VINCAS BAKŠYS: sunkiausia, kai nesiseka vaikui

Judita Pažereckienė

2013 spalio 4 d. 00:00 | Žmonės

Jeigu mokykloje būtų renkamas populiariausias mokytojas, daugelio mokinių nuomone, neabejotinai V. Bakšys patektų į pirmąjį trejetuką.

AŠrifto dydis+- Spausdinti

Visada geros nuotaikos, besišypsantis, mokiniams pasisveikindamas „duodantis žaibą“, meno mokykloje nuolat apsuptas jį mylinčių mokinių, Vincas Bakšys šiek tiek primena senų laikų animacinio filmuko „Bonifacijaus atostogos“ pagrindinį herojų liūtą, kuriam, kad ir kiek gąsdino vaikus, norėdamas bent kiek laiko skirti savo paties atostogoms, niekaip nepavyko – vaikai visą laiką sekiojo jam iš paskos. Antano Sodeikos meno mokyklos pučiamųjų klasės mokytojas V. Bakšys, beje, irgi Liūtas (toks jo horoskopo ženklas), vaikų kaip tas filmuko veikėjas negąsdina, greičiau atvirkščiai. Su jais visada yra linksmas ir nuoširdus. Savo mokinius, sako, labai myli ir iš jų sulaukia tokio paties grįžtamojo ryšio.

Apie pašaukimą mokyti ir kitus įdomius dalykus Mokytojo dienos išvakarėse kalbamės su mokytoju Vincu.

Kur gimėte ir augote? Ką esate baigęs?
Gimiau Raseinių rajone, Pikčiūnų kaime, 10 km nuo Raseinių. Ten gyvenau iki antros klasės, po to tėvai persikėlė į Viduklę, iš ten nuo trečios klasės 15 km važinėdavau į Raseinių muzikos mokyklą. Viduklėje baigęs 8 klases, įstojau į Kauno Juozo Gruodžio aukštesniąją muzikos mokyklą. Mano tėvai tuo metu jau buvo persikėlę gyventi į Skirsnemunę.

Kodėl pasirinkot muziką? Ar šeimoje tėvai, seneliai dainavo, muzikavo?
Mano mama ne, bet jos broliai buvo labai muzikalūs, turėjo gerus balsus. Tėtės brolis Kauno muzikiniame teatre grojo kontrabosu ir tūba, o senelis iš tėtės pusės Vincentas Bakšys buvo sukūręs pučiamųjų orkestrą, su kuriuo koncertuodavo kaimo apylinkėse. Žmonės pasakojo, kad tai buvo gana aukšto lygio orkestras. Senelis buvo ir Smetonos komendantūros orkestro muzikantas. Mano brolis Viljamas (Vytauto didžiojo pagrindinės mokyklos direktorius, aut.) irgi baigė muzikos mokyklą, trombono klasę, bet dabar neturi laiko groti. Sesuo Monika Buitkuvienė taip pat yra baigusi Jurbarko muzikos mokyklą, o Šiaulių pedagoginiame universitete įgijo pradinių klasių ir muzikos mokytojos specialybę. Vytauto Didžiojo pagrindinėje mokykloje ji ne tik dirba pradinukų mokytoja, bet ir vadovauja nedideliam chorui „Linksmas”, laisvalaikiu dainuoja Kultūros centro folkloro ansamblyje, kuriam vadovauja Birutė Bartkutė. Matyt, muzika ir į mano gyvenimą atėjo neatsitiktinai, kai tiek giminėje muzikantų...

Ar jūsų sūnūs, Lukas ir Matas, susiję su muzika?
Abu yra baigę mūsų meno mokyklą. Matas groja trimitu, Lukas saksofonu. Tikrai gerai grojo baigdami, bet noro toliau groti kol kas neturi, o aš neturiu noro varyt. Esu demokratiškas – norės groti – gros, o jei ne, ką padarysi. Ar muzikuojam su šeima? Ne. Nors kai meno mokyklos vaikai vasarą vyko į Italiją, kai kurie orkestro dalyviai negalėjo dalyvauti. Mano sūnus Lukas tada orkestre mušė didįjį būgną, o Matas kapeloje grojo trimitu - abu padėjo. Kaip bus ateityje, matysim. Kas žino, gal kokią dieną susėsim ir užgrosim visi trys...

