Zigmas Morlencas: žengiant savuoju kūrybiniu keliu svarbiausia yra nesiblaškyti
„Visko pradžia yra taškas, kuris gali būti visoks: didelis mažas, toli arti, spalvotas. Tada yra linija, kuria apskritai galima išreikšti ir portretą, ir gamtą. Po to spalva, faktūra ir t.t. Tokie trys pagrindiniai dailės momentai“, – šių savo dailės pedagogikos dėstytojo Jono Gudmono žodžių Jurbarko kultūros centro dailininkas-scenografas, žinomas Jurbarko krašto menininkas Zigmas Morlencas iki šiol nepamiršta. Mat viena linija galima daug pasakyti. Simboliška, bet su Zigmu apie jo paties kūrybinio kelio paieškas, darbus, planus šnekučiavomės žingsniuodami abipus baltos linijos, kertančios pėsčiųjų taką palei Nemuną. Susirasti ir pasikalbinti Z. Morlencą mus paskatino... du pianinai. Vienas juodas, kitas baltas – tarsi du sargybiniai pastatyti abipus pagrindinio Jurbarko kultūros centro įėjimo. Nepataisomi, niekam nereikalingi, atkeliavę iš uždarytų kultūros skyrių, kuriuos naujam gyvenimui prikelti nusprendė kultūros centro kolektyvas ir prie idėjos įgyvendinimo prisidėjęs Z. Morlencas.
Jis pats už tai, kad daiktai toliau tarnautų, keistųsi. Išmesti yra lengviausia. Daug smagiau, kai šie pianinai, stilizuoti, su užrašytomis prasmingomis mintimis, džiugina praeivius, kurie stabteli pagalvoti, kas čia ir kodėl taip yra. Kodėl juodas ir baltas. Zigmas paaiškina paprastai – menas atspindi gyvenimą, kuriame netrūksta prieštaravimų, kur yra pliusai ir minusai, juoda ir balta, taip ir ne. Šie pianinai yra meno instaliacija – tai, kas populiaru didžiuosiuose miestuose, ir prie kurios pratinami jurbarkiečiai. Dailininkas patikina, kad ilgainiui tokių muzikalių meninių instaliacijų atsiras ir kitose miesto erdvėse, nes nenaudojamų pianinų kultūros centras dar turi, kaip ir idėjų, ypač prieš didžiąsias metų šventes.
Patinka būti užkulisiuose
Pridursime, kad surasti Zigmą nėra taip paprasta. Jo kolegos iš karto perspėjo, kad dailininkas su telefonais nedraugauja – jo mobilus aparatas išjungtas arba kažkur užmestas ir paliktas. Jis pats tai paaiškina paprastai. „Telefonas yra trukdis. Kas nori, tas mane susiranda“, – paaiškina, kai tarpininkaujant kolegoms pagaliau jį susirandame.
Kai susitinkame, jis mielai ir prie stilizuotų pianinų nusiveda, ir savo pastelinių darbų parodą aprodo – vienoje iš kultūros centro posėdžių salių, ir į nuotykį – pokalbį panemune leidžiasi, iš karto perspėdamas, kad nemėgstantis į pirmą planą lįsti. Jam labiausiai patinka būti užkulisiuose. Ir tiesiogine, ir perkeltine prasmėmis.
„Aš nesu tas, kuris veržtųsi į priekį. Gyvenime nieko nėra amžino, Gyveni čia ir dabar. Man patinka kažką daryti. Ramiai. Aišku, maloniau daryti tai, kas patinka pačiam ir kai pataikai pagal režisieriaus pageidavimus“, – sako Zigmas.
Kad dailininkui-scenografui patinka dirbti, patvirtina jo kolegos, tikindami, kad Zigmas darbe dažais išsitepliojęs taip, kad ir į kadrą nepatenka – jo nuotraukų kultūros centro fotografo archyve mažoka. Pats Zigmas, tokį apibūdinimą išgirdęs, tik nusijuokia. „Darbų yra“, – šypsosi jis, pridurdamas, kad dabar tų darbų dėl karantino mažiau – renginių nėra.
