Žindaičių kaimo legenda – Aldona Kimutienė

Kiekvienais metais gegužės mėnesį, kai sodai žydi gražiausiais žiedais, vyresnės kartos žindaitiškiai prisimena jau Anapilin iškeliavusią paštininkę Aldoną Kimutienę – išskirtinę moterį, daug metų buvusią tikra šio krašto legenda, istorijas apie kurią galima pasakoti ir pasakoti. Tad surinkusi vietos gyventojų prisiminimus, apie Aldoną papasakosiu ir „Jurbarko laiko“ skaitytojams.

Gegužės 12-ąją Aldona švęsdavo savo gimtadienį, o sveikinti jos susirinkdavo ne tik giminaičiai, bet ir kaimynai, draugai. Visi žinojo, kad Aldona nė vieno neišleis nepavaišinusi, nes buvo gera šeimininkė, mokėjo skaniai gaminti, o kur dar visi jos pajuokavimai, smagūs pokalbiai.

Ne tik virė, bet ir arė

Aldona visą savo gyvenimą pragyveno kaime, sunkiai dirbdama kartu su vyru Alfonsu užaugino dvi dukras – Birutę ir Danutę bei sūnų Algimantą.

^{Giminaičių būryje. Iš kairės – brolis Juozas, Aldona Kimutienė, Aldonos mama ir kiti giminaičiai. Asmeninio albumo nuotraukos.}

Jaunystėje Aldona ne tik moteriškus darbus dirbo, bet ir vyriškus. Ji be galo mylėjo arklius, puikiai juos prižiūrėdavo, o vyresni žindaitiškiai dar ir šiandien prisimena, kaip Aldona mokėjo žemę suarti – jos išverstos vagos per visą lauką buvo tiesios ir gražiai sugulusios, ne kiekvienas vyras gebėjęs taip suarti. Su savo arkliukais moteris pas daugelį kaimo gyventojų nudirbdavo žemės darbus.

Aldona daug metų dirbo fermose – pasikinkiusi į vežimą du arklius veždavo pašarus gyvuliams. O ir malkas žiemai pati kapodavo, arba paėmusi dalgį į rankas tvirtais mostais ne vieną pradalgę žolės nupjaudavo.

Vėliau Aldona įsidarbino Žindaičių pašte laiškaneše. Su savo arkliuku gyventojams į atokiausias sodybas ji vežiodavo ne tik spaudą, bet nuveždavo ir maisto, nupirkusi kaimo parduotuvėje.

Žindaitiškė Alytė Valaitienė prisimena, kaip Aldona, dar visai jauna, atjodavo pas jos tėvelį, kaimo kalvį, arklio kaustyti. Alytės atmintyje Aldona išliko kaip labai nuoširdus, geras žmogus. „Aldona gyveno ne dėl savęs, bet dėl kitų. Visus laukų darbus dirbo lygiai su vyrais. Ji labai mylėjo žmones, bet, galiu drąsiai sakyti, kad labiausiai mylėjo arklius, be kurių savo gyvenimo neįsivaizdavo“, – pasakojo Alytė.

Išsaugotas kryžius

Tarybiniais metais su spauda keliaudama po kaimus Aldona viename miškelyje atsitiktinai užtiko vos iš žemės kyšantį nežinia kieno atvežtą ir pamestą Žindaičių kaimo kryžių. Šis vadinamasis jaunuomenės kryžius nuo senų laikų stovėjo kryžkelėje kaimo pakraštyje. Sovietiniais laikais jį nuvertė neatsargus pravažiuojantis kombainininkas (žmonės tada kalbėjo, kad jis buvo gavęs tokį nurodymą) ir kryžius dingo.

^{A. Kimutienės išsaugotas Žindaičių kaimo kryžius. O. Mazur nuotr.}

Aldona kryžiaus miškelyje nepaliko, o slapčia vežimu parsivežė namo, apdengusi audeklu paguldė ant aukšto kieme stovėjusioje klėtelėje.

Po daugelio metų, jau atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, žindaitiškė Birutė Petraitienė pradėjo vietos gyventojų klausinėti, kur dingo kaimo kryžius, štai tada Aldona ir pasakė, kad kryžius yra pas ją.

