Zubrickų kaimo darbštuolės Aldonos gyvenimas prie Lietuvos ir prie ruso

Tamošių gyvenvietę, vieną iš didesnių Veliuonos seniūnijoje, yra apsupę nemažai kaimų. Vienas iš jų, važiuojant nuo Veliuonos, plyti kairėje Tamošių pusėje – tai Zubrickų kaimas. Senosios šio kaimo sodybos – Stuogių, Stankaičių, Zubrickų, Masaičių išsidėstę prie Mituvos upės. Seniausia sodyba priklauso Stankaičiams, ji statyta 18 a. pabaigoje. 1812 namas buvo padidintas, 1960 m. Petras Stankaitis jį vėl perstatė – sumažino, o vieną namo dalį perkėlė į kitą pusę. Sodyba buvo apsodinta ąžuolais ir lazdynais, augo didelis sodas. Viename ąžuole drevėje buvo slepiama lietuviška spauda, Antrojo pasaulinio karo metais – Juodaičių bažnyčios relikvijos ir iždas. Kolūkių laikais tą ąžuolą nupjovė. Tačiau ir dabar sodyba išlikusi labai graži, išlaikiusi senovinius etnografinius elementus ir pastatus: trobą, tvartus, klojimą, klėtį, šulinį su svirtimi.

Sodyboje mus pasitinka žinoma visame krašte audėja Aldona Stankaitienė ir jos dukra Gausantiškių Antano Valaičio pagrindinės mokyklos matematikos mokytoja Marytė Stankaitytė. Viduje padengtas stalas su pačių išaugintomis ir pagamintomis vaišėmis: naminiais lašiniais, skilandžiu, kumpiu, baltu sūriu, ką tik iškeptu pyragu... „Kai atvažiuoja kas nors į kaimą, kaip nepavaišinsi“, – sako Marytė. Kambaryje, kuriame kalbamės, visi baldai užtiesti margais ir labai gražiais Aldonos išaustais užtiesalais, langai papuošti jos austomis užuolaidomis, sofos – pagalvėlėmis. Pati audėja segi savo pačios austu sijonu.

Aldonos vyras Petras Stankaitis buvo žinomas šio krašto liaudies meistras (1907-2000), mokėsi Liucinavos pradinėje mokykloje, mokslus baigė naujai įkurtoje Gausantiškų mokykloje. Tarnavo Lietuvos kariuomenėje puskarininkiu, tarnybos metu saugojo Antaną Smetoną – stovėjo sargyboje prie jo namų. Buvo savamokslis stalius, su broliu Antanu meistravo stalus, spintas, lovas, kuparus, skrynias, langus, duris, verpimo ratelius, audimo stakles, išdrožė keletą statulėlių, kryžių, kelias velnių kaukes.

Prie Lietuvos

„Gimiau Gausantiškių kaime, jis visai netoli nuo čia. Į Zubrickus atitekėjau. Kaimo pavadinimas kilęs nuo pavardės. Buvo daugiau tų Zubrickų, dar dabar vienas iš jaunesnių gyvena. Mumis su vyru karas suvedė. Kai rusai vijo vokiečius 1945 m., čia buvo frontas, apkasai. Išvarė toliau žmones nuo fronto, į Karalgirį. Ten ir susipažinom, susidraugavom, su jo broliais irgi. Dabar dar žymu apkasai. Į tremtį nepatekom, nes vienas vyro brolis į rusų kariuomenę buvo paimtas. Netoli tris sodybas ištrėmė todėl, kad neužsirašė į kolūkius. Kai pradėjo vežt, tada tik pradėjo rašytis“, – apie gyvenimo Zubrickuose pradžią pasakoja Aldona.

