A.Giedraičio-Giedriaus GIMNAZIJA ŠVENČIA 90 METŲ JUBILIEJŲ

Jurbarko A. Giedraičio-Giedriaus gimnazija per savo gyvavimo devyniasdešimtmetį jau išleido 82 abiturientų laidas. Dabar gimnazija didžiuojasi daugeliu savo buvusių mokinių, kurie pasiekė nemažų laimėjimų meno, mokslo, gamybos bei administracinės veiklos srityse.
Ne vieno pavardė jau plačiai žinoma visoje Lietuvoje.

Didžiuojamasi ir gimnazijos mokytojais – ypač tais, kurie ilgus dešimtmečius su atsidavimu dėstė savo pamėgtą dalyką, diegė jaunajai kartai patriotizmo ir doros savybes, aktyviai dalyvavo sprendžiant įvairias mokyklos gyvenimo problemas. O nemažame mokytojų kolektyve tokių talentingų bei kūrybingų pedagogų netrūko niekad.
Įdomu buvo pakalbinti mokytoją Birutę Skandūnienę, kurios pedagoginis stažas 53 metai – nuo 1950 m. iki 2003 m. ji dėstė vokiečių kalbą ir ilgus metus dirbo mokyklos direktoriaus pavaduotoja.
Besikalbant Birutė papasakojo apie savo kelią, vedusį į Jurbarką. Tas kelias buvo nelengvas ir vingrus – beje, būdingas pokario metų sąlygoms.
Birutė užaugo vaizdingame Zarasų krašte ir ten 1950 m. baigė Dusetų vidurinę mokyklą. Norėdama šiek tiek užsidirbti pinigų studijoms, ji įsidarbino Antazavės septynmetėje mokykloje. Dėstė matematiką, vokiečių kalbą, konstituciją. Metus mokytojavusi ryžosi stoti į Vilniaus pedagoginį institutą ir jame studijuoti vokiečių kalbą.
Kaip tais laikais buvo privaloma, stodama į institutą Birutė iš vietinės valdžios turėjo nusivežti charakteristiką užklijuotame voke ir ją pateikti instituto mandatinei komisijai, kuri tikrindavo ir atrinkdavo stojančiuosius. Atėjusi į komisiją, ji padavė tą voką. Pasirodė, jog charakteristikoje buvo parašyta, kad ji ne lojali tarybinei santvarkai, ir Birutei buvo neleista stoti į institutą. Ją susigraudinusią koridoriuje sutiko instituto dėstytojas, pasiūlė stoti į matematikos specialybę, kur stigo studentų. Birutė ten nepanoro, tuomet jai buvo pasiūlytą pereiti į vokiečių kalbos specialybės neakivaizdinį skyrių.
 Dar metus mokytojaudama Antazavėje, ji neakivaizdžiai baigė pirmąjį kursą, o paskui pavyko įstoti ir į dieninį.
 1955 m. baigusi institutą jauna specialistė gavo paskyrimą į Jurbarko rajono Viešvilės aštuonmetę mokyklą, tačiau jau buvo panorusi patekti į Klaipėdą. Užėjusi pas rajono švietimo skyriaus vedėją Vladą Andrikį, ji ėmė prašytis išleidžiama iš rajono. Deja, V. Andrikis nesutiko, paskyrė metodinio kabineto vedėja ir skyrė 12 pamokų Jurbarko vidurinėje mokykloje. Taip Birutė visam laikui ir pasiliko Jurbarke.
 Metus išdirbusi metodiniame kabinete, ji šių pareigų atsisakė, nes vidurinėje mokykloje gavo  visą vokiečių kalbos pamokų krūvį. Tuomet mokyklos direktoriumi buvo geografijos mokytojas Alfonsas Skandūnas. Po kurio laiko Birutė tapo Skandūniene.
 Mokytoja prisiminė, kad kai ji pradėjo dirbti vidurinėje mokykloje, klasės buvo keliuose, menkai pritaikytuose pastatuose. Mokytojų kambarys buvo dvaro šiauriniame fligelyje, o pertraukos metu reikėdavo ten užeiti ir pasiimti klasės žurnalus. Tas vaikščiojimas iš pastato į pastatą pedagogams buvo labai nepatogus, ypač rudens bei žiemos šaltomis, darganotomis dienomis. Kai iškilo naujas mokyklos pastatas, darbo sąlygos labai pagerėjo.
 Pradėjusi dirbti mokykloje Birutė dalį vokiečių kalbos pamokų perėmė iš išeinančios į užtarnautą poilsį mokytojos Marijos Juškevičienės. Jauna mokytoja iš šios patyrusios pedagogės, sukaupusios didelę gyvenimišką patirtį, daug ko pasimokė.
 1959 m. B. Skandūnienė tapo mokyklos direktoriaus pavaduotoja, ir šiose nelengvose pareigose ji išdirbo iki 1993 m. Teko rūpintis kalbas dėstančių mokytojų darbu, o taip pat jos akiratyje buvo ir pradinių klasių mokytojai.
 Siekdama pasitobulinti B. Skandūnienė lankė įvairius seminarus, kursus. Dar 1966 m. buvo išvykusi į Vokietiją, kur Halės mieste visą mėnesį tobulinosi vokiečių kalbos mokytojų kursuose. Paskui ne sykį jai teko lankytis Vokietijoje, kur pagerino kalbos mokėjimą bei praplėtė akiratį.
Dideliam būriui savo mokinių B. Skandūnienė įdiegė tvirtas vokiečių kalbos žinias, ir jie už tai labai dėkingi.
Tiesa, neužsiminėme apie B. Skandūnienės ilgametį dalyvavimą K. Glinskio teatro veikloje. Kas besuskaičiuos, kiek ji suvaidino vaidmenų. Ji ir dabar pavakariais skuba į repeticijas. Savo jaunatvišką pasaulėžiūrą išsako mintimi: džiaukis gyvenimu tokiu, koks jis yra. Visi jos buvę mokiniai linki jai dar daug linksmų, džiugių dienų.