800 kilometrų pėsčiomis per Ispaniją Šv. Jokūbo keliu

Tai ne tik ėjimas 800 kilometrų kelionėje. Tai savęs ir šalies, kuria eini, kultūros pažinimas, bendravimas su įvairiausių tautybių bei patirčių žmonėmis ir aktyvus poilsis. Man trečia akis neatsivėrė, bet sužinojau, kad viskas, ko mums gali prireikti, telpa 5–6 kg kuprinėje. TIK ĖJIMAS, o gal tikėjimas, kad bus tik geriau ir gražiau, kad visad turėsime vandens ir maisto, tikėjimas, kad mus saugo ir mums padeda.

Pradžia

Noras pabandyti tokį keliavimo būdą pėsčiomis sukosi mano galvoje daugiau nei 15 metų. Ramybės nedavė mintis, kad noriu nueiti piligriminiu keliu į Santjagą. Skaitydavau įvairias knygas, atsiliepimus, žiūrėdavau filmus. Planavau tai padaryti prieš penkerius metus savo apvalaus jubiliejaus proga, tačiau tuomet nepavyko. Tad nusprendžiau šiemet, Velykiniu laikotarpiu, juk krikščionybė ir piligrimystė yra susijusios.

Šį kartą ėmiausi ryžtingų veiksmų ir skrydžiams bilietus nusipirkau dar rudenį, tad nekantraudama laukiau tos kovo 28 d., kada reikės išvykti.

Apie savo kelionę viename iš žygių Lietuvoje papasakojau savo bendramokslei. Ji taip pat  prisijungė prie manęs, tad pradėti šį žygį dviese buvo drąsiau.

Kelionė prasidėjo ne taip sklandžiai kaip planavau. Nespėjome persėsti į kitą lėktuvą. Tarpinė stotelė buvo Londonas – jau ne Europos Sąjungai priklausantys britai dar kartą tikrino dokumentus ir bagažą, tad turėtos 1 valandos ir 50 minučių mums persėsti nepakako. 

Ėmėmės kito plano – iš Londono teko skristi į Prancūzijos mietą Tulūzą, iš ten traukiniu vykti iki Bayonne, o tada autobusu į Saint Jean Pied de Port.

 Piligrimė arba mano kelionės dalys

Saint Jean Pied de Port miestelyje, kuriame prasideda prancūziškasis apie 800 kilometrų piligrimų kelias, dažnai nuskamba žodis „piligrimas“. Pati sau netikėtai tapau ne kokia „vaikščiotoja“ ar „žygeive“,  o piligrime. Šiame mietelyje gavau piligrimo pasą, miegojau piligrimų namuose, valgiau piligrimų vakarienę ir pusryčius.

Kelionė prasidėjo kitą rytą... Piligrimų biure gavome žemėlapį, piligrimų miegojimo vietų sąrašą ir jau minėtą piligrimų pasą.

Savo kelionę dabar galėčiau suskirstyti į tris dalis: pirmoji – įdomioji pažintinė, antroji – fizinė ir trečioji – dvasinė.

Pirmoji, įdomioji kelionės dalis – pažintinė, viskas buvo nauja. Piligrimų pasisveikinimą „Buen camino“, „olia“, džiaugsmingi linkėjimai, naujai sutikti žmonės kėlė įdomumą ir susižavėjimą. Miegojimo vietos, maistas, naujas kraštovaizdis, bažnyčios, varpinės, vienuolynai, pilių bokštai, skulptūros, kalvų viršūnes bei metinės šventės Verba ir šv. Velykos džiugino. Džiugino ir pakelėje randami Ukrainą palaikantys ženklai, vėliavos aikštėse, plakatai ir juostelės pakelėje.

Antroji dalis buvo savo kūno, mantos ir fizinių galimybių pažinimo dalis. Ėmė skaudėti kojas, kamuoti nuovargis, atradimai, ką valgyti, kad būtų jėgų eiti, ieškojimai, kaip greičiau užmigti, psichologiniai pasvarstymai, ką aš čia darau, ar man to reikia. Viduramžiais piligrimai tikėjo, kad nukeliavę į Šv. Jokūbo katedrą Santjage išpirks nuodėmes ir išgis nuo ligų, o aš – tik turistė, pavargusi nuo savo rutinos.

Išsiaiškinau, kad geriau pusryčiauti paėjus 5 kilometrus, o vakarieniauti likus 5 kilometrams iki miegojimo vietos. Tada diena būna trumpesnė ir turi laiko pailsėti. Kad dieną nereikia prisivalgyti sočiai, tada sunku eiti. Kad miegoti stengtis mažesniuose „alberguose“ ir kad privačiuose randi daugiau patogumų. Kurios kojinės geriausios ir kurie marškinėliai greičiau džiūsta. Lipant nuo kalno reikia pritūpti, tada ne taip skauda kelių sąnarius, o kopiant į kalną – neskubėti ir kopti mažais žingsneliais, neuždusti.