Ji augo didelėje šeimoje – dar turėjo du brolius ir dvi seseris. Tėvai ūkininkavo. „Žemdirbiai, o kas daugiau. Kaip ir dauguma tuomet kaime. Prie Smetonos buvo labai gerai – ant savos žemės ką norėjai, tą galėjai daryt, niekas nieko nenurodinėjo. Tik žemės mokestį susimokėjai ir viskas. Ir tai nedidelį. Tėvai turėjo 7 ha žemės – nedaug. Kaimynai darbuose vieni kitiems visada padėdavo, labai draugiškai gyvenom“, – pasakoja zubrickietė. Ištekėjo jauna, gal 17 m. „Susieidavo kaime žmonės anksčiau, prie Lietuvos. Buvo mokykla, mokytojai suruošdavo kokį vakarėlį, susirinkdavo jauni žmonės, per lynaminį ar po kokių kitų darbų, muzikantą paprašydavo. Prie Lietuvos šauliai pasirodydavo su vaidinimais, pavasarininkai (Lietuvių katalikų jaunimo sąjunga, - aut.), visi eidavo tautiškai apsirengę į bažnyčią, organizacijos nešdavosi vėliavas. Pavasarininkai buvo labai aktyvūs šiose apylinkėse, šiek tiek tolėliau buvo stiprūs šauliai. Vyro mama priklausė tretininkėms (katalikų pasauliečių religinė organizacija, - aut). Vyras ir visi trys jo broliai Jonas, Antanas ir Stasius buvo pavasarininkai“, – prisimena Aldona.

Taip gražu, kad ji daug kartų prisimena ir taria tą „prie Lietuvos“. Moters ir jos šeimos gyvenimas prie Lietuvos ir prie ruso – tarsi dvi atskiros epochos. Viena šviesi, kupina gyvenimo laimės, optimizmo, džiaugsmo, kita – visiškai priešinga.

„Visą laiką prie Lietuvos, ką tu norėjai, tą galėjai laisvai daryt. Ir valgyt visi turėjo, ir apsirengt. Visiems buvo gerai, smagu. Kunigai daug prisidėjo prie organizacijų kūrimosi, palaikė žmones. Klestėjo Lietuva. Buvo daug jaunimo prie Lietuvos. Smagūs ir vakarėliai. Mano vyras Petras muzikantas buvo, akordeonu gegužinėse grojo. Baigę darbą vienam krašte uždainuoja, kiti atsiliepia. Jis ir dainininkas ir giedorius buvo. O bažnyčioje maršalka ištarnavo 50 metų. Toks buvo nepamainomas žmogus“, – prisimena Aldona.

Pasakoja, kad ir tada, aišku, buvo sunkių darbų. Moterys dieną šeimyną maitino, valgyt virė, duoną kepė. Kai sutemdavo, eidavo verpti, austi. O rytą vėl 5 valandą kėlėsi – jau gaidys gieda, turi kelt – vėl pusryčiai, vėl gyvuliai, viską užsiaugint reikėjo patiems. Ir dar parduot veždavo, nes pinigų reikėjo. „Į Kauną vežė gyvus bekonus po 120 kg, didesnių neimdavo. Veždavo arkliais, kiekvienas savo. Ant „drobynų“ padarydavo šonuose lentas, kad kiaulės kojų neįkištų. Arkliai tada buvo pirma darbo jėga – kainavo po 1500-2000 litų, karvė kainavo tik 800 litų“, – pasakoja moteris.

Aldona stebisi, kap per tuos metus pasikeitė gyvenimas Lietuvoje: „Tada, dar prieš Antrąjį pasaulinį karą, gyvenimas buvo žymiai laisvesnis ir paprastesnis. Tiek tikrintojų nebuvo. O dabar, žiūrėk, tikrina, ar karvė nepametė auskaro, ar pieva nušienauta – viską tikrina. Rusai išėjo, o tos visos įstaigos rusiškos liko. Tada 25 žmonės valdė valstybę ir viskas buvo sutvarkyta – ir į ūkį, ir į bažnyčią – žmonės visur suspėjo. O dabar niekur nespėja. Matyt, per daug tikrintojų, o dirbančių per mažai. Ką tiek daug žmonių veikia Seime?“ Jai pritaria ir dukra Marytė: „Daug žmonių išvažiavo, vaikų skaičius mokyklose labai sumažėjo. Mokyklas uždarė. O inspektorių savivaldybėje kiek buvo, tiek ir liko. Ministerijose – siaubas, kiek ten sėdi. O jie juk vertės jokios nesukuria, produkto negamina. Tai kokia mokyklų uždarymo nauda, jei valdininkų nė kiek nesumažėjo?“

Aldona prisimena, kad anuometiniame kaime, prie Lietuvos, gyveno žydai. Vienas gyveno prie Mituvos tilto. Krautuvė buvo pas Vladą Zubricką Zubrickų kaime. Jos savininkas buvo žydas Mauša ir jo svainis Nokimas.

