Ilgaamžio stiprybė – iš šokio ir pergalės skonio

2025 m gruodžio 23 d., eidamas 92-uosius metus, mirė buvęs ilgametis pedagogas, švietėjas, kultūrininkas, sportininkas ir bendruomenės žmogus Stanislovas Džiaugys. Prisimindami šį šviesų žmogų, siūlome perskaityti vieną iš paskutiniųjų pokalbių su juo, kurį kultūros ir ir gyvosios istroijos žurnale „Jurbarko laikas“ (2022, Nr. 5) publikavo žurnalistė Daiva Bartkienė.

Sulaukti gilios senatvės išsaugant ne tik blaivų protą, bet ir judrų kūną pasiseka tik likimo numylėtiniams. Daugeliui žmonių pavyzdžiu galėtų tapti devintą dešimtį baigiantis klausutiškis Stanislovas Džiaugys. Buvęs pedagogas tebeskina pergalės stalo teniso turnyruose ir lengvai sušoka kadrilį, po kurio uždūsta net jaunesni „Veliuoniečio“ vyrai. Jaunatviškai besišypsantis senjoras tvirtina žinantis neišsenkančios energijos receptą, tačiau stebisi, kad ne visi juo sugeba pasinaudoti.

Asmeninio albumo nuotraukos.

Neblėstanti jaunystės aistra

Nesuklystume S. Džiaugį pavadinę Seredžiaus krašto legenda. Klausučiuose jis gyvena jau 63 metus, o pedagoginį darbą dirbo lygiai puse amžiaus. Per tą laiką užaugo ir plačiai išsišakojo ne tik greta namų jo pasodintas ąžuolas – po pasaulį pasklido ir kelios šio krašto žmonių kartos, kurioms Mokytojas dosniai dalijo ne tik žinias, bet ir skiepijo meilę tautiniam šokiui ir aktyviam gyvenimo būdui.

„Veliuonietyje“ S. Džiaugys šoka nuo ansamblio susikūrimo, taigi net 35 metus, tiek pat laiko žaidžia ir stalo tenisą. Abu pomėgiai reikalauja daug judėti, todėl nei žiemą, nei vasarą Stanislovas nesėdi ant sofutės ir nežiūri serialų. Prieš šešerius metus palaidojęs žmoną Moniką Meilutę, vienas prižiūri gražius savo namus, daug dirba sode, gėlynuose, o pasivaikščioti Klausučių tvenkinio pakrante smagu bet kokiu oru. Kartą per savaitę Stanislovas kartą per savaitę būtinai vyksta į pagyvenusių žmonių tautinių šokių kolektyvo „Veliuonietis“ repeticijas, o prieš turnyrus kone kasdien lieja prakaitą stalo teniso treniruotėse mokykloje su fizinio lavinimo mokytoju Rimu Slaviku.

Toks gyvenimo ritmas neleidžia S. Džiaugiui liūdėti ir nuobodžiauti. Šokiai jam – iki šiol neišblėsusi jaunystės aistra.

„Sesuo Marcelė nuo trijų metų mane pradėjo šokdinti. Bet daugiausiai patirties įgavau Vilniaus pedagoginio instituto dainų ir šokių ansamblyje „Šviesa“, kur šokau studijų metais. Kai minėjome ansamblio 60-metį, su buvusia vadove valsą šokau – paskydom abu ant parketo ir nučiuožėm per visą salę. Šokėjams visko būna“, – juokėsi Stanislovas, anuomet su „Šviesa“ apvažiavęs visą plačiąją „tėvynę“ ir dar puse pasaulio.

Pradėjęs dirbti Klausučiuse irgi šoko, netgi buvo laikas, kai į Dainų šventę veždavosi tris tautinių šokių kolektyvus – vaikų, jaunimo ir pagyvenusių žmonių. Žmona Meilutė dirbo Klausučių kultūros namuose, tai vakarais jai padėdavo, kol į miestelį atvažiavo dirbti choreografė.

Ir tautinių šokių kolektyvas „Veliuonietis“ jam tapo savu – šoka nuo tada, kai Leokadija Matusevičienė nusprendė, jog Veliuoną turi garsinti kultūra. Visada besišypsantis, artistiškas, gracingai kepurę prieš publiką nukeliantis Stanislovas seniai tapo „Veliuoniečio“ veidu. Bet šiemet į Norvegiją su ansambliu nevažiavo.

