Antkalniškių piliakalnis – gynybai ir komunikacijai

Ne taip seniai atidarytas dviratininkų ir pėsčiųjų takas, vedantis nuo Jurbarko Kauno link, maždaug už 5 kilometrų nuo miesto kviečia sustoti ir pasigrožėti senoviniu istoriniu palikimu – Antkalniškių piliakalniu. Prie jo yra įrengtas informacinis stendas su trumpu piliakalnio aprašymu, pastatyti suoliukai. Į piliakalnį veda takelis, tad žygeiviams nėra sunku pasiekti viršukalnę, iš kurios atsiveria nuostabus panemunių ir Nemuno vaizdas.

Antkalniškių piliakalnis pasiekiamas ne tik panemune, bet ir Jurbarko-Kauno plentu, pavažiavus Kauno link 3,5 km, pasukus į dešinę pietų kryptimi, 100 m iki sodybos šalia mišku apaugusios griovos, nuo jos lauko pakraščiu ­ 300 m į pietryčius, iki lauko kyšulio galo. Jis yra miško pakraštyje. Gaila, aišku, kad nuo plento nėra šią lankytiną vietą nurodančios rodyklės. Šis piliakalnis turi registro kodą: iki 2005 m. balandžio 19 d. A680P, Lietuvos Respublikos kultūros paminklų sąrašo Nr. AR256, piliakalnis Jurbarko rajono savivaldybės teritorijoje, prie Antkalniškių kaimo, Jurbarkų seniūnija. Oficialiai taip pat skelbiama, kad Antkalniškių piliakalnis stūkso į vakarus nuo kelio Kaunas-Jurbarkas, dešiniajame Nemuno krante. Iš šiaurės rytų jį juosia Gustintakio slėnis, iš pietų - Nemunas. Piliakalnio šlaitai statūs: 26-30 m aukščio, viršuje išsiskiria ovalo formos 38 m ilgio ir 28 m pločio aikštelė, o nuo gretimos aukštumos piliakalnį saugo puslankiu supiltas 1,5 m aukščio pylimas. Piliakalnį 1960 m. žvalgė Istorijos institutas. Archeologijos tyrimų metu vakarinėje piliakalnio pusėje 0,5 ha plote rasta papėdės gyvenvietė, kurioje aptikta lipdytos lygios keramikos šukių. Manoma, jog piliakalnis yra I tūkst. - II tūkst. m. e. pradžios.  Vienas žymiausių Lietuvos archeologų humanitarinių mokslų habil. dr. Vytautas Urbonavičius knygoje „Jurbarkas” (1996 m.) rašo: „Vieni iš pirmųjų kryžiuočių smūgius patyrė Jurbarko apylinkių, ypač panemunės sritis nuo Mituvos iki Dubysos žiočių. Atkarpa, kurią vėliau istorikai pavadins kruvinuoju keliu. Šiame Nemuno dešiniojo kranto ruože buvo kelios stiprios lietuvių pilys, kurių pašonėje kryžiuočiai stengėsi statyti savus atsparos punktus. Svarbiausia kryžiuočių ordino bazė kare su lietuviais - Ragainės pilis, o tie mažesni atsparos punktai - skirti konkrečioms lietuvių pilims blokuoti. Pačios pilys neišliko. Išliko tik jų vietos  - piliakalniai. Dabartiniai piliakalnių vardai neatitinka iš rašytinių šaltinių žinomų pilių pavadinimų. Tad daugelį lokalizuoti šiandien sunku”.  V. Urbonavičiaus nuomone, nors gana sunku nustatyti tikslią Bisenės pilies buvimo vietą, tačiau Antkalniškių piliakalnis ir ant jo stovėjusi Kolainių pilis yra gana tiksliai lokalizuota. Šios pilies paskirtis – priešintis užkariautojams kryžiuočiams ir pranešti kitoms lietuvių pilims apie artėjančią grėsmę. „Sudargo ženklą apie besiartinantį priešą matė Kalnėnų pilaitės sargyba ir siuntė žinią į Jurbarko pilį. Kalnėnų pilies ženklą matė Antkalniškių ir Skirsnemunės