Viešvilėje gyvenantys Jonas ir Genovaitė Birgiolai – garbingo gyvenimo pavyzdys

Tą dieną, Joninių išvakarėse, kai kalbinome viešvilietį Joną Birgiolą, jam buvo pats darbų įkarštis – miestelio gyventojai ruošėsi švęsti Jonines, o vienas iš pagrindinių šios ir kitų švenčių organizacinių darbų vykdytojų yra būtent šis vyras. Jis jau beveik penkerius metus Viešvilės seniūnijoje dirba ūkvedžiu–energetiku, o darbų apimtis tokia didelė, kad tik spėk suktis. Kodėl šventės proga kalbinome būtent jį? Pirmiausia, Viešvilės seniūno Valentino Kucino patarimu. Pasak jo, šis vyras – darbštus, kruopštus patikimas, pareigingas, jo atliktų darbų tikrinti nereikia... Geresnio žmogaus ir darbuotojo, kaip teigia V. Kucinas, vargu ar rastum.

Jonas ir Genovaitė Birgiolai gyvena prie Viešvilės, Ridelkanio kaime. Gražiai sutvarkytas šeimos namas paveldėtas iš Jono tėvų. Seniau jis atrodė kaip ir dauguma šiame kaime esančių vokiškos statybos medinukų – vienoda architektūra, kiemo pastatų išdėstymas, aplinkos suplanavimas – gėlynų, medžių apsodinimas ir visa kita. Jonas pasakoja, kad namą renovavo dėl šeimos poreikių – aptinkavo, pastatė nemažą priestatą. Dabar jame telpa ne tik  tėvai, bet jauniausios dukros Alinos šeima – vyras Vaidas ir du vaikai – dvylikametis Gražvydas ir  septynmetis Giedrius. Kiti Birgiolų vaikai – keturiasdešimt aštuonerių Valentinas ir keturiasdešimt šešerių Valė – gyvena atskirai. Dukra su šeima Mažeikiuose, o Valentinas Viešvilėje.

Apie savo namą, kuriame gyvena jau keletą dešimtmečių, Jonas ir Genovaitė gali papasakoti įdomių istorijų. Tik visai neseniai nutrūko ryšiai su kadaise šiame name gyvenusios vokietės šeima. Po karo kartu su kitais šio krašto pabėgėliais pasitraukusi šeima tikėjosi grįžti greitai, tačiau ši svajonė buvo įgyvendinta praėjus daugiau nei 70 metų. Tik tada vokietė Alfreda ir jos vyras  Hansas Endelmanai grįžo į Ridelkalnį ir aplankė tėviškę. Birgiolų šeima ją mielai priėmė. Jonas pasakoja, kad sugrįžusi Alfreda, kuriai traukiantis iš namų buvo ti penkeri, atpažino kiekvieną seną čią likusį daiktą, krosnį, prie kurios šildydavosi, šulinį kieme, medžius, augančius sodyboje... Su ja susijęs ir Jono sodyboje rastas lobis – visa dėžė puikiai išsilaikuisių bavariško porceliano indų. Jie buvo rasti atsitiktinai kažką remontuojant sodybos kieme. Šie indai buvo atiduoti tikrajai jų savininkei. Kaip sako Jonas, jai jie iš tiesų buvo labai brangūs. Birgiolai pasakoja, kad panašių lobių Viešvilėje yra radęs ne vienas, mat tie, kurie traukėsi nuo sovietinių represijų, tikėjosi sugrįžti.

