patvirtina – čia ir buvusi Bajerburgo pilis. Archeologus stebino gausūs radiniai, liudijantys, jog čia buvusi pilis. Pasak tyrinėtojų, šiame sluoksnyje buvo rasta: degėsių, akmenų, plytgalių, įvairių geležinių dirbinių. Pastebėta didžiulės iš plytų mūrytos 2,6x09 m dydžio krosnies dalis. Aikštelėje atrastos sudegusio pastato liekanos. Archeologų išvada – tai buvusios pastato sienos, kurių storis siekė 1,5 metrus. Jų vidinė pusė – iš rąstų rentinio, o išorinė – iš vertikalių 25-40 cm storio stulpų, įkastų į žemę kas 25-50 cm. Išorėje stulpai buvo sujungti prikaltais skersiniais rąstais ir užglaistyti moliu.  Chorizontaliai prikalti rąstai apdrėbti moliu, matyt, sudarė mūrinės pilies vaizdą. Pastatas sudegė mūšio metu. Tokia archeologų, tyrinėjusių Pilaites, išvada.

Spėjama, jog pastatas buvo dviejų, o kituose šaltiniuose teigiama, jog trijų aukštų. Tarp sudegusio pastato liekanų aptikta apie 800 strėlių antgalių, arbaleto strėlių antgaliai, daugiau kaip 900 vinių, kurių ilgis siekia iki 30 cm. Keli akmeniniai sviediniai, o taip pat kirviai, mažieji kirveliai, girnų akmenys, cilindrinės spynos, raktai, peiliai, žiestos keramikos ir stiklo šukių ir net kaulinės šachmatų figūrėlės. Šie radiniai ypač stebino ir liudijo, jog pilyje buvo įsirengta tiems laikams prabangiai.

Archeologų atskleistas tiesas papildo senųjų  kronikų žinios

Kronikose raštininkų užfiksuota, jog prieš pat Veliuoną  stovėjusi Bajerburgo pilis, kuri kaip  teigia šaltiniai, turėjo ne tik būti pagrindinis postas, puolant lietuvių pilis ir stipriai įtvirtintą Veliuonos pilį, bet ir tapti užkariautojų sostine. Čia minimi Bavarijos kunigaikščio Henriko ir imperatoriaus Liudviko vardai. Įsitvirtino nuomonė, jog stovėjo čia Vokietijos imperatoriaus Liudviko Bavariečio 1336 m. statyta Bajerburgo pilis. Ji buvo statoma su viltimi, jog taps svarbiausia Lietuvoje Ordino pilis, iš kurios bus užkariautos visos Lietuvos žemės.

Kodėl iškilo Bajerburgo pilis?

Istorikas Teodoras Narbutas teigia: „...Kai Bavarijos kunigaikštis Henrikas grįžo iš Kryžiaus žygio, jo dėdė imperatorius Liudvikas stengėsi pateikti kryžiuočiams kuo daugiau palankumo įrodymų. Kaip įrodymas didžiajam kunigaikščiui buvo skiriamos liaupsės, kuriuose išdėstomi didieji Ordino darbai skleidžiant šventąjį tikėjimą ir tramdant pagonis, ginant Bažnyčią ir šventosios Romos valstybę. Dovana už didžius darbus magistrui - visam laikui suteikiama teisių ir galių paketas, leidžiantis viešpatauti Lietuvos, Žemaitijos, Karšuvos bei Rusios žemėse, tuo metu dar pagonių valdomose, o sąlyga vienintelė – sostine turi tapti Bajerburgo miestas, įkurtas imperatoriaus sūnėno kunigaikščio Henriko. Bavarijos herbas ir vėliava privalo likti Bajerburge, o vėliava kiekviename mūšyje su pagonimis turi būti iškelta kitų priešakyje, o grįžtant – paskutinė. Kai tiktai krikščionių tikėjimas paplis po visą Lietuvą, ten bus pastatyta metropolijos bažnyčia, įsteigta arkivyskupija. Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, jog kryžiuočių statydintoje pilyje buvo sutelkta stipri įgula, kurią sudarė 40 ordino riterių, šimtas rinktinių kareivių, tiek pat lankininkų, o taip pat sargyba, kurią sudarė kariai atsiųsti iš Sambijos ir Natangijos. Per statybos darbus kariai dažnai buvo siunčiami į krašto gilumą maisto ir trofėjų, nes maisto trūko, kadangi aplinkinių gyvenviečių žmonės buvo pasitraukę ir palikę jas tuščias.

Čia didysis magistras  pastatė tris pylimus, saugomus gynybos punktų, taip vadinamų blokhauzų, įrengtų savo sienų priedangai. Bavarijos kunigaikštis, norėdamas palikti atminimą pagonių žemėje, kur tikėjosi įsitvirtinti amžiams, be karinių prietaisų, pabūklų ir netgi patrankų arba mortyrų, pritaikytų naujam ginkluotės išradimui – šaudymui su paraku, dar padovanojo savo vėliavą ir kunigaikščio antspaudą, kaip ypatingos globos ženklą.