Abi moterys labai rūpinosi kryžiaus atstatymu –  sukvietusios į pagalbą vietinius vyrus kryžių gražino į jam skirtą vietą. O 2005 metais Vertimuose Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už Žindaičių kaimo mirusius ir gyvuosius gyventojus. Po pamaldų mašinų virtinė suko į Žindaičius prie kaimo kryžiaus, kuriam tais metais sukako 100 metų. Pirmoji šiam kryžiui skirtą dar močiutės išmokytą maldą sukalbėjo Aldona Kimutienė.

Vietoj pusryčių – keli šaukštai cukraus

Birutė Petraitienė apie Aldoną turi daugybę gražių prisiminimų. Kai ji dar buvo mokinukė Žindaičių pradinėje mokykloje, visokius darbus suspėdavusi dirbti Aldona ten virdavo mokiniams arbatą. Birutė prisipažįsta tą arbatą labai mėgusi, todėl Aldona, kai daug vėliau sutikdavo jau savo šeimą sukūrusią Birutę, vis klausdavo: „Kaip laikosi mano „girdukė“?“

Birutė prisimena, kartą sutikusi Aldoną išeinančią iš parduotuvės su kelis kilogramus sveriančiu cukraus maišeliu ant peties. Aldona paaiškino, kad anksti rytą, prieš išeidama į laukus dirbti, vietoj pusryčių suvalganti 3–4 šaukštus cukraus užgerdama vandeniu, taip jai atsiranda energijos darbams dirbti. O jau grįžusi iš laukų valganti tikrus pusryčius.

^{Vestuvių šeimininkės. A. Kimutienė – pirma iš dešinės.}

Birutė džiaugiasi, kad kartu su Aldona teko daug kur kaime vykstančiose vestuvėse ar šermenyse šeimininkauti, nes galėjo stebėti ir išmokti gaminti įvairiausius Aldonos gamintus patiekalus.

Nuolatinė renginių lankytoja

Aldona mėgdavo lankytis Žindaičiuose vykstančiuose kultūriniuose renginiuose, į kuriuos ateidavo ne tuščiomis – krepšelyje visuomet turėdavo kaimiškų lašinių, kuriuos pati ir rūkydavo, ir dar mažą plėčkutę „vaistų“, kaip ji sakydavo, kurių reikia vakare prieš miegą išgerti, kad kraujagysles praplėstų. Renginių metu ir po jų niekada nebūdavo liūdna, nes Aldona pripasakodavo daugybę linksmų nutikimų iš savo gyvenimo.

Nustebino arianti moteris

Apie Aldoną gražiai kalba ir jos buvusi bendradarbė, taip pat laiškaneše dirbusi Janina Karčiauskienė, šiuo metu gyvenanti Jurbarke. Pasak jos, pažintis su Aldona prasidėjo tada, kai Janina, dar jauna panelė, eidama per kaimą pamatė lauką su dviem arkliais ariančią moterį. Kaip šiandien prisimena: arkliai vienas baltas buvęs, o kitas bėras. Janinai atrodė tikras stebuklas, kad paskui žagrę eina moteris. Paklausus kaime, kas ji tokia, jai iš karto atsakė, kad tai negali būti niekas kitas, tik Aldona Kimutienė. Artimiau jos susipažino, kai Janina atėjo dirbti į Žindaičių paštą, kur jau rado Aldoną. „Ji buvo be galo draugiška, niekada piktos nemačiau, mokėjo visuomet prajuokinti su savo pasakojimais ir pajuokavimais“, – taip savo kolegę prisimena Janina.

Aldona pašte dirbo tol, kol jos anūkui Neriui sukako 18 metų, ir savo pareigas perdavė jam, nes norėjo, kad jos darbus tęstų šeimos narys.

Į medikus kreipėsi tik po 80-mečio

Žindaičių medicinos punkte ilgus metus dirbanti medikė Danutė Dovidavičienė prisimena, kad Aldona dėl sveikatos problemų kreipėsi į ją tik sulaukusi 80 metų, iki tol sveikata nesiskundė. Kol sulašėdavo vaistai, Aldona kaimo daktariukei pripasakodavo daugybę nutikimų iš savo gyvenimo. „O kas svarbiausia – kokią gerą atmintį turėjo Aldona, visi įvykiai su datomis, išsamūs“, – prisimena Danutė.