pilėnai; Antkalniškių ir Skirsnemunės pilėnų ženklą matė Narkūnų pilėnai; Narkūnų ženklą - Vytėnai ir taip vingių vingiais ligi pat Kauno. Bent taip rodo Nemuno vingiai ir išdėstytos jo pakrantėse ar kalnuose pilys ir sargybų pilaitės”, - rašo Antanas Giedraitis-Giedrius knygoje „Mūsų Jurbarkas” (1979 m.). Taigi mūsų aprašomojo piliakalnio paskirtis buvo ne tik gynybinė, bet ir komunikacinė - uždegdami laužus pilėnai įspėdavo vieni kitus apie besiartinantį priešą. Archeologas Vytautas Urbanavičius, knygos „Skirsnemunė“ (2013 m.) sudarytojas, skyriuje „Senųjų gyventojų pėdsakai“ pateikia tokią Antkalniškių piliakalnio istorijos versiją: „Apie lietuvių ir kryžiuočių pilių išdėstymą panemunėje tarp Mituvos ir Dubysos žiočių yra rašę daugelis autorių. Jų išvadas mėgino apibendrinti R. Batūra, bene paskutinis apie tai rašęs istorikas. Remdamasis ankstesnių autorių išvadomis ir savo tyrinėjimais R. Batūra lokalizuoja svarbiausias iš rašytinių šaltinių žinomas regiono pilis – Georgenburgą, Bisenę, Kolainius, Medabrą, Junigedą, Bajerburgą, Pieštvę. Daugelis R. Batūros teiginių yra įtikinami, tuo tarpu kai kurie, paremti tik P.  Dusburgiečio kronika ir ją komentavusių autorių išvadomis, yra abejotini”. V. Urbanavičius teigia, kad Kolainiai P. Dusburgiečio kronikoje aprašyti po Bisenės, tad logiškai mąstant turėtų būti pagal Nemuno tėkmę aukščiau šio punkto (t.y. labiau į rytus). „Už 6 km į rytus nuo Bišpilio yra gerai įtvirtintas Antkalniškių piliakalnis, o į jį neatkreipė dėmesio nė vienas apie tai anksčiau rašiusių autorių. Piliakalnis nėra labai didelis, pylimas vos 1,5 m aukščio, už jo negilus griovys, tačiau to pylimo būta kur kas aukštesnio, o griovio gilesnio. Šie įtvirtinimo elementai, atrodo, gerokai suniokoti vėlesniais šimtmečiais. Per pylimą ir griovį buvo padarytas net užvažiavimas ant piliakalnio. Buvusį jo stiprumą liudija statūs, iki 30 m aukščio į rytus ir pietus (Nemuno slėnį) nusileidžiantys šlaitai, gilus iš šiaurės ir rytų jį supantis intakas Gustintakis. Į vakarus nuo piliakalnio būtą gyvenvietės”, - rašoma knygoje. Daugumos istorikų nuomone, šis piliakalnis greičiausiai ir sietinas su didvyriškaisiais Kolainiais. Petras Dusburgietis knygoje „Prūsijos žemės kronika“ (1985 m.) rašo: „1290 viešpaties metais, švento Jurgio kankinio dieną, brolis Meinhardas, magistras, smarkiai užpuolė Kolainių pilį su penkiais šimtais raitelių ir dviem tūkstančiais pėstininkų. Pilyje buvo jos vadas Surminas,  o su juo 120 karingų vyrų, kurie narsiai priešinosi broliams. Galop visi pilėnai, išskyrus 12 žmonių, buvo mirtinai sužeisti, kad nuo pilies sienų kraujas tekėjo nelyginant patvinęs liūčių vanduo. Kai pradėjo temti, penki šimtai brolių raitelių, ėjusių sargybą tarp Lietuvos žemės bei šios pilies ir pailsusių nuo ilgo budėjimo, patraukė atgal, keldami didelį šurmulį bei triukšmą, ir taip išgąsdino paprastus karius, kad šie išdūmė prie laivų, manydami, jog artėja priešai. Broliai nieku būdu negalėjo jų susišaukti, nors ne kartą bandė šitai padaryti. Todėl