Pokalbio metu pašnekovo minčių neblaško ir tirštas rūkas, užgulęs tą dieną Nemuną. Zigmas pripažįsta, kad bandė pakviesti kolegę į panemunę tapyti – tinkamos sąlygos piešti arti esančius daiktus, suvokti perspektyvą. Pačios šios upės jis tapyti nenorėtų. Nemėgsta platybių, didelių erdvių. Piešiant Nemuną neišgaus efekto. Jam daug mielesnės yra mažos erdvės. „Vaizdas vos ne po kojomis“, – sako jis. Štai kodėl daug smagiau jam yra tapyti tokias upes, kaip Imsrė, Mituva – mažesnėje erdvėje geriau įžiūri detales – žuvį, akmenį, žoles...
Kad minėtų upių pakrantėmis Zigmas mieliau vaikštinėja, supranti užmetęs akį į jo pastelinių darbų parodą Jurbarko kultūros centro posėdžių salėje. Įvairiausios paimsrio vietos – ir gyvai natūroje pieštos, ir iš juodraštinių eskizų.
Zigmui labiausiai patinka gamta, vanduo, ruduo, tačiau ant sienų kabo žiemiški paimsrio vaizdai. Menininkas paaiškina, kad koronavirusas sutrukdė jam rudens vaizdus sukabinti. Tapyti žiemą yra sunkiausia. Ypač baltą vaizdą. Spalvos tos pačios, kuriomis reikia manipuliuoti – skirtingus atspalvius, tonelius išgauti. Sako, kad pamėgęs pastelę, nes turėjo gerą šios technikos mokytoją Michaliną Banaitienę. Be to, būtent pastele gali pasiekti norimą efektą – vaizdo purumą, barchatą, gamtos virpesį.
Ir jis savojo kelio ieškojo
Dailininkas pripažįsta, kad nemėgsta į savo parodas kviesti, jas rengti. „Tai tarsi rodymas savęs nuogo. Nesinori nuogam rodytis“, – nusijuokia jis, paaiškinęs, kad visas savo klaidas mato – trūkumų esą daug, bet juos ištaisyti neturintis laiko. Anot Zigmo, kiekvienas dailininkas visą gyvenimą siekia tobulybės – mokosi, ieško ir galiausiai supranta, kad to gyvenimo nedaug ir belikę. Tokios Zigmo mintys žingsniuojant gana tiesiu panemunės pėsčiųjų taku, nors Zigmo kūrybinis kelias nebuvo visada toks tiesus ir aiškus. Apie tas savęs paieškas dailininkas turi savo nuomonę. Baigę mokyklas, akademijas menininkai tarsi gauna užduotį, kad jiems būtinai reikia surasti tą savo kelią. „Užkraunamas toks sunkumas“, – priduria pašnekovas. Tai ir ieško. Vieni suranda, o kiti nesuranda visą gyvenimą keikdamiesi, pikti. Ieškodami savojo kelio nusuka į takelius, semdami naujų patirčių, žinių, papildomai mokydamiesi. Išklysta iš kelio dėl daugybės takelių. Tokios paieškos kaip tik stabdo. „Savotiška mEno pauzė“, – šypteli dailininkas, pridurdamas, kad panašiai skamba kaip kitas žodis, tik kitokios tonacijos. Zigmas pripažįsta, kad ir pats buvo papuolęs į tas paieškas. Nežino, ar yra savo vėžėse, bet stengiasi nesiblaškyti. Daro tai, ką turi padaryti ir kas sekasi.
Mokslai – tarsi mEno pauzė
Pripažįsta, kad gal savęs paieškas apsunkina tai, kad gyvena mažame mieste – didmiestyje organizuojamos parodos, daugiau galimybių jose lankytis. Vis dėlto priduria, kad dėl karantino galima virtualiai užsukti į pasaulinio garso meno galerijas. Štai neseniai virtualiai vaikščiojo po Paryžiaus galeriją, užsuka ir į Niujorko meno erdves. Kita vertus, grįžęs iš tokių parodų jis jaučiasi tarsi po nokdauno. Tris dienas nieko negali daryti – iš vėžių išmuša. Tad į visokias naujoves dailininkas žiūrintis kaip į madą, kuriai lemta praeiti, ką geriausiai iliustruoja pavyzdžių iš drabužių mados pasaulio. „Dabar madingi plėšyti džinsai – tai vieni ir plėšo tuos džinsus, o kiti ne“, - šypsosi jis.