Ar svajojote būti mokytoju?
Taip. Jau stodamas į muzikos mokyklą žinojau, kad mano tikslas - būti muzikos mokytoju. Aišku, mokiniu būdamas, įsivaizdavau save grojantį ir Kauno muzikiniame teatre. Bet tai buvo tik svajonė. Jurbarke atsidūriau gavęs paskyrimą dirbti šioje mokykloje ir štai jau 30 metų kaip esu čia. Pradėjau dirbti 1982 rugsėjo 1 d. tame pačiame kabinete, kuriame dirbu iki šiol.

Kas jums mokytojo darbe atrodo sunkiausia?
Sunkiausia, kai nesiseka vaikui. Bandai išmokyti visais įmanomais būdais. Grojant pučiamaisiais svarbu, kad išgautum gerą garsą – platų, minkštą, turtingą, sultingą. Viskas svarbu mokantis – ir vaiko fizinė sandara, ir muzikos pajautimas, vaizduotė, tikėjimas savo jėgomis. Be abejonės – ir nuolatinės treniruotės. Sunkiausia, kai stengiesi, o vaikui nelabai „gaunasi“. Kad visiškai neišmoktų groti, taip nebūna. Kartais vaikas gali neturėt ypatingo talento ir įgimtų savybių, bet gali daug pasiekti nuolat ir daug dirbdamas. Aišku, geriausia, kai susiduria abu - talentas ir darbštumas, tada galima pasiekti geriausių rezultatų. Dažnai ugdymo procesas nenuspėjamas, matai, kad atėjo talentingas vaikas, įsivaizduoji, kiek jis galėtų pasiekti, bet laikui bėgant daug kas pasikeičia – vieni iškyla, kiti ne.

Kokių savybių reikia būti mylimu mokytoju ir kad vaikai muziką pamiltų?
Jei mokytojas yra autoritetas, tai vaikai seka jo pėdom ir stengiasi mokytis. Daug yra mokinių, kurie baigę mokslus meno mokykloje, norėjo sekti mano pavyzdžiu ir įstojo į aukštąsias ar aukštesniąsias muzikos mokyklas toliau tęsti mokslų. O kad patiktum, svarbiausia vaikui nemeluoti ir su juo bendrauti kaip su protingu žmogumi. Vaikai pajunta, kad tu juos vertini, kalbi kaip su sau lygia asmenybe, nevengti pakalbėti apie gyvenimą. Mokant muzikos, vien natų neužtenka, čia juk ir gyvenimo mokykla - reikia pasitelkti labai daug gyvų pavyzdžių, norint perteikti, kaip turi skambėti vienas ar kitas garsas, visas muzikos kūrinys. Ir vaizduotę reikia turėti kalbantis su vaikais. Aišku, mokytojas turi būti nepiktas, nes paprasčiausiai tada mokiniai nenorės mokytis. Jeigu bijos mokytojo, mes mokslus ir tiek. Laisvoje Lietuvoje mokymo metodai visiškai kitokie nei anksčiau, tad su piktumais niekur nenueisi. Tik gerumu gali įskiepyti meilę muzikai. Linksmas mokytojo būdas, aišku, irgi privalumas, ne trūkumas. Čia kaip ir su suaugusiais, niekas nenori bendrauti su paniurėliais, kuriems viskas visada blogai. Ir nemėgsta tokių.

Kokios muzikos pats klausotės laisvalaikiu? Mėgstamiausia jūsų muzikos grupė, atlikėjas?
Labiausiai patinka džiazas. Dau-giau klasikinis, instrumentinis, ramesnis, nors kai kada klausaus ir vokalinio. Aš pats jo negroju, neturiu improvizavimo sugebėjimų, nors galima būtų išmokti. Patinka Michael Buble, kanadietis atlikėjas, grojantis Sinatros stiliaus muziką, Chris Botti, populiariausias šiuo metu pasaulyje trimitininkas.

Koks smagiausias Vinco Bakšio laisvalaikio užsiėmimas, hobis?
Ką nors konstruoti. Iš metalo, medžio, kitokių įvairių medžiagų. Svajonė buvo pasidaryti skraidyklę ir paskraidyti po apylinkes, bet kad tiek daug darbų namie žmona užduoda, tai nėra laiko (juokiasi). Didžiausia mano konstrukcija - baigiu savo rankomis pastatyti namą Skirsnemunėje. Jau 20 metų konstruoju, panašu, kad greitai baigsiu.