GYVENIMAS VIEŠVILĖJE

Jonas ir Genovaitė Birgiolai – kilę ne iš Viešvilės. Kai po karo šiame krašte beveik neliko vietinų gyventojų, dauguma čia atsikėlė iš įvairiausių Lietuvos regionų. Genovaitės Gabrielaitytės tėvai iš Skirsnemunės, Jono – iš netoli Girdžių esančių apylinkių. Viešvilėje pora ir susipažino. Genovaitė tuomet dirbo Viešvilės invalidų namuose, o Jonas ten pat – ūkinėje dalyje. Ir taip kartu jie jau 40 metų. Abu – labai pastovūs. Nekeitė nei profesijos, nei gyvenamosios vietos. Genovaitė visą laiką dirbo virėja. Kai invalidų namai api 1974 metus buvo iš čia iškelti, 26-erius metus išdirbo visuomeninio maitinimo įstaigose Jurbarke, po to – Viešvilės mokykloje. Jonas Birgiolas, baigęs Smalininkų technikumą, irgi greičiausiai būtų dirbęs viename darbe, tik kad tos darbovietės vis užsidarydavo – per 49-erius darbo metus dirbo ir Jurbarko „susivienijime“, meistru Viešvilės profesinėje mokykloje, katilinėje... Kai viena darbovietė užsidarydavo arba būdavo naikinami etatai, Jonas niekada nesėdėjo be darbo, nes geras darbuotojas visada yra pastebimas ir pakviečiamas. Štai ir dabar parėjo nemažai laiko, kai dirba seniūnijoje. „Sakau seniūnui, ieškok kito, jaunesnio. Išgirstu atsakymą – o ką tu rasi? Jaunas juk neis, jam alga per maža ir apskritai tingės tokį darbą dirbti. Man priklauso visą seniūniją sužiūrėti – keliai, kanalai, žolės pjovimas, parkai. Ateina dirbti tik iš Darbo biržos, bet koks ten darbas... Ir dabar, ruošiantis šventei, vos nesulaužė mašinos. Tokia liaudis – tie, kur už pašalpas ateina, jėgų neturi, matyt, pragertos. Dejuojama, kad darbo nėra. Atvirkščiai, tik norėk dirbti – ir Dalios Mačiežienės medelyne neseniai nemažai žmonių įsidarbino, ir medžio apdirbimo įmonėje  taip pat darbo rastų. Vasarą galų gale grybauti, uogauti ir tas gėrybes parduoti galima. Kas nori, randa, tik kad noro nėra“, – apie darbo rinką miestelyje kalba Jonas. 

ŠEIMOS POMĖGIAI 

Jau 40 metų gyvenantys kartu Jonas ir Genovaitė turi daug pomėgių, tačiau vienas greičiausiai išskiria juos iš kitų panašaus amžiaus viešviliečių šeimų. Prieš penkerius metus pradėję keliauti, jie kiekvieną vasarą išsiruošia pamatyti vis kitą šalį. Jonas, jubiliejaus proga gavęs dovanų kelionę, drauge su Genovaite kiekvieną vasarą kraunasi lagaminus ir traukia pamatyti kitų kraštų. Aplankyta Lenkija, Suomija, Slovėnija, Vengrija... Ir dabar visai neseniai juodu grįžo iš Čekijos. Pasakoja, kad didžiausią įspūdį paliko katedra, pastatyta iš 40 000 žmonių kaukolių. Kelionės jiems padeda ištrūkti iš kasdienybės, džiaugtis gyvenimu, pažvelgti į pasaulį kitomis akimis. Jie sako, kad duktė Alina su vyru tarsi pramina kelius – aplanko kurią nors šalį, o paskui jau ir tėvai išsiruošia. Sutuoktiniai teigia, kad dabar jau norėtų rinktis ne pažintines, o poilsines keliones. „Sudėtingi maršrutai – kopimas į kalnus, nuo ryto iki vakaro vaikščiojimas po įvairius miestus – įdomūs, tačiau gerokai nuvargina. Jau nesinori anksti ryte su grupe keltis ir bėgioti. Smagu būtų ir ramiai kur nors pailsėti, pavažinėti ar pavaikščioti savo malonumui. Tačiau visa tai – pamatyti kraštai, įspūdžiai, naujai sutikti žmonės – tikra atgaiva sielai“, – teigia Genovaitė. Jai pritaria ir vyras „Kelionės yra kelionės. Kol akys mato ir kūnas neša. Labai įdomu, daug pamatai ir pailsi“, – sako jis. 