„Senas, sako, tu, dar susirgsi – neturėsim už ką tave namo išsiųsti“, – neslėpė S. Džiaugys nuoskaudos dėl Jurbarko savivaldybės sprendimo.

Mėgaujasi pergalės skoniu

Kas smagiau – šokti ar žaisti stalo tenisą, S. Džiaugys nesako. „Ir tas, ir kitas gerai. Turiu daug stalo teniso apdovanojimų, o šokiai – na ką... Bet pažįstami stebisi, kad tokių metų dar šoku. Kai šoki, juda visas kūnas, daug energijos tas dalykas suteikia“, – tikina jaunatviškumu aplinkinius stebintis klausutiškis.

Didžiausią malonumą Stanislovui suteikia pergalės stalo teniso turnyruose, į kuriuos jį vis pakviečia, o dažniausiai ir nusiveža buvęs mokinys, stalo teniso klubo „Pirmas setas“ vadovas Arūnas Štrimas.

S. Džiaugys didžiuojasi, kad šią vasarą turėjo garbės atstovauti Lietuvą 11-tosiose Pasaulio lietuvių sporto žaidynėse. Stalo teniso rungtyje, kur susigrūmė 80–90 metų amžiaus vyrai, Stanislovas užėmė antrąją vietą – jam pasisekė įveikti netgi šešiais metais jaunesnį varžovą iš Hamburgo, kuris ne tik geriau susigaudė žaidynių registracijos subtilybėse, bet ir pats vienas į Lietuvą atvažiavo savo automobiliu.

„Tai pirmas kartas per visą gyvenimą, kai už pergalę buvau apdovanotas pinigine premija – mūsų stalo teniso klubas „Pirmas setas“ ir Jurbarko savivaldybė man paskyrė iš viso 280 eurų. Visada žaidžiu dėl malonumo, ir žiūriu, kad priešininkui su manimi būtų smagu varžytis“, – sakė Stanislovas.

Stalo teniso žaidimo subtilybių Klausučiuose jį išmokė tarybiniame ūkyje agronomu dirbęs Mitkus. Šiaulietis dar Smetonos laikais buvo treniravęsis su pirmaisiais Lietuvos čempionais, o atvykęs dirbti į tarybinį ūkį, iškart dairėsi žaidimo partnerio.

Juo ir tapo mokyklos direktoriumi dirbęs S. Džiaugys, ne tik pats pamėgęs stalo tenisą, bet aistra gainioti kamuoliuką per stalą užkrėtęs ir daugybę savo mokinių.

Kiek ir kokių pergalių S. Džiaugys nuskynė stalo teniso turnyruose, suskaičiuoti sunku, bet kad jų buvo nemažai, liudija lentynoje surikiuoti medaliai ir prizai, parsivežti ne tik iš Lietuvoje surengtų varžybų. Ne kartą žaista ir užsienyje, su labiau patyrusiais, jaunesniais varžovais. Žinoma, buvo ne tik pergalių. Stanislovas tvirtina, kad pralaimėti reikia mokėti, nes kiekvienas pralaimėjimas yra nauja, pamokanti patirtis.

Iš studijų suolo – į direktorius

Į Klausučius S. Džiaugys atvyko 1959 metais, ką tik baigęs Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą ir gavęs fizikos mokytojo diplomą.

Anuomet nebuvo galima įsidarbinti, kur nori – sovietmečiu paskyrimas studentams būdavo lyg nuosprendis, kurį beveik visiems tekdavo reikia „atsėdėti“ kokioje nors kaimo mokykloje. Stanislovas norėjo arčiau namų – netoli Stakių, Klapatinės kaime, tebegyveno tėvai, netoli Plokščių mokytojavo sesuo Marcelė.

Mokydamasis Veliuonos gimnazijoje, Stanislovas ties Ilguva parsikeldavo valtimi per Nemuną ir pėsčias bėgdavo jos lankyti. Kol Marcelė virdavo arbatą ir gamindavo vaišes, Stanislovas mokydavo pradinukus matematikos. Jei vaikai nesuprasdavo kokio aritmetikos veiksmo, jaunasis mokytojas piešdavo jiems lentoje paveikslėlius, kad mokiniai geriau įsivaizduotų, ką reikia daryti.