Kokios kitos meno rūšys jums patinka (kinas, teatras, knygos)?
Muzika visada pirmoje vietoje. Knygoms nelieka laiko. Jei skaitau, tai kokią nerimtą literatūrą, pvz., J. Erlicką. Per TV žiūriu „Auksinį balsą“ – žavi orkestras, gyva muzika. Labai profesionali laida. Dar patinka dokumentiniai kanalai, tokie kaip „Discovery“, „Explorer“, viskas apie Antrąjį pasaulinį karą. Kartais tokius dokumentinius filmus pažiūriu net po kelis kartus. Mano tėvas, beje, irgi labai domėjosi karu. Tai toks nesuvokiamas reiškinys, toks masinis ir visai neseniai vykęs – labai įdomu.

Jei nebūtumėt mokytoju, tai...
Ūkininku. Auginčiau javus.

Kur save matot po 10 m.?
Tame pačiame kabinete. Šiemet be individualių pamokų dar vadovauju ir pučiamųjų orkestrui. Smagu dirbti. Kol susiderini su visais, viena pamoka su mokiniu trunka ilgiau, nei trys valandos su orkestru. Tikiuosi, kad po 10 metų būsiu dar geresnis mokytojas, ir šiame kabinete praleidęs 40 metų, galėsiu be jokių piktumų drąsiai išeiti poilsiauti (juokauja).

Koks jūsų charakteris? Ar „liūtiškas“?
Sunku apie save kalbėti. Na, taip, esu gana „liūtiškas“, ūmus. Bet situaciją kontroliuoju, neleidžiu emocijoms užvaldyti proto. Galiu supykti, bet jei supykstu ir noriu ką nors bloga kokiam asmeniui pasakyti, savaitę leidžiu sau palaukti ir tik tada, jei tas noras nebūna praėjęs, pasakau. Bet dabar neatsimenu tokio atvejo, kad per savaitę tas noras nebūtų praėjęs. Manau, kas esu pakankamai nekonfliktiškas.

Kaip mėgstate atostogauti?
Atostogos? Per jas dirbu prie namo. O pakeliauti daug tenka su meno mokyklos kolektyvais. Daug šalių aplankėm – Airiją, Vokietiją, Italiją, net Šiaurės Korėją. Kažkada Jurbarke buvo toks agitmeninis kolektyvas „Kanabėkas“, gana garsus visoje Lietuvoje. „Kanabėkas“ gavo kvietimą koncertuoti toje šalyje, bet tų laikų „bajerių“ korėjiečiai nebūtų supratę. Tuomet kartu su muzikos mokyklos mokytojais buvo padaryta koncertinė programa. 1987 m. skridom į Šiaurės Korėją koncertuoti. Įspūdžiai – neišdildomi, ko gero, tai buvo pati įdomiausia ir keisčiausia kelionė, visai kitas pasaulis – metro moterys su vaikais atsistoja ir kviečia sėsti į jų vietą, gatves moteriškės skudurais plauna, prisipylę į kibirus vandens, nes turi atvykti vizito E. Honekeris (buvusios komunistinės Vokietijos dalies vadas) ir kitokias nesąmones iki dabar prisimenu.

KLAUSAI VAIKAI:
Jūsų svajonių automobilis? Norėčiau senovinio BMW, niekada tokio neturėjau, nors vakar norėjau „Jaguar“ (juokauja). Jei BMW, tai norėčiau kokių 1941-ųjų m. ar senesnio, bet kad jie labai brangūs...
Mėgstamiausias patiekalas? Nežinau... Patinka pats procesas kepti ką nors ant grilio - liepsna, dūmai, kvapas...
Katės ar šunys? Šunys. Turiu vieną didelį, labai piktą. Laikau jį voljere ir dar grandine pririštą, kad žmonių neužpultų. Tokio pikto daugiau nenorėčiau turėti, geriau tokį, su kuriuo galėčiau eiti pasivaikščioti. Patinka spanieliai, terjerai, taksai. Norėčiau takso.
Ką norėtumėte palinkėti kolegoms Mokytojų dienos proga?
Pirmiausia linkiu visiems, kad vaikai gerai mokytųsi, klausytų. Kad mokytojai šeimose ir tarpusavyje gerai sutartų. Linkiu, kad tarp mokytojų būtų šilti santykiai, kad su šypsena vieni kitus sutiktume ir išlydėtume. Šypsotis juk nekainuoja. Mūsų kolektyvas labai geras, norėčiau, kad toks ir liktų. Kuo labiau suaugu, tuo prasmingesnės man tampa tiek Rugsėjo pirmosios, tiek Mokytojų dienos šventės. Linkiu, kad ir kiti mokytojai džiaugtųsi šia diena.

Rekomenduojami video:

☰Straipsnis 2 komentarų