„Parduotuvę turėjo, važinėdavo su vežimukais, skurlius pirkdavo. Eidavau į krautuvę žibalo nupirkt. Prisimenu, kad duodavo „ant bargo“ (skolon) ligi 10 litų, kai jau neturėjom pinigų. Kaime žydai visus skurlius supirkdavo. Atveždavo mainais silkių, duodavo degtukų, druskos už tai. Turėjo medžiagikės, perkelių visokių. Kitas žydas turėjo karštuvus vilnoms karšti – žmonės jam atsimokėdavo.

Kai rusas atėjo

Aldona pasakoja, kad kai rusas atėjo, baisiai buvo baisu. Prisimena neramius pokario laikus: „Vyro brolį Stasių stribai į kariuomenę paėmė. Matėm, kad ateina du rusai, du stribai. Išsivarė taip, kaip stovi. Dar nunešėm valgyt, po savaitės išvežė, parėjo tik po 3 metų. Kitas vyro brolis Jonas pats išėjo į kariuomenę, žuvo prie Berlyno. O Antaną ilgam ištrėmė į Sibirą su turto konfiskavimu 1946 m., nes Lietuvoje jis dirbo policininku. Rusai atėmė viską – žemę, pakinkytus arklius. Mus visus išvarė dirbti į kolūkį, vyrui dar ir prie statybų liepė dirbti. Kuriuos išvežė, tų visus gyvulius konfiskavo kolūkiui. Karvių dar taip greitai neėmė. Už darbadienį pirmuosius kolūkio metus davė po kilogramą avižų, kas turėjo iš anksčiau, tam pasisekė. Paskui jau geresnių davė. Dar vėliau davė pinigų po nedaug. Negerai buvo, rusas labai skriaudė. Turėjom 60 arų žemės – tik bulvėms. Tik vieną karvę. Baisiai sunku buvo. Tėvas mirė 50 metų, labai pergyveno, kad viską atėmė – susirgo ir numirė. Močiutei 1960 metais davė 10 rublių pensiją“.

Prisimena ir miško brolius bei stribus: „Partizanų čia išties nemažai buvo. Dieną vieni, naktį kiti, nežinai, kurie čia ateina. Vasarą iš miško ateina, pabūna, bet nenakvoja. O žiemą, kad nesušaltų, per naktį nakvoja. Niekas neklausia, ar turi, ateina, sako, duok valgyt. Kartais nežinojom, kas čia tokie – stribai ar giriniai. Pas Lukošių atėjo stribai, namą padegė, o buvo, kad ir nušaudavo.

„Kur dabar kryžius Tamošių kaime stovi, jis rusų ir stribų aukoms pastatytas. Atėjo naktį į Ulinskų sodybą. Įtarė, kad susieina, kad būna giriniai. Duris užrėmė, namą uždegė ir mažas piemenukas dar buvo ten, pas juos tarnavo. Ryte uždegė namus ir su visais septyniais žmonėmis sudegino. Tuo laiku gaudė paleisti mašinų motorai ir poškėjo šūviai. Kaimynai, pamatę gaisrą, išgirdę triukšmą, atbėgo ir pasislėpę krūmuose viską matė. Žudė ir degino ginkluotų vyrų būrys. Kai kurie uždarytieji bandė lįsti lauk per langus, duris. Jų nešaudė, o šautuvų buožėmis grūdo atgal į degantį namą. Tai tęsėsi tol, kol įgriuvo namo stogas. Kai namas baigė degti, žudikai nuėjo pusryčiauti.“ (G. Klangausko užrašyti žmonių prisiminimai).

