Viskas iš čia

Ji galėjo būti fotografė, galėjo būti mokytoja, žurnalistė, poetė... Bet galiausiai tapo ūkininke. Taip susiklostė gyvenimas Kaimelio kaime, anapus Nemuno. Bet ar ji, Džiujeta Ufartienė, dėl to labai nelaiminga? „Esu laiminga“, – sako ji, gyvenanti harmonijoje su gamta, su šeima, Kaimelio kaimo bendruomene ir būtinai – su savimi. Juk jei nebūtų tuo, kuo yra, nebūtų pamačiusi ir kitiems parodžiusi tiek saulėtekių, pilnačių, Šiaurės pašvaisčių ar rudeninių rūkų, nugulusių iki skausmo pažįstamą ir vis naujai nustebinti mokančią gimtąją žemę, nebūtų džiuginusi akių, širdžių ir suteikusi tiek malonių emocijų savo sekėjams socialiniame tinkle. Žiūriu į Džiuljetos akimis užfiksuotą mikro ar makro gamtos kosmosą ir dar kartą įsitikinu, kad gamta, sutverta dieviškosios nepakartojamos tobulybės, yra įnoringiausia ir niekieno nepranokstama menininkė, guodėja, ramybės teikėja bei įkvėpėja.

Apie fotografiją, meilę, duoną ir darbą

Liepos 17-ąją feisbuko paskyroje šalia javapjūtės nuotraukų ji parašė: „Šnabždesiai... Girdi, kaip kalba laukai? Apie Meilę, Duoną, Darbą. Pavalgę sočius pietus ar prisėdę kavinėje išgerti kavos prie bandelės, ar su draugais, gal su šeima, pasivaišinę, pasibuvę, ar pamaitinę savo mylimą augintinį – viskas iš čia. Kažkas mokys mylėti žemę, nors nežino, kaip kvepia arimai. Kažkas su pavydu skaičiuos pinigus, nors net nenutuokia, kokia jų kaina. Kažkas pasityčios banalia fraze, palyginęs su Palangos verslininkais. Bet tikrieji pokalbiai – čia, kur paliekamos gražiausios vasaros dienos, ilgi iki išnaktų vakarai. Čia, kur prakaitas sūriausias, kur žvilgsnis į dangų su nerimu – gal audra pro šalį?.. Duona be darbo ir meilės neauga... Paklausyk, ką šnarėdami kužda laukai...“ Ar gali apie savo kasdienybę taip poetiškai parašyti nelaimingas, darbe prasmės ir romantikos nejaučiantis žmogus? „Esu laiminga, nes užaugo geri vaikai, anūkai mokosi, nėra problemų. Laiminga, kad abu tėvai gyvi, gyvena Duobiškiuose. Turime darbą. Ko daugiau reikia? Gyvenam savo paprastą gyvenimą ir esame laimingi jame“, – sako moteris. Nors tame gyvenime buvo visko – ūkininkauti pradėjo nuo pat Nepriklausomybės atgavimo, nuo tų menkų valstybės atriektų trijų hektarų, nuo tada, kai Kiduliuose užsidarė parduotuvė, kurioje dirbo, kai nebeliko darbo ir pasirinkimo kito neturėjo. Vyresnysis sūnus Andrius ėjo į mokyklą, o su mažuoju sūnumi Dariumi ji skubėjo į laukus, šėrė gyvulius, melžė karves, grįžusi gamino pietus, skalbė, tvarkė namus. Nė nepajuto, kai sūnus Andrius išvažiavo mokytis, kada Darius užaugo ūkininku ir darbuojasi kartu su savo tėvais. Ūkis irgi išsiplėtė, o praeities vargai nutolo. Tik nuotraukos atgaivina prisiminimus. Kiekvienas kadras nukelia į praeityje išgyventus įvykius, emocijas, ne tik rūpesčius, žinoma, bet ir džiaugsmus. „Dabar irgi nėra lengva“, – sako Džiuljeta. Tik gal kiek kitaip. Kai ateina pavasaris, pasakoja moteris, jau galvoja, kad bandą išginė paskutinį kartą. Bet ateina ruduo – ir vėl pargina namo. Matyt, kitaip ir nebus.