„Baigęs gimnaziją, net negalvojau, kad galėčiau kur nors kitur studijuoti – iškart nuvežiau dokumentus į Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą. Norėjau tapti matematikos mokytoju, bet atvažiavęs rudenį, savo pavardę radau fizikos studentų sąraše. Kai prasidėjus mokslo metams įsidrąsinau paklausti, kodėl mane perkėlė, dekanas paaiškino, kad matematikos mokytojas fizikos gali ir nemokėti, bet fizikas be matematikos kaip be rankų. Tada supratau, kodėl mūsų kurse beveik vieni vaikinai, o matematiką studijuoja daugiausia merginos“, – aiškino Stanislovas.

Klausučių mokyklos direktoriumi jis tapo lyg ir atsitiktinai. Paskyrimą gavo į Vilkijos rajoną, ir nors labai norėjo dirbti arčiau tėvų, Veliuonoje, paskyrimo pakeisti niekaip nepavyko. Paskutinę rugpjūčio dieną nuvažiavęs į Vilkiją, išgirdo, jog Švietimo ministerija nepatvirtino naujojo Klausučių septynmetės direktoriaus ir Stanislovas ne tik turės jam tai pasakyti, bet ir pats imtis vadovauti mokyklai.

„Nežinojau, nei kur tie Klausučiai, nei kokia ten mokykla, nei kaip reikia vadovauti. Keleivine (autobusu – aut. pastaba), o tai retas dalykas būdavo, atvažiavau iki Seredžiaus, Belvederyje paklausiau kelio į Klausučius. Ėjau laukais, pievomis – net nepastebėjau, kaip praėjau nedidelį kaimelį. Kai sutemus pagaliau pamačiau mokyklos žiburius, dvi mokytojos su darbininkais valgė vakarienę, o ant šieno miegojo direktorius. Galvoju, nieko jam nesakysiu – ir nesuklydau. Kitą rytą, sužinojęs, kad jo neaptvirtino, žmogus norėjo viską mesti ir iškart iškeliauti. Prikalbinau pasilikti – daug metų mokė vaikus muzikos ir lietuvių kalbos“, – pasakojo Stanislovas.

Su dainų ir šokių ansambliu „Šviesa“ dažnai į gastroles vykdavęs S. Džiaugys visas praktikas atliko Vilniuje, prestižinėje Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, todėl Klausučiai jam pasirodė visiškas pempynas – kol nuo Belvederio pareidavo iki savo mokyklos, net ir ausys aplipdavo moliu. Mokykla buvo medinė, iš pradžių septynmetė, vėliau tapo vidurine. S. Džiaugys jai vadovavo 36 metus, iš jų vienerius – būdamas pensijoje.

Jam teko garbė Klausučiuose pastatyti ir naują mokyklą. Stanislovas juokėsi, kad statė ją net penkis kartus – iš pradžių po vieną tris priestatus, paskui baseiną, o kai paaiškėjo, kad šildyti vandenį per brangu, jį uždengę įrengė sporto salę.

„Tuo metu tai buvo didžiausia ir geriausia sporto salė visame Jurbarko rajone, su pilna krepšinio aikštele. Kol pastatė Jurbarko antrąją vidurinę mokyklą, pas mus vykdavo visos krepšinio varžybos“, – sakė Stanislovas.

Prie Jurbarko prijungus – kaip į peklą

Tuo metu, kai S. Džiaugys buvo paskirtas Klausučių septynmetės direktoriumi, kaimas priklausė Vilkijos rajonui. Po administracinės reformos Seredžiaus kraštas tapo Kauno rajono dalimi, ir tik tada, kai prie Kauno regiono prijungė Jonavos kraštą, Klausučius perdavė Jurbarko rajonui.

„Geriausiai buvo, kai mokykla priklausė Kaunui. Švietimo skyrius kviesdavo pedagogus į konferencijas, švenčių progomis dovanodavo koncertus. Nuvažiavę į Jurbarką, atsidūrėme tarsi kokioje pekloje – visai kitoks buvo požiūris į kaimo mokyklą“, – sakė S. Džiaugys.