Viską atsimena Aldona Stankaitienė – ir Burbinės, ir Skardinės kaimų, buvusių netoliese, tragedijas. Atsimena ir nežmoniškai sunkų darbą prie ruso. Tą paliudija ir dukra Marytė: „Dirbom „smagiai“. Normos nepaprastai didelės. Ypač įsiminė linų rovimas. Rytą išeini visai dienai – ar lyja, ar ne, turi padaryti normą. Kai atsirado polietileninė plėvelė, tuomet iš jos darydavomės palapines, kad nors kiek nuo lietaus apsisaugotume. O šiaip darbų vasarą būdavo labai daug. Tėvai vieni nespėdavo. Mama daigus „plencus“ kolūkiui pas mus darže augindavo, kad nereikėtų toli eit jų parsinešt.“

Aldona Stankaitienė – garsi šių kraštų audėja

Austi pradėjusi nuo aštuonerių metų kartu su savo mama Aldona Stankaitienė gali labai išsamiai ir tiksliai papasakoti apie visą audimo procesą – nuo linų užauginimo iki siūlų gamybos, jų dažymo ir įvairiausių audimo būdų: keturnyčių, šešpakojų, nes 6 pakojos, aštuonnyčių. Siūlų vijimas ant reketukų ir ričių, audeklo metimas..., tokie dabar retai girdimi žodžiai Aldonai buvo ir tebėra kasdienybė. Gal prieš porą metų ji nustojo minti audimo stakles, kurias prieš daugelį metų pagamino jos a.a. vyras Petras. „Neaudžiu dabar jau, rankos nebeklauso, dabar jau nesumazgau mazgiukų“, – sako ji.

Dukra rodo apdovanojimus, padėkos raštus, skirtus už dalyvavimą parodose, konkursuose. Ne viename yra pelniusi garbingas prizines vietas. Yra ir knygų, kuriose įamžintas Aldonos talentas. „Audžiu nuo 8 metų. Ir mamytė audė, iš jos ir išmokau. Dar jos išaustų drobių ne vieną turiu. Pirma viską reikėjo pasidaryt patiems – išsiaust, pasisiūt apsirengt ir kitus šeimos narius aprengt“, – pasakoja zubrickietė. Siūlus, tiek vilnonius, tiek lininius, pasidarydavo patys – linus užsiaugindavo, po nurovimo jaujoj suversdavo, išdžiovindavo. „Jaujoje buvo mintuvai, vyrai sulaužo, ploniau braukia, nes ne visi spaliai išbyra, namie pasistatai lentą, įkaltą į kaladę, su brauktuve, žemyn muši, kad visi išbyrėtų. Paskui išbrauki su mediniu šepečiu. Iš tokių vyrai virves vydavo, pančius. Antrą sykį šukuoji su tankesniu šepečiu, jau plonesni gaunasi“, – pasakoja moteris.

Sako, kad iš pakulų maišus siūdavo, iš lininio audeklo plonus marškinius, pagalves, staltieses. Siūlus dažė daugiausia su augaliniais dažais. Ąžuolo žievė nudažydavo juodai, pilkai, alksnis rudai, ramunėlės geltonai.

Aldona pasakoja, kad daugybę savo išaustų dirbinių – paklodžių, užtiesalų, staltiesių, rankšluosčių ir kitų – yra išdovanojusi vaikams, marčioms, brolienėms, kaimynams... Vaikai ypač vertina mamos rankomis sukurtus darbus. Marytė rodo neseniai iš mokyklos parsineštą mamos austą užtiesalą – mokytojų kambaryje jis ištarnavo tiek, kad jau vietomis sudilo. Sesuo Kristina suadė, kad liktų prisiminimui. Pasakoja, kad yra paskolinusi vienai moteriškei, tai ta grąžinusi labai dėmėtą audeklą – dabar jis karpomas šluostėms. „Prisirenka kas tik nori į parodas ar šiaip pasiskolina, paskui reikia ilgai ir kantriai ieškoti ir pačiai pasiimti. Nusibodo“, – sako dukra Marytė apie parodų organizatorių aplaidumą. Dėl to greičiausiai mamos audinių niekam nebeskolins.  