Turi savo nuomonę ir dėl mokslų – mokytis meno, dailės paslapčių gal ir reikia. Vien tam, kad žinotum taisykles, kad jas galėtum laužyti. Vis dėlto mokslai ne visada išeina į naudą – jis su pavydu žiūri į savamokslius, kurie geria žinias, dega noru suprasti, išmokti ir kurie sugeria kaip kempinė, nes jiems tas menas yra tarsi terapija. Jiems viskas įdomu – keliauja tuo keliu nesiblaškydami.
Pokalbio metu mūsų niekas netrukdo – į pokalbį įsiterpia tik vienas praeivis, pažįstamas, nugirdęs kelias mintis replikuoja. Dar Zigmo dėmesį prikausto guotas grybų, kurį jis tiesiog prie dviračių tako užmato. „Čia yra tikras kelmutis. Sveikas grybas. Kelių dienų. Tikrą kvapą turi“, – vieną kelmutį pauostydamas pasakoja Zigmas, patikindamas, kad mėgstantis grybauti, bet dabar erkių miškuose daug. Kelmutis jam patinka tuo, kad gerai džiūsta, turi gerą kvapą ir baravyko skonį.
Grybai kalbėti apie meną netrukdo. Z. Morlencas pasakoja, kad savo giminėje greičiausiai bus tas atskaitos taškas, nuo kurio pradės skaičiuoti menininkų kartas. Tikisi, kad anūkai žengs šiuo keliu, nors to nelinkėtų. Sunkus tas kelias. Vis dėlto prisimena, kad jo buvęs senelis buvęs geras meniškos sielos kalvis. Jurbarko krašto dvaruose, tokiuose kaip Lapgirių, yra kalviavęs – tvoreles ir kt. gaminęs. Jis ir pats, Zigmas, bandė kalviauti ir būtų tuo užsiėmęs. Tikina, kad ir metalas jam paklūsta, ir galėjo savo vėžę link jo pasukti, bet, kaip jis pats sako, dažas, toji tapybos terapija, nutempė į savo pusę. Be to, ir sąlygų kalviauti neturėjo – bute gyvendamas nepakalviausi.
Gavo per pirštus
Dailininkas bandė savo gyvenimą su muzika susieti. Jaunystėje armonika grojo įvairiose šventėse ir apie profesionalaus muzikanto karjerą galvojo. Bet taip jau nutiko, kad kokioje aštuntoje ar devintoje klasėje, kapodamas malkas, kirviu į ranką įsikirto. Randas iki šiol likęs ant kairės rankos. Nukirto sausgysles, kurios kelis pirštus valdė. Tais laikais neoperavo, tai teko su muzikanto karjera liūdnai atsisveikinti –pirštai nebeklausė taip, kaip anksčiau. Tada Zigmui tai atrodė tragedija, o dabar jis tą atsitikimą supranta kaip ženklą. “
„Per pirštus gavau, kad nelįsčiau ten, kur ne mano“, – šypsosi jis. Tų ženklų jo gyvenime netrūksta. Jei kas iškrenta iš rankų, tai to ir nereikia. Kas dėl dailės, tapybos – ji jo gyvenime atsirado natūraliai. Dar mokykloje savo klasiokams piešinius dailės pamokai piešdavo. O muzika jo iki šiol neapleidžia. Ne trukdo, o padeda. Kai nesiseka piešti, padaro pertrauką. Pasiima armoniką ir pagroja jaunystės melodijų. Mėgsta liaudiškas kapelų dainas. „Pagroju ir nusiraminu. Ir tų minčių atsiranda“, – sako jis.
