Pasakų herojė Sigutė gyvena Vencloviškių kaime

Senoji senelių sodyba skęsta gėlių jūroje
 „Mano namams jau 113 metų. Tai senelių sodyba, kurioje įsikūrėm su šeima prieš ketverius metus. Namas, kuriame ilgą laiką gyveno močiutė, buvo labai gerai išsilaikęs, dabar jis lygiai toks pat, koks buvo pastatytas 1900-aisiais, tik naujai apkaltas. Tik kiti pastatai perstatyti“, - pasakoja Sigutė. „Aš Sigutė, ne Sigita, taip visada buvau vadinama, nes esu mažytė. O ir mano gyvenimo istorija panaši kaip tos pasakų našlaitėlės. Daug per savo 42-jus metus patyriau – ir šilto, ir šalto. Gal to šalto, kitų akimis žiūrint, buvo daugiau, bet nesiskundžiu. Džiaugiuosi savo gyvenimu ir savo šeima. Su vyru Kazimieru turim du vaikus – abiturientę Eglutę ir sūnų Mindaugą, kuris, sukūręs šeimą, jau padovanojo anūką. Ypač smagu dėl to, kad galėjau atpirkti senelių sodybą ir čia įsikurti. Joje - gražiausi mano vaikystės prisiminimai, kai pakeliui iš Kaniūkų (kaimas Jurbarko rajone, nuo Vencloviškių į rytus) eidami į Kartupėnų mokyklą, užsukdavom pas senelius. Čia jau laukdavo močiutė su karštu puodeliu arbatos ar sriubos, sušildydavo pirštines – ir vėl į namus ar mokyklą. Šioje sodyboje ir visos mūsų trijų (mano, sesers ir brolio) vasaros prabėgdavo“, - prisimena Sigutė.

Vaikystė baigėsi sulaukus šešiolikos
Gana anksti Sigutei teko palikti tėvų namus. Nebeapsikentusi rietenų šeimoje, mat tėtis nevengė stikliuko, dėl to mama ruošėsi skyryboms, mergina ištekėjo už septyneriais metais vyresnio draugo Kazimiero ir išsikraustė gyventi į Paulius. Daug kas ją tuomet smerkė – šešiolikametė jau laukėsi savo pirmagimio vaikelio. Prabėgus 25-eriems metams - neseniai su vyru atšventė sidabrines vestuves – Sigutė drąsiai gali visiems į akis žiūrėti. Ji ne tik nepalūžo, bet savo gyvenimu įrodė, kiek daug gali pasiekti kiekvienas, jei tik yra darbštus ir užsispyręs. „Siaubingai baisus buvo gyvenimas, kai palikau namus. Niekas nesisiūlė į pagalbą. Kai gimė Mindaugas, gavom Pauliuose namelį ir vargom - kaip išmanėm, taip auginom. Esu barbė devyndarbė“, - pasakoja Sigutė ir čia pat, kambaryje ant sofos išrikiuoja gražiausius savo numegztus drabužius bei kitus rankdarbius. „Pačius gražiausius atrinkau, daugybė jų iškeliavo pas užsakoves. Nieko sudėtingo čia nėra, ir seges pati darau – net gaidžiui nupešiau uodegą vienai iš jų. Labai daug mezgu žiemą, kai laiko daugiau turiu – ir sukneles „baliaunas“, ir visokius kitokius drabužius. Ir neriu, ir siuvu. Kol vaikai buvo maži, visą šeimą savo rankomis aprengiau nuo galvos iki kojų, tik batų nesugebėjau padaryti“, - juokauja moteris. - O ir laikai buvo tokie, kad parduotuvėse nieko negalėjai nusipirkti. Ir dabar devyniolikametė dukrelė Eglutė mėgsta nešioti mano mezginius“.
 Išskirtinį Sigutės Džiaugienės darbštumą rodo ne tik mezginiai, servetėlės, jos pačios sukurti žaislai, suvenyrai, užuolaidos, staltiesės... Pačiame vidurvasaryje jos sodyba tiesiog skęsta gėlių jūroje. Kiekvienas kampelis išpuoselėtas, prižiūrėtas, kaip sako ji pati, „iščiupinėtas“. „Vasarą labai myliu gėles. Čia buvo karklais ir senomis obelimis apaugęs sklypas, nes močiutė, būdama sena, neturėjo jėgų tvarkytis, nebuvo jokio darželio. Pasodinom prieš ketverius metus penkias obelaites, jau veda vaisių. Turiu ne tik gėlynų, bet ir milžinišką daržą – visas daržoves ir net vaistažoles užsiauginu pati. Vasarą net 60 litrų agurkų prikonservuoju – ir vyrui į komandiruotes įdedu, ir sūnaus šeimai. Auginu karvikę, tai turiu ir pieno, ir sviesto, ir varškės, o sūrius dar ir kaimynams parduodu. Turiu ir pulką paukščių, ir kiaulių – maisto beveik neperkam, tik duoną. Tokia yra kaimo žmogaus kasdienybė – paprastas, bet kupinas darbų gyvenimas. Kiekvieną dieną dirbu nuo ryto iki nakties - ir dienos valandų neužtenka. Tik spėk suktis. Darbo kaime labai daug. Vakare atsigulus galvoju apie rytdienos darbus. Tekina ir tekina. Sulaukiu vaikų, vyro ir vėl toliau lekiu. Kai parėjau čia gyventi, man atrodo, ir kitus šiek tiek užkrėčiau – grožis turi kažkokią galią, žiūrėk vienas kitas jau tvarkosi. Viskas yra padaroma, tik reikia norėti. O kaime būna, kad ir jaunos moterys, net ir neturėdamos darbo, guli per dienas, sodybos apleistos, daržai nenuravėti. Visada buvau labai aktyvi ir tebesu. Kai gyvenom Pauliuose, vyras uždarbiavo Švedijoje, tai aš su kirviu išsikirsdavau eketę ir atsivesdavau tris karves girdyti prie Mituvos. Ten, senoje sodyboje, irgi visur gėlės žydėjo, visi langeliai buvo apsiuvinėti, vaikams žaislai numegzti. Iš apynių kalėdines eglutes dariau ir dar Kalėdų seneliu kasmet „dirbau“. 30 arų tuomet pati su žoliapjove ir dalgiu nusipjaudavau. Į laidą „Keičiu žmoną“ draugės norėjo nusiųsti, bet prašiau taip nejuokauti, mat jokia miestietė su kirviu eketės neišsikirstų. Pauliuose ilgus metus dainavau moterų ansamblyje, gaila, kad tokio nėra Vytėnuose, mat labai mėgstu dainuoti. Dainuoju nuo ketverių metų. Ir jau dabar jau anapilin iškeliavusi sesuo, ir brolis buvom dainininkai. Kaime žmonės sakydavo: „jau dainuoja Algiuko vaikai“, mat nuolat dainas traukdavom”, - pasakoja Sigutė.

