Apie griovį Karšuvos girioje

Eini žmogus palei griovį miške ir galvoji: „O, kiek gi tas griovys papasakotų, jeigu prabiltų. Kiek čia įvykių būta...“ Tiesa, tokios mintys gali užplūsti tik žinantį, kad eina palei griovį, šimtmečius skyrusį valstybes.

„... siena ėjo nuo Akmenų Brastos (lenk. Kamienny Bród) Luko aukštupyje, toliau per tyrą į Raigardo ežerą (kirsdama jį pusiau), šiauriau vėl per dykrą tiesiai į Preivosto (vok. Prawdzisken) lygumą. Iš ten tiesia linija į Mėrūniškių lygumą ir iki Vištyčio ežero, kuris liko Ordino pusėje. Sūduvos dykroje sieną žymėjo upių krantai: Lieponos paupiu iki Širvintos upės, šios krantu iki santakos su Šešupe, toliau siena ėjo Šešupės krantu ir per girias tiesia linija į Nemuną iki ten, kur įteka Šventoji. Žemaičių pusėje siena turėjo eiti 2 mylias Šventąja, paskui tiesiai per dykrą į Jūros upę, Ordinui paliktas 2 mylių pločio ruožas Nemuno dešiniajame krante. Toliau siena kilo Jūros upės krantu, tad Nemunas, Rusnė ir Klaipėda 3 mylių atstumu nuo Nemuno ir Kuršių marių liko Ordinui. Livonijos ordino sienos riba – Šventosios upė. Melno taika kryžiuočiams užleista Nemuno (pagrindinės Lietuvos upės) žiotys ir patogus priėjimas prie jūros. Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei atiteko pajūris nuo Palangos iki Šventosios“, – taip LDK Vytauto pasirašytos Melno taikos sutartimi nustatytą sieną tarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Ordino valdų Žemaitijoje bei Sūduvoje aprašė Zenonas Ivinskis.

^{Valstybinės sienos žemėlapis}

Dėl vis dar likusių nesutarimų tarp šalių ir darant nuolaidas vieni kitiems, imperatorius Zigmantas Liuksemburgas Melno taiką patvirtino 1423 III 30, sutartis įsigaliojo tik 1424 VI 7. Sienos delimitacija (padėties, krypties nustatymas natūroje) pradėta 1423 m. gruodį, tačiau kaip fiziškai šis sienos aprašymas buvo ženklinamas vietovėje, neaišku. Manoma, kad sienos griovys, žymintis valstybių ribas, atsirado tik XVI–XVII amžiais. Abiejuose griovio pusėse buvę supilti sampilai, kai kuriose vietose dar įžiūrimi ir dabar. Galimai sienos ženklinimas natūroje vyko ir carinės okupacijos metu. Tada sampiluose buvo sukasti tašyto granito stulpeliai su iškaltu kryželiu viršutinėje plokštumoje. Paskutinis sienos ženklinimas vietovėje vyko 1939–1940 metais, kuomet didoki sampilai buvo supilti kas 50–100 metrų griovio viduryje.

Tai ilgiausiai Europoje, apie 500 metų, beveik nekintamai gyvavusi valstybinė siena. Tačiau nors Melno taika šimtmečiams sustabdė didelius karus tarp valstybių, tačiau teritorijų atidalinimas 1422 metais atskyrė baltų tautas – prūsus ir skalvius. Šią teritoriją mes jau įpratome vadinti Mažąja Lietuva, o jos istorinio, kultūrinio, ekonominio vystymosi raidos ženklus matome bei atrandame ir dabar. Štai netoli buvusios valstybinės sienos, Mažosios Lietuvos pusėje, per Viešvilės upelio vidurupį tik kelių kilometrų atkarpoje buvo nutiesti net šeši mediniai tiltai, kuriais buvo gabenamos prekės: smala, degutas, mediena. XVII amžiuje ant Viešvilės upelio buvo pastatyta pirmoji užtvanka, o krentantis vanduo suko prie jos pastatyto „Kūjo“ fabriko, lydžiusio metalą, įrenginius.

^{Kazokų tilto likučiai prie buvusios sienos. S. Bartmino nuotr.}

Daug kur sienos griovio nebelikę nė žymės, kai kur jis vos bematomas, o štai Kašuvos girioje, kurią griovys dalina beveik perpus, jis neblogai išlikęs. Pasak istoriko V. Almonaičio, griovį „išgelbėjo“ miškinga teritorija, o ne miškuose griovys buvo užlygintas dėl žemės ūkio veiklos ir tik kur ne kur atsekamas. Deja, dabartiniu metu griovys ir miške kirtimų metu niokojamas sunkiosios miško technikos.