jie turėjo nutraukti apgulą. Neilgai trukus vadas Suriminas paliko šią pilį prisiekęs dievų galybe niekad ateityje nelaukti, kol broliai užpulsią kokią pilį“. Šioje knygoje P. Dusburgietis aprašo ir antrąjį mūšį dėl Kolainių pilies, vykusį tais pačiais metais. Jis aprašo kaip vadas Suriminas apgaulės būdu, vieną iš savo kareivių perrengęs moterimi ir įsakęs netoliese pasislėpti apie 60 vyrų pats atsisėdo ant upės kranto. „Kai komtūras sutvarkęs visus savo reikalus, plaukė pro šalį, šis niekingas išdavikas graudžiu balsu pradėjo šaukti ir prašyti, kad jį priimtų į laivą, kad jo sielą, Kristaus krauju atpirktą, išvaduotų iš velnio vergovės. Kai šitai išgirdęs brolis Ernekė jo pasigailėjo ir priplaukė prie kranto, šis staiga nutvėrė laivą, stipriai į jį įsikibo ir, susišaukęs savo bendrus, užpuolė plaukusius laivu ir visus išžudė“. Antrą kartą Kolainius kryžiuočiai puolė 1291 m. vasario 2 d. Jų žygio tikslas šį kartą buvo Junigėda (Veliuona), tačiau pamatę, kad Kolainių pilis tuščia, ją sudegino, po to nusiaubė Junigėdos valsčių. Žygiui vadovavo Karaliaučiaus komtūras Bertoltas Bruhavenas. „Taigi mūsų pateikiama lietuvių pilių, buvusių prie Nemuno tarp Mituvos ir Dubysos žiočių, schema būtų tokia: Bisenė – tai Jurbarko Bišpilis, Kolainiai – Antkalniškių piliakalnis, Medraba – Raudonėnų piliakalnis, Junigėda – Veliuona, Pieštvė – Seredžius“, - teigia V. Urbanavičius. Antanas Giedraitis-Giedrius knygoje „Mūsų Jurbarkas“ gražiai aprašo su šiuo piliakalniu susijusius prisiminimus ir žmonių pasakojimus.Nuo Jurbarko į rytus paėjėję apie penketą kilometrų, rasime ant aukšto Nemuno kranto stūksantį Antkalniškių piliakalnį. ... Nuo vieškelio piliakalnis pasiekiamas, einant dešiniuoju Gustintakio krantu ir nuo Nemuno vedančiu taku į šlaito viršūnę. Viršūnėje randame didoką aikštę, kurios šiaurinė ir vakarinė dalis apjuosta puslankio pavidalo pylimu. Netoli nuo to pylimo, ties aikštės viduriu, buvo tokia nedidelė duobė. Senų žmonių pasakojimu, toje vietoje esą paslėpti turtai, kuriuos ne vienas seniau mėginę atkasti, bet vis nepasiekdavę: kai tik prisiartindavę prie tos požemiuose esančios lobių skrynios, išlįsdavęs toks ne šio pasaulio sutvėrimas, pabaisa ir savo auką, tą lobių ieškotoją, nusinešdavęs į požemius. Paskui, sako, žmonės bijoję ieškoti tų lobių, ir iki šiol tėra likusi tik ta žymė. Kaip ten bebuvo, tačiau piliakalnį lankyti žmonės mėgo. Po šimtmečio su viršum priespaudos laikotarpio, atsikūrus nepriklausomai Lietuvai, 1918-20 metais, o taip pat ir vėliau aplinkinių kaimų jaunimas piliakalnyje ruošdavo gegužines, turėjusias nepaprastai didelį pasisekimą. Aikštė būdavo išpuošiama vainikais, trispalvėmis vėliavomis, prie įėjimo takų padarydavo vartus. Į vieną tokią gegužinę 1920 metais buvo atsilankęs kompozitorius Stasys Šimkus, anksčiau vargonininku buvęs Skirsnemunėje. Būdamas judraus temperamento, aktyviai įsijungė į besilinksminančio jaunimo eiles, atliko tautinius žaidimus.Anuo metu ir Skirsnemunės, ir Geišių pradžios mokyklos su savo vyresniųjų