Šventės

Paklaustas apie artėjančią didžiausią vasaros šventę – Jonines – vyras tik numoja ranka, nes dabar jam pats darbų įkarštis. Švęsti pats su šeima dar tik ruošiasi. „Darbų daug ruošiantis šveitei pačiame miestelyje. O šeimoje tradicijos paprastos – šašlykų pavalgom, pasėdim su šeima. Laužo sodyboje nekraunam, nueinam į miestelį. Seniūnas visus Jonus ir Janinas žino, tad šia proga visi jie būna pagerbti“, – sako viešvilietis. Genovaitė jam pritaria ir pasakoja, kad šventės jų šeimoje būna visokios, tik nėra kada švęsti. „Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai – didžiausios šventės, nes visi darbai jau būna nudirbti, galima ramiai pasėdėti. Gimtadieniai, jubiliejai – švenčiam savam rate, kai gali, ir kiti vaikai atvažiuoja, žento Vaido mama, gyvenanti kaiminystėje, ateina“, – pasakoja ji. Abu Birgiolai džiaugiasi, kad jų seniūnaitė Regina Rašimienė praėjusių Naujųjų metų šventę organizavo visam kaimui čia pat, ant netoliese esančios kalvelės. Daugelis susirinko, susinešė vaišių, buvo labai smagu. 

„Viešvilėje, turiu galvoje ir Ridelkalnyje, smagu gyventi, jei to nori. Kas nori, bendrauja, eina į renginius, šventes, koncertus. Gaila, kad į kai kuriuos mažai susirenka. Tai jei patys nenori, nėra ko skųstis, kad nėra kur nueiti“, – pasakoja sutuoktiniai.

DARBAS, DARBAS, DARBAS

Paklausti, koks mėgstamiausias jų laisvalaikio užsiėmimas, iš pradžių abu atsako, kad tam nėra laiko. Ir iš tiesų, kur jo paimti, jei Jonas be darbo seniūnijoje, kartu su Genovaite prižiūri ir nemažą ūkį prie namų. Jie turi net 15 hektarų žemės. Anksčiau laikę nemažai karvių, dabar sutuoktiniai pasiliko tik dvi. Kaip jie teigia, daugiau laikyti neapsimoka, nes smarkiai krito pieno supirkimo kaina. Tačiau ir tos likusios reikalauja nemažai darbo, o kur dar didžiulės lankos netoli namų, kurias reikia šienauti, žalieną paruošti.... „Dirbu, dirbu, dirbu ir dirbu, taip išeina – ir darbe, ir namie. Kada pailsiu? Gal daugiau žiemą ar kelionėse“, – svarsto Jonas. „Dar ir daržai nemaži, bulvių laukas. Triušių pulkelį turim, juos reikia ne tik šerti, bet ir mėsą paruošti, o tai jau grynai mano darbas, karvutes pasimelžti“, – pritaria jam Genovaitė.

Na, o kad darbo šioje sodyboje nemažai, matosi ir pasižvalgius po šeimininkų valdas – didelis kiemas gražiai sutvarkytas, išpuoselėti gėlynai, pasak sutuoktinių, yra jų dukters Alinos nuopelnas. O ir pačiame nemažo namo viduje karaliauja ideali tvarka – visa tai juk irgi reikalauja nemažai laiko ir pastangų.

Genovaitė šiuose namuose yra ir pagrindinė virėja. Daugelį metų gaminusi ne tik savo šeimai, bet ir kitiems, dabar ji cepelinus išverda per pusvalandį. „Jonui cepelinai jau nusibodo. Aš bet kokį patiekalą galiu pagaminti, tik miltinius nelabai pati mėgstu. O saldžioji pusė – tortai, sausainiai, pyragai – dukters sritis. Ji kepa. Anūkėliai kartais sako, kad mano pateikalai jau nusibodo, vienam atseit darželyje, kitam mokykloje skaniau“, – juokaja moteris. Tačiau tik taip sako, močiutės pagamintus patiekalus visa šeima kiekvieną dieną valgo pasigardžiuodama.