Bandė Z. Morlencas ir nuo scenografijos pabėgti, bet vėlei buvo grąžintas. Prisimena, kaip nusprendė tik teptukui atsiduoti – išėjo iš kultūros centro su tikslu vien tapybos darbams atsidėti. Kurį laiką kūrybinius darbus turėjo derinti su pedagogine veikla. Dirbo technologijų mokytoju Kidulių mokykloje, bet ilgainiui vėl prie scenografijos grįžo – Jurbarko kultūros centras parsiviliojo. Paaiškina paprastai – reikia duonai, mokesčiams ir kitiems žemiškiems reikalams uždirbti.
Žmona – pagrindinė kritikė
Kūrybą tenka derinti ir su kitais darbais. Šypsosi, kad žmona namuose primena, kad reikia ir lapus grėbti, ir daržą sukasti, ir kitus darbus nudirbti. Antrosios pusės klauso – eina ir dirba. Pasirodo, būtent žmona, fizikos mokytoja Lilija, yra pirmas žmogus, kuriam Zigmas pirmiausiai ir parodo savo naują darbą. Žmona turi supratimą ir jos nuomone pasikliauna. „Ji yra pagrindinė kritikė“, – paaiškina jis.
Ant karantino Zigmas nepyksta. Priešingai. Sako, yra patenkintas, nes gali ne tik kitų menininkų darbus virtualiai pamatyti. Kūryba padeda užsimiršti, nuo slogių minčių apie pavojingą koronavirusą atitraukia. „Niekada nežinai, kada ta korona tau karūną uždės”, – šypteli jis, turėdamas omeny mirtį.
Kūryba, pats darbas Zigmui yra terapija.
Darbų netrūksta. Pluša prie minėtų pianinų – reikia sukurti naujametinio charakterio instaliaciją. Namuose laukia darbas prie užsakymų – užsakyti keli paveikslai interjerams puošti. Dailininkas toli į priekį darbų neplanuoja, ir apie ateities planus nekalba. „Tiesiog gyvenu“, – paprastai paaiškina jis, tarsi leisdamas suprasti, kad reikia dirbti tol, kol nepadėtas taškas.
Kolegos apie Z. Morlencą
Režisierė Birutė Šneiderienė: „Zigmas yra talentingas scenografas, turintis ypatingą matymą. Jo gebėjimas sukurti daiktus ir vaizdus bei tobulai pritaikyti spektakliams buvo ne kartą ivertintas respublikinio teatrų konkurso „Tegyvuoja teatras“ diplomais. Kartais, jei nelabai pavyksta sužaisti gera režisūra, gelbsti... puiki scenografija. Vertinu Zigmo dalijimąsi dailės srities žiniomis. Jis visada skatina kurti ir domėtis kūryba. Esu „užversta“ vaizdo medžiaga apie piešimo pradžiamokslį, įvairių pasaulio dailės galerijų naujienomis. Mano namai pilni Zigmo piešinių ir drožinių. Zigmas – tas žmogus, prie kurio norisi būti, stebėti gimstančias paveikslų formas, netgi žinant, jog po to reikės... sutvarkyti dažus ir išplauti teptukus.
Muzikė Dalė Jonušauskienė: „Puikus bendradarbis, labai geras draugas. Gali patarti, padėti, moka išklausyti. Kalba nedaug, bet pasako svariai. Santūrus, tylus, paslaptingas, linksmas, turi subtilų humoro jausmą. Tiesiog mielas žmogutis tas mūsų Zigmutis. Taip mes jį vadiname“.
Rūta Vasiliauskienė: „Zigmo darbai kalba patys už save. Tas, kas juos matė, patvirtins, kad tai tikras Menininkas. Tačiau norėčiau pridurti, kad Zigmas yra ir Mokytojas. Žmogus, pasiryžęs iš visos širdies padėti kiekvienam, norinčiam prisiliesti prie kūrybos: tapybos, medžio drožimo, skulptūros... Visada pasidalinantis dažais, teptukais, drobėmis ir, ypač, gerais patarimais, draugiškais pamokymais. Esu labai laiminga, kad turiu galimybę jį pažinti, su juo bendrauti, iš jo mokytis“.
A POWERFUL SPELL TO HELP YOU GET YOUR EX LOVER BACK NO MATTER HOW LONG YOU BROKE UP OR WHOM HE/SHE M...
„Lidl“ statybų aikštelėje Jurbarke rastas sprogmuo PAPILDYTA