Ir tik vėliau suvoki dvasinę savo kelionės dalį, kuomet viskas susidėlioja į vietas. Nieko nebeskauda, kuprinėje nelieka nei vieno nereikalingo daikto, išsilaisvina mintys, dingsta namų rūpesčiai, pameti laiko suvokimą, nežinai, nei kiek valandų, nei kuri diena, atsiranda ramybė. Niekur neskubi ir nieko neplanuoji. Eini, kiek pajėgi, sustoji, kada nori, valgai, kai išalksti, geri, kai ištrokšti... Laikas sustojo.  Kelias ir mano žingsniai, klausiausi kvėpavimo, lapų šnaresio, besiganančių karvių skambaliukų, vandens tėkmės garso, vėjo genamų debesų ir vakarinių piligrimų istorijų.

Kuo toliau, tuo labiau norėjosi pasiekti Santjago de Kompostelos miestą ir jo katedrą. Paskutinis šimtas kilometrų ištirpo greitai. Pakutinę dieną nuėjome net 38 kilometrus. Finišas ir didžioji euforija, kaip ir visiems nugalėjusius savo iššūkius. Katedra ir jos aikštė tikrai labai stipri energetiškai. Tą dieną į šią aikštę atėjo nedaug – tik 911 piligrimų. Sezono metu vidutiniškai būna apie 5000 per dieną. Čia susilieja visi piligrimų keliai ir žmonės džiaugiasi pasiekę Santjagą. Šioje aikštėje praleidau apie keturias valandas. Nesinorėjo niekur eiti, tik stebėjau džiaugsmą. Džiūgavimą vis atėjusių, kurie atsisėda ar guli ant grindinio, apsikabina, paveiksluojasi, verkia džiaugsmo ašaromis... Čia pralaimėtojų nėra. Ir ta energija – neišsenkanti.

 Didžiausia vertybė – kelyje sutikti žmonės

Nors kelionę pradėjau „ne sezono“ metu, daugelis „albergų“ buvo uždaryti, sutikau daug piligrimų. Šią kelionę pardėjau su mintimi, kad reikia tai daryti dabar, nes gal nepavyks kitais metais, nes jau kojos nepaneš, ligos, kraujospūdis ir visokie kitokie kūno negalavimai gali trukdyti. Kelyje įsitikinau, kad buvau neteisi. Aš išėjau „per anksti“. Šiame beveik 800 km kelyje sutikau daug žmonių, kurie kėlė susižavėjimą. Jie buvo piligrimai, kurie tikėjo ir nuodėmių išpirkimu, išgijimu nuo ligų, ir tie turistai sveikuoliai, pavargę nuo rutinos bei įkvėpimo ieškantys žmonės.

Sutikau prancūzą Yvą, kuris išėjo savo 90-mečio proga, raišą 77-metį iš Akvadoto, kuris labai lėtai, bet ėjo, 60-metį vyrą po infarkto, nes gydytojai jam liepė vaikščioti, o kur geriau nei čia, kaip jis sakė, „negi vaikščiosi aplink namą“, jauną ispaną vyrą su kojos protezu, moterį, kuri rašė knygą (ji per dieną eidavo tik po 10 kilometrų, tada sėdėdavo terasoje ir rašydavo), merginą, kuri vežimėlyje stūmė savo pasiligojusį tėvą, vaikiną, kuris lydėjo savo sunkiai žingsnius dedančia mamą, kunigą, kuris žavėjosi Lietuvos kryžių kalnu, katalonietį, kuris pavydėjo Lietuvai nepriklausomybės... Labai daug baigusių savo darbo karjeras žmonių ir jaunimo, kurie baigė mokslus ir dar nežino ką veikti. Šis Prancūziškasis piligrimų kelias (ir ne tik) sutraukia minias iš viso pasaulio. Aš sutikau žmonių iš Čilės, Amerikos, Brazilijos, Meksikos, Australijos, Korėjos, Japonijos, Kinijos, Ekvadoro ir, žinoma, iš Europos: Italijos, Ispanijos, Prancūzijos, Belgijos, Kroatijos, Austrijos, Vokietijos, Portugalijos, Latvijos... Ir tris piligrimus lietuvius. Pirmiausia sužinoję, kad aš iš Lietuvos, kalbėdavo apie karą Ukrainoje, apie tai, kaip sunku ukrainiečiams, ir prilygindavo Putiną Stalinui ir Hitleriui. Nesutikau nei vieno rusakalbio. Kalbėjo, kad kelyje buvo dvi moterys rusės, kurios gyvena Vokietijoje ir tarpusavyje kalba... vokiškai, nes joms gėda kalbėti rusiškai.