Carinės okupacijos laikais šalia griovio atsirado keliukas, taip pat šalimais ar visai netoliese išdygo vadinamų kordonviečių pastatai, kuriuose gyveno ir tarnybą gaudydama kontrabandininkus ėjo carinė žandarmerija. Šių pastatų buvusias žymes liudija iki šiol pašalo ar šernų iškeliami į žemės paviršių galimai Prūsijoje gamintų krosnių kokliai, krosnių metalinės dalys, plytos. Mažosios Lietuvos pusėje požymių, kad siena būtų buvusi akylai saugoma, nėra.

Griovys „pamatė“ ir pirmąjį dviejų fašistinių valstybių – Vokietijos ir Sovietų sąjungos – karinį susirėmimą 1941 metų birželio 22 d., kai didžioji dalis vokiečių tankų, kirtusi Nemuną ties Trapėnais, grįstkeliu pasuko link Smalininkų, o kita – į Karšuvos girią. Manytina, kad tą dieną dėl netikėto sovietams Vokietijos puolimo grioviu kaip apkasu nebuvo naudotasi, jis buvo tiesiog peržengtas ir pervažiuotas, o štai 1944 metais vokiečiams traukiantis sienos griovys kai kuriose nedidelėse atkarpose jau buvo naudotas apkasams – gilintas, kastos fortifikacinės tranšėjos.

1518 metais prie sienos griovio netoli dabartinės Viešvilės rezervato teritorijos susitiko Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas Senasis su paskutiniuoju Kryžiuočių ordino Didžiuoju magistru Albrechtu fon Brandeburgiečiu. Susitikimui įamžinti statmenai sienos buvo iškastas griovys per vieną žemyninę kopą, pavadintas Casto Calna pavadinimu. Dėl to ir turime iki šiol Kaskalnio vietovardį, įvardijantį žemyninių kopų masyvą. Įdomu ir tai, kad karalius su magistru susitiko pakeliui į Žemaitijai priklausančius Katyčius, kurių valdytojas (pagal Albrechto fon Brandeburgiečio kronikas) nepaisė Melno taikos sutarties ir vis puldinėjo kryžiuočius. Taigi ir pačiam karaliui tekdavo rūpintis sienos priežiūra. O gal ši kelionė susijusi su Žemaitijos dalies perleidimu įkurtai Prūsijos kunigaikštystei? Juk po 1519–1521 metų karo tarp Lenkijos karalystės ir Kryžiuočių ordino, Albrechtui fon Brandeburgiečiui 1525 metais davus vasalo priesaiką Lenkijos karaliui ir Lietuvos Didžiajam kunigaikščiui, Žemaitijos dalis su Katyčiais buvo perleista Prūsijai. Galbūt taip buvo išspręstas daugelį metų vykęs konfliktas, o žemės atiduotos valdyti karaliaus sesers sūnui Albrechtui. Atrodo, kad tai ir buvo tos nedidelės Melno taika nustatytų sienų korektūros.

^{Casto calna griovys per žemyninę kopą. S. Bartmino nuotr.}

Pirmasis Prūsijos kunigaikštis Albrechtas tapo ir pirmosios Europoje pasaulietinės Prūsijos valstybės kūrėju. Jo dėka Karaliaučiaus pilyje jau 1529 m. buvo įkurta biblioteka, jis buvo ir 1544 m. įkurto universiteto iniciatorius. 1547 metais Albrechto lėšomis buvo išleista pirmoji lietuviška knyga – Martyno Mažvydo „Katekizmas“. Carinės okupacijos metu uždraudus raštą lietuviškais rašmenimis, Mažoji Lietuva tapo viena pagrindinių lietuvių kalbos, kaip tautos identiteto, gelbėtojų – per Nemuną, o ir per griovį rizikuodami laisve ar gyvybe plūdo knygnešiai, nešdami Prūsijos ir Vokietijos ar Amerikos spaustuvėse atspausdintą spaudą lietuvių kalba. Bausmė už knygų kontrabandą buvo kur kas didesnė nei už kitų prekių, kad ir tokių kaip anodija (eteris), nešimą per sieną – dažniausiai tremtis į Sibirą.

O kur dingo skalviai? Pasak istorikų, paskutinės žinios apie skalvius pasiekia iš 1542–1563 metų. Dalį jų asimiliavo žemaičių gentis, todėl skalviai patekę LDK valdžion įsiliejo į didesnį žemaičių etnosą, o kita skalvių dalis, patekusi užkariautojų Kryžiuočių ordino valdžion, suvokietėjo ar tapo lietuvininkų etninės grupės dalimi.