Bajerburgo pilis prieš Veliuonos pilį

Svarbiausias Bajerburgo pilyje įsitvirtinusių Kryžiuočių ordino karių tikslas buvo sunaikinti Veliuonos pilį. 1338 metais atakos, nežiūrint stipraus šalčio, buvusios dažnos, tačiau kaskart Veliuonos pilies gynėjų  taikliai atremiamos. Ginant Veliuonos pilį, šaltinių duomenimis, dalyvavo pats didysis kunigaikštis Gediminas. ,,Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, sužinojęs apie šį puolimą, išskubėjo su pastiprinimu. Teko pulti įtvirtiną vokiečių stovyklą, kurioje buvo ne tik daug karių, bet ir gera ginkluotė – patrankos akmenims svaidyti su paraku. Kai pats didysis kunigaikštis, atlikdamas paprastą kareivio pareigą, lydėjo saviškius tų stebuklingų mašinų užkariauti, pirmą kartą naudojamų Lietuvos žemėje, kurių į perkūno griausmą panašus garsas gąsdindavo vietinius žmones, iššautas sviedinys pataikė tam kariūnui į pečius ir jis žuvo šlovės lauke“, – teigiama Prūsijos kronikoje.

Teodoras Narbutas „Lietuvių tautos istorijoje” rašo: ,, Negalėjo būti ugninės strėlės, kadangi jos nebuvo naudojamos šaudyti į karius, jos buvo naudojamos namams ar pilies sienoms padegti. Tai buvo šaudomosios kulkos, apvyniotos pakulomis su smala, fakelo pavidalo, turinčios geležinius ašmenis ir plunksnos, kaip strėlės, Pastarosios uždegtos buvo svaidomos iš specialių svaidyklių iš arti. Rankiniai šaudomieji ginklai dar nebuvo naudojami, nors parakas jau buvo išrastas ir anksčiau, vienok jis naudotas  mortyroms, dar kitaip bombardoms. Kadangi buvo svaidomi apvalūs akmenys, bombos pavidalo ir didumo sulig žmogaus galva, sveriantys apie trisdešimt svarų, tai parako vienam kartui reikėdavo apie aštuonis svarus. Muškietos su uždegamuoju dagčiu buvo išrastos kartu su patrankomis. Prūsijos kronikininkai aiškiai byloja, kad Henrikas, Bavarijos kunigaikštis, dovanojo Bajerburgui bombardą. Tad spėjama, jog šis pabūklas rogėmis galėjo būti atgabentas iki Veliuonos pilies ir iš jos svaidyta akmenimis į pačią pilį, ar į žmones, gynusius pilį”. ,,Savaime suprantama, - teigia T. Narbutas, - tie perkūnai galėjo taip išgąsdinti žmones ir sukelti paniką, jog tik pats didysis kunigaikštis galėjo juos įtikinti kovoti ir vesti būrius į ataką“. Kronikoje, kuria rėmėsi Narbutas, teigiama, kad sviediniu iš bombardos arba mortyros prie Veliuonos buvo užmuštas kunigaikštis Gediminas ir tai padarė kryžiuočių patrankininkas Tilemanas iš Zunpacho.

Archeologiniai radiniai liudija ginkluotės ypatumus

Lietuvių istoriografijoje beveik sutariama, kad greta iečių, kirvių ir kirvukų, XIV a. lietuvių ginkluotėje buvo ir arbaletas. Paprastai po mūšio arbaleto strėlių antgaliai būdavo surenkami, o vėliau vėl panaudojami. Jų neįmanoma būdavo surinkti tik vieninteliu atveju, kuomet  puolimas būdavo pralaimimas, o pilis sunaikinama, tai yra sudeginama. Todėl pilių archeologinių tyrinėjimų metu randamos strėlių liekanos atitinka paskutinę pilies sunaikinimo datą. Tai paliudija ir Pilaičių radiniai. Šioje teritorijoje  rasta apie 800 strėlių antgalių ir tai kol kas yra gausiausias arbaleto strėlių antgalių radinys dabartinėje Lietuvos teritorijoje.

Apie Pilaites šiandien

Nuo piliakalnio, vadinamo Pilaičių vardu, atsiveria Nemuno vandenys ir tolyn nusidriekiantys jo krantai. Vietovė kiek atitolusi nuo pagrindinės magistralės, čia nutyla bet kokie šiandienės civilizacijos garsai, tad vietovė tikrai galėtų tapti patraukli keliautojams. Tai nėra aukštai iškilę piliakalniai, tačiau čia apsilankę turistai galėtų ne tik atrasti malonią atokvėpio akimirką, bet ir prisiminti Lietuvos praeitį. Deja, šiandien jokia rodyklė keliaujančiam panemune neprimena, jog dešinėje Nemuno pusėje rasime dar vieną piliakalnį, liudijantį apie viduramžių kovas. Istorikas Romas Batūra, didžiulį indėlį įnešęs tyrinėjant minėtą straipsnyje laikotarpį, prieš gerą dešimtmetį siūlė įamžinti piliakalnį kaip lietuvių pergalės prieš kryžiuočius vietą, tačiau pasiūlymas taip ir nesulaukė atgarsio. Veliuonos seniūnas Egidijus Mikšta patikino, jog veliuoniečiai nėra pamiršę Pilaičių piliakalnio. Seniūnijos rūpesčiu Pilaitės kasmet tvarkomos, iškertami menkaverčiai vis želiantys krūmynai, tai padaryta ir šiemet. Neužmiršti ir lietuvių kovų prieš kryžiuočius įamžinimo planai, pastatant Pilaitėse kokį nors ženklą, - teigė E .Mikšta. 

Naudota literatūra
„Lietuvos pilių archeologija”, Klaipėda, 2001; Teodoras Narbutas „Lietuvių tautos istorija”, t. 4, Vilnius, 1997; „Lietuvos piliakalniai. Atlasas”, I d.; „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje”, 1964-1965 m., P. 19-21, A.Tautavičiaus str.; „Veliuona”, Vilnius, „Versmės” leidykla, 2001.