Baisiausia  Dievo rykštė - alkoholis
 „Mano šeimos rykštė – ne naujiena dažnoje šeimoje, o ypač kaime. Ši baisi nelaimė palietė ir mano artimiausią žmogų – seserį. Jos jau nebėra gyvųjų tarpe. Geria ir brolis. Anksti subiro gyvenimas kaip kortų namelis. Tėtė gėrė, mama dėl to jį paliko. Mamos broliai irgi mirė nuo alkoholio. Brolį žiemą iš griovio parsivedu - turiu jį nuo Dievo. „Manęs neištaisysit“, - sako jis, nors kai užeina, pusę metų negeria, kai praeina - vėl tas pats... Toks jau jis yra. Labai geria žmones kaime. Kai gyvenau vienkiemyje Pauliuose, neteko tiek girtuokliaujančių matyti. Ir moterys labai geria, nuo pat ryto pradeda, vaikų pulkai murzini, alkani laksto. Ir labai tingi. Mane ištiko šokas, kai pamačiau tokią kaimo kasdienybę. Kai kurie dejuoja, kad nėra darbo. Kaip nėra darbo? Virk sriubą, daržoves, paukščius augink, tvarkykis, daržus ravėk. Darbo iki kaklo. Vaikai vargsta tokiose šeimose, žiauriai apsileidę žmonės aplink, namuose šiukšlynai. Na, nors minimaliai apsitvarkytų. Nesakau, kad visi, bet tų apsileidusių tikrai daug. Man atrodo, svarbiausia - neprarasti žmoniškumo ir pagarbos vienas kitam. Darbas tikrai padeda kovojant su potraukiu išgerti, nes kai dirbi, neturi laiko krėsti nesąmonių. Aš, ačiū Dievui, nemėgėja kilnoti taurelę, tad bandau savo pavyzdžiu parodyti, kad ir tokiose šeimose kaip mano, kai ši bėda palietė artimiausius giminaičius, galima gyventi kitaip. Savo pavyzdžiu, savo tvarkingumu gyvenimą teigiu”.
   Likimas Sigutei nepagailėjo išbandymų, bet ji nepalūžo. Galima tik pasidžiaugti tokiu šios tvirtos moters charakteriu, gėrėtis jos darbštumu ir optimizmu. Ji tarsi magnetas traukia prie savęs draugus ir giminaičius, nuolat besišypsanti ir lekianti į pagalbą kaimynams, puoselėjanti senąją senelių sodybą Sigutė Džiaugienė – tikras kaimo šviesulys. Prie visų jos talentų galima pridėti ir dar vieną – Sigutė laisvalaikiu kuria eiles ir humoreskas.
  Ko gero geriausiai šios moters gyvenimo esmę nusako vieno jos eilėraščio citata:
Aš kaip tas medis, įleidęs
šaknis, savam gyvenime vargstu,
su praradimais ir ieškojimais,
su neatrastais darbais ir žmonėmis.
Kažkas man patarti nori,
kažkas žemina be prasmės.
Kiekvienam norisi padėti,
jei skausmą, vargą supranti.