Dabartinis Zubrickų kaimas

Tuščia aplink. Netoliese Masaičių, kurie gyvena Tamošių kaime, karvės ganosi. „Viena jų dukra čia truputį ūkininkauja, kita Jurbarke dirba vaistininke. Sodyba prižiūrima. Dar viena kaimynė gyvena, dar ūkininkas mūsų pievose karves gano. Pusę pievų vienas dirba, pusę kitas. Tokie geri mainai – vienas už žemę duoda grūdų, kitas šieno. Atveža rulonus dar į mano tėtės statytą klojimą, galiu mūsų karvutei pasiimti kiek reikia. Kaime žiauriai mažėja žmonių – senukai numiršta, o vaikai išeina“, – pasakoja Marytė. Abi skaičiuoja, kad Gausantiškiuose 11 sodybų nugriauta, o Zubrickuose 6 dingusios. „Yra tuščių, prie kelio viena sudegė.Vienas kitas tik pasilieka savo tėvų sodybas, kad galėtų čia paatostogauti. Ir tai tik tie, kurie arti gyvena. O jei kur Klaipėdoj ar išvis užsienyje, tai neprivažinėsi. Juk ir prižiūrėti, ir tvarkyti privalai. Čia, žiūrėk, savaitę žolės nenupjoviau, ir jau reikia“, – sako jaunesnioji zubrickietė.

Abi – Aldona ir Marytė – prisimena upę Mituvą, kokia ji buvo prieš keletą dešimtmečių. „Būdavo žuvies. Atsimenu, puskibirį prisigaudom, mažesnes iškratom, tegul auga. Kaimynai prieš šventes ateina, klausia, ar nežvejosit. Prie pat Mituvos gyvenam, tai atsiklausia. Iš anos upės pusės irgi ateina ir traukiam visi kartu pasižvejoti. Paskui pasidalijam. Pagrindinės žuvys buvo lydekos, karosai, vėgėlės, raudės“, – prisimena Aldona.

Marytė pasakoja vaikystėje regėtą vaizdą: „Matydavom pavasarį, kaip žuvys šokinėja. Dabar čia bebrų užtvanka. O tada lankas pamituvy šienaudavo, buvo labai gražios, prižiūrėtos. Pavasario potvynio metu ant žolės vanduo atplaukia, lydekų neršto metu pro virtuvės langą matydavom kaip jos iš vandens išnyra. Vaizdas pasakiškas.“ Abi moterys apgailestauja, kad dabar bebrai baisiai išdirbo Mituvą. „Vietomis upė pavirto grioviu. Negali nė praeit palei upę, duobes išrausė. Dar tas šakas, užtvankas, jų sukrautas, ardydavom, gal išeis jie, manėm. Bet niekas negelbsti“, – skundžiasi Aldona. Marytė prisimena, kad vaikystėje Mituva buvo normali upė – ir braidė joje, ir maudėsi, ir net nardė. „Kai mums čia arti, tai labai gaila upės. Ir nieko padaryti negalim“, – apgailestauja ji. Anuomet, pasakoja, kaime vaikų buvo daug ir visi vasaras leisdavo prie Mituvos. „Mes keturi, vėliau trys, kai sesė Kristė išėjo mokytis, ir pusseserės, kaimynukai – vaikų krūva“. Aldona prisimena, kad prie ruso visai vasarai brolienė atveždavo iš didmiesčio vaikus vasaroti. „Vaikai visą pirmą parą pramiega nuo tyro oro. Paskui kokią savaitę dūksta – ir batai Mituvoje atsiduria, ir nuo grūdų jaujoj šokinėja... ko tik nedaro. Paskui aprimsta“.

Dabar jau ne tik kadaise dūkę vaikai, bet ir pats kaimas aprimęs. Prisiminimus apie jį gali papasakoti dvi seniausioje kaimo sodyboje gyvenančios moterys – Aldona ir Marytė.