2026 m. pavasaris atnešė 18-ąjį žurnalo „Jurbarko laikas“ numerį

Kartais, kai negaluoju arba nesuprantu, kas vyksta mano kūne, arba nežinau, ką pasakyti draugei ar bendradarbiui, kad neįžeisčiau, kreipiuosi į dirbtinį intelektą. O šis visažinis kaip mat man atsako, paaiškina, nuramina, pataria... Neseniai internete perskaičiau, kad vienai nepagydoma liga sergančiai moteriai dirbtinis intelektas tapo „pačiu žmogiškiausiu nežmogumi“, kuris visada šalia.

Tai privertė susimąstyti.

Iš vienos pusės –  labai smagu, kad turime įrankį, kuris visada atsiliepia, nevertina ir bando padėti. Tuo pačiu neramu... Ar jis nepakeis tikro žmogiško ryšio, netaps artimesnis už artimą... Ko gero, svarbiausia – balansas. Naudotis technologijomis ir kartu nepamiršti, kad tikras žmogiškumas slypi gyvuose pokalbiuose, buvime kartu, galėjime jausti ir dalintis.

Dėliodama šį žurnalo numerį labai džiaugiausi, kad visi čia užrašyti žodžiai tikri, gimę iš gyvų minčių, jausmų, susitikimų, pokalbių.

Žmogiška ir jautri jurbarkiečių Elenos Gustaitės ir jos brolio kunigo Juozo Gusto istorija, kurios gijas vynioti pradėjome, kai į redakciją kreipėsi Kaune gyvenanti jau garbaus amžiaus pedagogė Janina, ieškanti žinių apie savo buvusią kolegę ir jaunystės laikų draugę. Paskelbus jos prašymą, dideliam mūsų nustebimui ir džiaugsmui atsiliepė Jurbarke gyvenanti Elenos dukterėčia Aušra.

Jurbarko rajone minimi kalbininko Arnoldo Piročkino metai. Pasirodo, kad šį kalbos riterį puikiai prisimena ir jo atminimą gerbia nemažai žinomų Jurbarko krašto žmonių.

Dar vienas A. Piročkino nuopelnas – po kruopelytę surinkta ir išleista  „Jurbarko miesto ir valsčiaus kronika. 1918–1940 metai“, iš kurios ir mes pririnkome intriguojančių tarpukario Jurbarko istorijos trupinėlių, sudėtų į pasakojimą „Tas laukinis laukinis Jurbarkas...“ Pasakojimo pradžia – šiame žurnalo numeryje.

Prisiminsime ir signatarę, kuriai praėjusių metų pabaigoje būtų sukakę 70,  deja, jau daugiau nei 30-metį jos nėra su mumis. Nors Birutė Nedzinskienė gimė  ir mirė kitur, būtent iš Jurbarko krašto driekiasi jos šaknys.

Žurnalo puslapiuose – ir mūsų amžininkų mintys. Gyvenimo išminties pasisemti ir sužinoti, kaip kuriamas ir puoselėjamas dešimtmečius klestintis verslas, galima iš verslo patriarcho, UAB „Dainiai“ direktoriaus Kasparo Jurevičiaus, neseniai paminėjusio vadovavimo šiai įmonei 50-metį.

Savo kelią tarp Meilės ir Laisvės sako jau suradusi Vilniuje gyvenanti  Jurbarko dukra fotografė Auksė Vabalaitė, fiksuojanti laimingiausias kitų žmonių gyvenimo akimirkas.

O gimnazistas Faustas Pališkis vis ieško gyvenimo prasmės ir bando ją rasti, kalbindamas keturis žinomus jurbarkiečius.

Pedagogei ir poetei Rimantai Bakšienei dabartinis laikas – apmąstymų ir vertinimų metas. Į namus po ilgų klajonių sugrįžusi moteris savo mintis ir jausmus išlieja eilėmis, rašydama savotišką Sielos dienoraštį.

Pasimokyti galima ne tik iš tų, kurie mus myli ar palaiko, bet ir iš kritikuojančių. Ne veltui Raimondas Buitkus į juos kreipiasi: „Labas, mano mielas ir brangus... kritike“.

Pavasaris... Stebėkite, jauskite ir, svarbiausia, tuo jausmu dalinkitės. Tai ir yra tikra. 

Gero skaitymo,

Leidėja Oksana Mazur