 Piligriminiai keliai Ispanijoje

Ispanijoje yra ne vienas piligriminis kelias į Santjago de Kompostelą. Galima pasirinkti sau tinkantį, pagal ilgį ir grožį. Jei prancūziškas labai populiarus kelias eina per istorinius mietelius, tai šiaurinis žavi gamta, nes visas kelias tęsiasi pagal vandenyną. Prancūziškasis kelias yra 779 km, portugališkas – 615 km, šiaurinis – 840 km, sidabrinis – 702 km ir primityvas – 310 km. Vykstant į Ispaniją prisideda kelionės išlaidos, nors pigių skrydžių bendrovės siūlo nedideles kainas. Galima starto vietą pasiekti ir už 25 Eur. Tai pavyko vienam lietuviui, tačiau jo skrydis buvo per Dubliną, kuriame teko prabūti 18 val.

 Legenda 

Apie beveik 800 km nusidriekusį piligrimų kelią iš Prancūzijos į Santjago de Kompostelos miestą Ispanijoje kasmet sužino vis daugiau žmonių. Piligrimystės populiarėja, piligrimų kelyje vis daugiau. Vieni eina pėsčiomis, kiti važiuoja dviračiais, joja arkliais, rieda automobiliais ar autobusais. Kiekvienas pagal savo galimybes, norus, įsitikinimus.

Piligrimai Šv. Jokūbo keliu mina jau daugiau nei tūkstantį metų. Manoma, kad šio gerai išsilaikiusio viduramžių Santjago de Kompostelos miesto katedroje, kape po didžiuoju altoriumi, ilsisi Šv. Jokūbo (ispaniškai – Sant lago) palaikai. Jam apie 44 m. Jeruzalėje buvo nukirsta galva. Pasak legendos, kūnas buvo įdėtas į laivą be burių ir įgulos, tačiau stebuklingu būdu pasiekė Šiaurės Vakarų Ispaniją (dabar – Galisija). Ten jis buvo palaidotas ir pamirštas. Šventojo kapas vėl atrastas tik 810 metais nuošaliame Kompostelos mieste. Pasak legendos, IX a. Iberijos pusiasalyje klaidžiojęs piemuo naktį išvydo ryškią žvaigždę. Eidamas link jos, praleido visą naktį, o paryčiais prisėdęs pailsėti, išvydo nišą, vedančią prie oloje paslėpto marmurinio sarkofago. Jame ilsėjosi Šv. Jokūbo palaikai. Šią legendą žino kiekvienas piligrimas, kulniuojantis į olos vietoje atsiradusį Santjago de Kompostelos. Po kelių amžių pasklidus žiniai apie piemens atrastą Šv. Jokūbo kapą, prie palaikų ėmė plūsti minios piligrimų. Pakeliui kilo bažnyčios, vienuolynai, prieglaudos. Ar tai faktas, ar legenda – kiekvienam spręsti pačiam.

Ką reikia turėti

Atsakingai rinkausi kuprinę, batus ir miegmaišį. Kuprinę jau turėjau, miegmaišį įsigijau greitai. Man buvo svarbu, kad jis būtų lengvas, tad į mano kuprinę nugulė vos 400 gramų sveriantis miegmaišis. Daugiau reikalų turėjau besirinkdama batus. Siunčiausi iš įvairių internetinių parduotuvių bent 10 porų, kol išsirinkau tinkamus. Jie tikrai nepavedė, grįžau neturėdama nei vienos pūslės. Rūbų įsidėjau per daug, pakeliui palikau vienus marškinėlius, kojines ir basutes – jų man neprireikė.

Ankstyvą pavasarį (nuo kovo 30 iki balandžio 28 d.) man užteko 4 porų kojinių, dvejų marškinėlių trumpomis rankovėmis, dvejų rūbų ilgomis rankovėmis, dvejų apatinių, neperšlampamos striukės, šortų ir timpų bei sportbačių ar basučių persimauti atėjus i miestelį. Svarbu nepamiršti kepurės nuo saulės, akinių ir jums reikalingų higienos priemonių bei vaistų.

Visko ko man prireikė, tilpo į kuprinę, kuri svėrė 5–6 kg .

Per diena nueinama 20–30 kilometrų, vienai dienai reikia planuoti apie 30 Eur pragyvenimo ir nakvynės išlaidoms.