Apie fotografiją ir staigmenas

Telefonu, iš pradžių paprastu, o paskui vis išmanesniu, sustabdyta daugybė gyvenimo akimirkų, tiek, kiek jų galima prikaupti per aštuonerius metus, o gal net visą dešimtmetį. Fotografuoja viską, ne tik gamtą, bet ir kaimo bendruomenės sueituves, Lietuvos himno giedojimą ant Kaimelio kalvos, ekskursijas, kaimynus, laukuose triūsiančius šeimynykščius. Ir ne tik fotografuoja, bet dar ir parašo. Apie kaimo šventes, Amžinybėn išėjusią kaimynę ar tiesiog sidabriškam debesy ištirpusį nemarumo jausmą...

Įsimintinas apsilankymas laukė Kaimelio dvare, kurį Džiuljeta ne tik fotografavo, bet ir aprašė. „Atsitiktinumų nebūna“, – filosofiškai savo būseną nusakė ji. Džiuljetos laukė neapsakoma staigmena – susitikimas su... protėvių gimine. Atvertus raudono aksomo viršeliais ir sidabro apkaustais puoštą dvaro savininkų įsigytą albumą, iš senos nuotraukos pažvelgė Džiuljetos senelio dėdė Vincentas Dumčius, buvęs Sudargo klebonas.

 „Kai lankiausi Kaimelio dvare, viename iš kambarių, pamačiau ypatingai gražų albumą su nuotraukomis. Savininkas papasakojo, kad jį įsigijo iš garsaus bibliofilo kolekcininko Staniulio. Ir tai nesusiję su dvaro istorija. Tai tik eksponatas, aliuzija į dvarų gyvavimo laikmetį. Bet žiūrint nuotraukas pamačiau savo prosenelio brolį kunigą Vincentą Dumčių. Gal kažkiek ir artimą Kaimeliui, nes nuo 1927 m. buvo kaimyninės Sudargo parapijos klebonas. Sudarge klebonavo septynerius metus, – rašo Džiuljeta, buvusi Dumčiūtė.– Deja, traukdamasi vokiečių kariuomenė bažnyčią susprogdino. Taigi man buvo lyg ir virtualus susitikimas su giminaičiu, tik skirtingose laiko erdvėse, kurias suartino Kaimelio dvaras.“ Verta pastebėti, kad Džiuljetos Dumčiūtės-Ufartienės, visuomenės veikėjo profesoriaus Arimanto Dumčiaus ir Sūduvos krašto švietėjo knygnešio Petro Dumčiaus šaknys – tos pačios.

Fotografuojame visi, turbūt nėra žmogaus, kuris neturėtų mobiliojo telefono ir nenuspaustų mygtuko įvykiui ar vaizdui įamžinti. Žodis „įamžinti“ galbūt čia nelabai tinka, nes kai prisikaupia nuotraukų, Džiuljeta dalį ištrina jų nesureikšmindama, labiau patinkančias perkelia į kompiuterį. Kompiuteris ir telefonas – labai geri pagalbininkai net technologijų neišmanančiam. Bet technologijos sensta, nežinia, ar anūkams pavyks išsaugoti fotografijas, ar nenukentės laikui bėgant jų kokybė. Galų gale, kompiuteris, kaip ir telefonas, gali „užlūžti“, pradangindamas visas laikmenas, supranta moteris. Bet kaip yra, taip yra. Kol yra telefonas ir dviratis, ant kurio sėdasi vos tik širdis pakviečia ir laikas nespaudžia, nesvarbu, ar pirmą, ar net antrą valandą nakties, tol fotografijos nesibaigs. Juk norisi parodyti savo bendruomenei, kokius stebuklus jie naktį pramiegojo. Jau ir vyras prie žmonos pomėgio priprato. Būna, kad pats paragina Džiuljetą neužsibūti kambary, į saulę pažiūrėti... Didžiausias atlygis už šitą darbą – gausybė patiktukų feisbuke, nors tai, ką pamato ir užfiksuoja Džiuljeta, laisvai galėtų tapti kalendorių, knygų iliustracijų, fotografijos albumų medžiaga.