Pasak jo, Klausučiams pasisekė tik dėl to, kad likimas šiam kraštui atsiuntė Algirdą Sruogą, rašytojo Balio Sruogos brolio sūnų. Visa jo šeima buvo ištremta, į tremtinių sąrašus buvo įtrauktas ir Algirdas, tačiau liko neišvežtas į Sibirą – tuo metu, kai tėvus trėmė, jo nebuvo namuose.

„Algirdas suprato, kad jei nieko nedarys, vieną dieną ir jį pagaus, todėl suklastojo savo autobiografiją. Tai jam leido įstoti ir baigti studijas Leningrado (dabar Peterburgo) žemės ūkio akademijoje. Iš ten gavo paskyrimą į Kalvariją, kur tapo Gamybinio susivienijimo vyriausiuoju agronomu, o panaikinus Kalvarijos rajoną, buvo atsiųstas į Jurbarką dirbti Gamybinės valdybos viršininku. O tada kažkas išsiaiškino, kad šeima ištremta, o Algirdas šį faktą nutylėjo. Valdžia už prasižengimą jį pažemino pareigose – 1963 metais išsiuntė vadovauti atsilikusiam Klausučių tarybiniam ūkiui. Per tris metus ūkis suklestėjo, gyvenvietė tapo pirmaujančia – Algirdas, ilgą laiką užėmęs vadovaujančias pareigas, turėjo daugybę pažįstamų ministerijose, gaudavo viską, ko reikėdavo, kad ūkio ekonomika augtų“, – pasakojo S. Džiaugys.

Stanislovui, dirbusiam mokyklos direktoriumi, su ūkio vadovu bendrauti tekdavo kone kiekvieną dieną. Abu greitai susidraugavo, o vėliau ir susigiminiavo – A. Sruoga vedė S. Džiaugio žmonos seserį Birutę, netgi gyveno viename name, kurį pasistatė ant Klausučių tvenkinio kranto.

S. Džiaugys neslepia, jog be A. Sruogos tarpininkavimo, Klausučiai tokios mokyklos niekada nebūtų turėję.

„Už statybas atsakingas švietimo viceministras Klausučiuose lankydavosi dažniau nei Jurbarko rajono Švietimo skyriaus vedėjas. Kol čia dirbo A. Sruoga, du kartus per savaitę tekdavo priiminėti svečius. Atvažiuodavo ir labai svarbių žmonių – teko priimti iš Maskvos atvežtus visos Europos valstybių ambasadorius“, – prisiminė S. Džiaugys.

Klausučių vidurinei mokyklai S. Džiaugys vadovavo iki 1994 metų, po to dar 14 metų mokytojavo Juodaičių, Armeniškių, Seredžiaus mokyklose. Matematikos, fizikos mokytojų visada trūko, ir S. Džiaugys visur buvo laukiamas.

Dar ir šoks, ir kovos

„Esu labai pastovus žmogus“, – tarsteli Stanislovas, likęs gyventi Klausučiuose net ir mirus mylimai žmonai Meilutei.

Prie jo namų Klausučių tvenkinio pakrantėje gražiai šakojasi septintą dešimtį skaičiuojantis ąžuolas – toks pat, koks augo Klapatinės kaime, tėvų sodyboje. Pasodino jį iškart, kai tik čia įsikūrė, nes ąžuolas lietuviui simbolizuoja stiprybę.

Kalbėdamas apie šokius ir stalo teniso pergales, Stanislovas, atrodo, pamiršta savo metus, todėl netikėtai nustemba – ogi yra net 20 metų vyresnis už savo bičiulį Petrą Baršauską, antrą pagal amžių „Veliuoniečio“ kolektyve.

Ilgaamžis tikina, jog jokių specialių sveikatos ir tvirtybės receptų nėra, ir jų nereikia, jei žmogus prisiverčia daug judėti ir aktyviai gyventi. Stanislovo tėveliai mirė sulaukę garbingo amžiaus, o seneliai nugyveno visą šimtą metų.

„Pats sau pasakiau, kad šoksiu iki 90, o gyvensiu iki 95. Paskui gal jau nebus įdomu“, – tikina klausutiškis, kuriam likimas suteikė galimybę daug pamatyti ir iki gilios senatvės mėgautis pergalės skoniu.