skyrių mokiniais ruošdavo į Antkalniškių piliakalnį ekskursijas ir jame arba jo papėdėje prie Nemuno atlikdavo įvairias sporto varžybas.Kai 1919 metais Skirsnemunėje lankėsi arkivyskupas Pranciškus Karevičius ir konsekravo bažnyčią, toms iškilmėms ilgiausios pynės buvo nupintos Antkalniškių piliakalnyje. Tada iš Girdžių į Skirsnemunę arkivyskupas važiavo pro Gudelius, Bendžius, Rotulius II, Geišius ir Antkalniškius mažais tų kaimų keliukais. Įvažiuoti į vieškelį netoli Molynės kalno jam buvo padaryti sutikimo vartai. Prie vartų arkivyskupą pasitiko būrys raitelių ir minia žmonių.Antkalniškių piliakalnis bus buvęs defensyvinio pobūdžio. Jo šlaitai gana statūs, atviroji jo dalis sustiprinta pylimu. Jis galėjo tarnauti ir komunikacijos tikslams. Kai kryžiuočiai verždavosi į Lietuvą, iš jo galima buvo lengvai perduoti žinią Norkūnų piliakalnio įgulai (Šakių rajone, priešais Skirsnemunę, aut.), o tie savo ruožtu toliau.  Kas dar žinoma apie Kolainių pilį, stovėjusią Antkalniškiuose? XIII a. pabaigoje kylanti kryžiuočių grėsmė privertė lietuvius jungtis į stambesnius gynybinius vienetus. Po 1290 m. Kolainių pilies užpuolimo jos viršininkas Surminas prisiekė, kad priešas daugiau nė vienos pilies nepasirengusios neužpuls. Kitais metais Kolainių pilį kryžiuočiai jau rado tuščią, o Surmino vardas vėliau minimas su Junigėdos pilimi. Kolainiai ir Medabra XIV a. pr. jau nebeminimi. Vadinasi, svarbesnės lietuvių pilys buvo stiprinamos mažiau svarbių pilių įgulų sąskaita. Taigi XIV a. pradžioje tarp Bisenės (taip manoma, Jurbarko Bišpilio) ir Junigėdos (Veliuonos) dešiniajam Nemuno krante kitų lietuvių pilių nebebuvo. Tarp šių pilių kryžiuočiai įkūrė savo atsparos tašką - Kristmemelį. Antkalniškių piliakalnis su savo pilimi, kažkada atlikęs svarbią gynybinę ir komunikacinę funkciją, šiuo metu traukia turistus ir istorijos mylėtojus. Nuo kalno atsiveria nuostabi panorama į Nemuno upę bei slėnius. Už piliakalnio priežiūros darbų organizavimą Jurbarko savivaldybės Jurbarkų seniūnijos seniūnas Audronis Kačiušis 1913 m. balandžio 18 d. iš Lietuvos archeologijos draugijos gavo Padėkos raštą. Kalno papėdė, šlaitai ir viršukalnė yra nuolat nušienaujami, iškertami menkaverčiai krūmynai ir medžiai, sutvarkomos prieigos. Ateityje, jei tik leis finansinės galimybės, seniūno teigimu, bus įrengti ir laiptai, vedantys į viršūnę. A. Kačiušis sakė, kad piliakalnį tvarko tiek seniūnijos darbuotojai, tiek ir už pašalpas privalantys atidirbti žmonės. Jis apgailestavo, kad vandalai dažnai nuniokoja informacinius stendus ir nugvelbia standartinę piliakalnius žyminčią lentelę.      Nedaug žinoma apie kai kuriuos piliakalnius, jie vis dar laukia išsamesnių archeologinių tyrinėjimų. Mokslininkai dažnai nesutaria net dėl jų lokalizacijos ar pavadinimų – kur kuris piliakalnis konkrečiai stovėjo. Antkalniškiai taip pat ne visas savo paslaptis yra atskleidę. Mums įdomu, kokie mūšiai kadaise čia vyko, tačiau dar  svarbiau, kad galime didžiuotis savo istorija ir tuo, kaip mokame ją puoselėti.