Apie fotografiją ir motinystę

Ne kartą jos gamtovaizdžiai yra patekę kaip iliustracijos orų prognozėms „Delfi“ portale. Džiuljetos sūnus Andrius Ufartas, „Delfi“ fotožurnalistas, mielai pasinaudoja mamos kūrybos vaisiais, ir tai, ko gero, yra pats didžiausias jos talento įvertinimas. Tikriausiai niekas kitas taip nedžiugina mamos širdies, kaip iš fotografijos duoną valgančio jau dabar vilniečio sūnaus pripažinimas. „Labai džiaugiuosi, kad mama atrado pomėgį, kuris neblogai sekasi. Kitiems irgi fotografuoti patinka, bet ne visada nuotraukos gaunasi įspūdingos. O mama padaro nuostabius gamtovaizdžius, – sako Andrius. – Tai ir talentas, ir užsispyrimas, nes ūkio darbų daug, o ji sugeba keltis naktį! Aš manau, kad ją tai veža... Kitaip neaukotų miego ir laiko.“ Kai Andrius grįžta į kaimą, kartais vakare su mama važiuoja dviračiais pasivažinėti. Ji pasiima telefoną, o sūnus – profesionalų fotoaparatą. Neretai būna, prisipažįsta Andrius, kad mama telefonu padaro geresnius kadrus nei jis fotoaparatu. Ne kartą taip yra buvę. Andrių labai džiugina mamos gebėjimas pamatyti tai, ko kartais nepastebi jis. Žmonės sako, kad savame krašte pranašu nebūsi. Bet Džiuljeta – išimtis. „Kai gyvenau Kiduliuose, vis toje pačioje vietoje, kai eidavau tuo pačiu keliu kasdien, atrodo, nieko įspūdinga, nėra ką fotografuoti, – atviravo jau dešimtmetį Vilniuje gyvenantis Andrius. – Ir tik dabar, grįžęs į Kidulius, daug ką pamatau iš šono, pamatau dalykus, kurie unikalūs, nuostabūs, kuriuos galima ir reikia fotografuoti. O mama, šitiek laiko gyvendama Kiduliuose, diena iš dienos važiuodama tais pačiais keliais ir tais pačiais laukais, sugeba pastebėti dalykus, kurie lyg ir kasdienybė, o atrodo įspūdingai. Pažįstami, pamatę jos nuotraukas, klausia, kur gi tie Kiduliai, sako, kad norėtų čia gyventi. Tai žavi!“

Apie fotografiją ir įvertinimą

Kalbamės su Džiuljeta, apsiskaičiusia, energinga, visai nepanašia į ūkininkę. Ir apie sovietmečio, ir apie Nepriklausomos Lietuvos laikus. Užsimena, kad mokykloje turėjo mokytoją, kuri siūlė jai žurnalistiką studijuoti. Gebėjimų tikrai užteko. Tik gal pritrūko pasitikėjimo savimi. Jaučiu, kad daug kas mudvi sieja, o pirmiausia – požiūris į gyvenimą. Mintyse jau dėlioju, kad straipsniams fotografės nereikės ieškoti, jei kartais prireiktų, nes moteris fotografuoja tobulai. Tapytojos mėgėjos jos fotografijose ieško patinkančių motyvų paveikslams.

Džiuljeta skuba rodyti nuotraukas, mirguliuojančią pašvaistę (reikia žinoti, kada jos laukti!) virš Nemuno, kuri buvo matoma net paprasta akimi (pasirodo, gamtoje būna reiškinių, kuriuos pastebi tik objektyvas!), sidabriškus debesis (apie tokius niekada nebuvau girdėjusi!) liepos mėnesį. Sako, jie tokie ypatingi – kaip plunksnos, kuriose žaižaruoja daug sidabrinių liepsnelių...

Gyvenimas suka savo ratą. Atrodo, dar neseniai šventėm Rasas, o jau ruduo, dar vis žalias iki pirmų šalnų. Kiduliai atšventė 465-erių metų gimtadienį. Žmonės džiaugėsi gerai organizuota švente, o rugsėjo 4-ąją Džiuljeta savo paskyroje parašė; „Lėkė ir pralėkė vasara. Buvo visko daug – sidabriškų naktų, pašvaisčių gražumo, žaibų, saulėlydžių. Darbymečio, įvykių, istorijų. Ir staigmenų – ačiū Kidulių seniūnijai už padėką, už nominaciją.“ Šia proga Džiuljeta Ufartienė buvo nominuota geriausia Kidulių fotografe, jai įteikta seniūnės Renatos Švelnytės-Mykolaitienės padėka. Puikus įvertinimas, teisingas paskatinimas. Juk nieko nėra maloniau, kaip teikti džiaugsmą kitiems.