^{A. Kimutienės dukros Birutė Dumbliauskienė ir Danutė Navikienė. S. Pužeckaitės nuotr.}

Namų dvasią saugo dukros

Džiaugiuosi, kad pavyko susitikti ir su Aldonos dukromis Birute ir Danute, prižiūrinčiomis sodybą, kurioje užaugo. Prisėdusios ant klėtelės slenksčio pradėjome kalbėtis. Birutė gyvena Vilniuje, bet laikas nuo laiko grįžta į tėviškę, kur jos laukia sesuo Danutė, gyvenanti Jurbarke ir dažniau lankanti tėvų sodybą.

Birutė prisimena, kad mama visuomet sunkiai ir daug dirbo. Laiškaneše ji dirbo apie 30 metų. Nuo pavasario iki žiemos spaudą gyventojams pristatydavo raita ant arklio, o žiemos metu kinkydavo jį į šlajutes ir per sniegynus vykdavo pas žmones. Kartais ir dukras kartu pasiimdavo. Po kojomis, kad nebūtų šalta, padėdavo įkaitintą plytą, susuktą į audeklą, prisimena Birutė.

Pasak jos, apie 10 metų mama buvo pieno surinkėja – su arkliu, vardu Jupiteris, rinkdavo pieną iš gyventojų ir pristatydavo į pieno surinkimo punktą. Vėliau vėl sugrįžo dirbti laiškaneše.

Paklausta, kodėl mama arė, akėjo ir kitus laukų darbus dirbo, juk tai vyrų darbai, Birutė su šypsena pripažino, kad mama visada pati viską norėdavusi daryti, nes kitais nepasitikėjo. Net kai duoną kepdavo, dukrai leisdavo tik tešlą užminkyti, o toliau viską pati darė. „Tas pats ir su kugelio kepimu buvo – būdavau tik pagalbininkė, o krosnį iškūrendavo ir pilnus puodus pašaudavo į pečių tik mama“, – pasakojo Birutė. Daug laiko jos mama skirdavo šeimininkavimui, nes visi kviesdavo ją į šermenis, vestuves ar kitas šeimų šventes. Mama išmokė dukras ir žolę dalgiu pjauti. Ir dabar, kai grįžta į tėviškę, žolę pjauna tik su dalgiu, taip prisimindamos mamą. Todėl ir stengiasi abi su sese išsaugoti namų dvasią.

Šilti prisiminimai

Vieną nuotaikingą prisiminimą apie Aldoną, girdėtą iš jos pačios, yra papasakojęs buvęs Žindaičių apylinkės pirmininkas, dabar jau miręs, Algimantas Strašinskas. Kolūkio laikais Aldonos vyras Alfonsas dirbo brigadininku. Jis buvo labai griežtas ir labai saugojo kolūkio turtą. Kai Aldonai žiemai pritrūko šieno arkliams šerti, ji nusprendė šeimoje konflikto nekelti – tiesiog savo vyrą tiek privaišino, kad šis užmigo, o tuomet iš kolūkio laukų Aldona su žentu tyliai namo parsivežė kelis vežimus šieno.

^{Aldona (pirma iš kairės) su giminėmis po Škaplierinės atlaidų Eržvilke. Priekyje sėdi Aldonos sesuo Cecilija.}

Aš taip pat puikiai prisimenu Aldoną – nuoširdumo, gerumo ir tvirtybės kupiną moterį. Kai su seniūnaite Birute Petraitiene nuvykome pasveikinti jos su 95-uoju gimtadieniu, buvome sutiktos su džiaugsmo ašaromis, apibertos klausimais, kaip mums sekasi. Ir tuoj pat Aldona mums rodė per langą kieme nuolatos vaikštinėjantį gandrą, kuris retkarčiais, pasak jos, per slenkstį mėgina užeiti į vidų. „Čia mano draugas, su juo aš kalbuosi, jį lesinu“, –  sakė mums Aldona, mylėjusi ne tik žmones.

Iš kairės – Bronė Šilerienė, Antanina Balšaitienė, Aldona Kimutienė ir jos dukra Birutė Kryžių kalne.

Aldona turėjo ir daug skaudžių gyvenimo akimirkų: Anapilin teko išlydėti vyrą, sūnų, žentą, anūką... Ji pati iškeliavo 2023 metų kovo mėnesį sulaukusi 96-erių. Palaidota Vertimų kaimo kapinėse.

Visuomet ją prisimename vilkinčią languotą sarafaną, užsirišusią baltą skarelę, vaikštinėjančią po gimtuosius Žindaičius...