Apie gerą kulinarę žino ne tik jos didelė šeima, bet ir kiti viešviliečiai. Neseniai vykusiame Šikšnosparnių vakare, kur buvo ne tik stebimi šie gyvūnai ir skaitomos paskaitos apie juos, bet ir vaišinamasi vietiniais patiekalais, Genovaitė visus vaišino dilgėline sriuba. Savo garsiąją žuvienę nuolatos verdantis seniūnas Valentinas Kucinas buvo išvykęs, tad ši užduotis teko G. Birgiolienei. Ji pasakoja, kad pagal naują receptą išvirta sriuba visiems patiko ir sulaukė nemažai pagyrų. Paklausus Jono, ar skaniai gamina žmona, šis tik nusišypso: „Per daug.“   

Birgiolų šeima – kolekcionieriai

Lankantis Birgiolų namuose, į akis krenta daugybė lentynose išrikiuotų knygų. Tai – Jono kolekcija, kaupta ilgus metus. Čia galima rasti visą „Drąsiųjų kelių“ seriją, „Pasaulinės literatūros“ tomus ir kitokių įvairiausių knygų. Šios knygos, pasak Jono, ne tik kaupiamos, bet ir skaitomos. „Drąsieji keliai“ perskaityti visi, visos kitos – irgi beveik visos. Vyras kolekcionuoja ne tik knygas. Nuo pat aštuntos klasės sukaupta didžiulė ženkliukų kolekcija, kuri dabar eksponuojama namo kieme esančio klojimo pastate. Jonas jį vadina savo muziejumi. Ten įrengtos pirties prieškambaryje vietą rado ir kiti Jono sukaupti daiktai – peilių rinkinys,  kariuomenės kapeliono, vokiečių jėgerio, policininko ir kitos uniformos, paveikslai, kiti buities rakandai...  Jonas pasakoja, kad šioje jaukioje patalpoje ypač smagu pasėdėti, kai lauke jau žvarbu, čia susitinka su draugais ir  artimaisiais.

Pokalbio metu paaiškėja, kad šeimoje ne jis vienas kolekcionierius. Abu anūkai taip pat iš senelio paveldėjo šią aistrą. Vyresnysis Gražvydas sukaupė net 424 aumombiliukų modelių kolekciją. Ji išdėliota prie senelio knygų. Brolio pėdomis sparčiai žengia ir jaunėlis – vaikų kambaryje puikuojasi taip pat nemažai automobiliukų. Abu berniukai labai guvūs ir, senelių teigimu, geri, paklusnūs. Viresnysis Gražvydas šiemet Lietuvos mokinių meninio skaitymo konkurso respublikiniame etape užėmė prizinę vietą ir buvo  apdovanotas Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro II laipsnio diplomu. Ir tai ne vienintelis toks apdovanojimas. Kambaryje ant sienų jų puikuojasi daugybė.

 Gyvenimas pasienyje

Jonas ir Genovaitė Birgiolai apie gyvenimą pasienyje su Kaliningrado sritimi gali papasakoti daug įvairių istorijų. „Dabar, kai pasieniečiai įsigijo naują įrangą ir apskritai buvo smarkiai sustiprinta pasienio kontrolė, gyvenimas čia gerokai aprimo. O anksčiau kiek visko būdavo – kontrabandininkai tai gyvulius pro tvoras paleisdavo, daržus bebėgdami išmindžiodavo ir šūviai kai kada aidėdavo.  Dabar jau aprimo gerokai“, – pasakoja Jonas. „Vieną ryta matau – mašina su rusiškais numeriais kieme stovi. Vyrukai pasisveikina, sako, kad tuoj išvažiuos. Kitą sykį valtis guminė kieme padėta. Tris naktis  prabuvo, paskui kažkur prapuolė. Kai žentas įdėjo automatinius vartus, jau neįvažiuoja. Matyt, bėgo nuo pasieniečių, kas čia žino. Ir kiti galėtų papasakoti įvairiausių nutikimų. Dabar nakčiai gerą šunį paleidžiam. Jį juokais taip vadinam (ir ant vartų puikuojasi užrašas „Geras šuo“, aut.), nes jei kas bandytų nekviestas įeiti, vargu ar sveiką kailį išneštų“, – juokauja Genovaitė.

Pavardė – labai reta 

Apie savo pavardės kilmę Birgiolai pasakoja, kad Trakuose gyvenantis Dainius Birgiolas 2010 m. liepos 16 d. Girdžiuose, Jurbarko rajone suorganizavo pirmąjį Birgiolų giminės  susitikimą. Jame dalyvavo apie 70 giminės narių. Yra žinoma, kad pirmasis paminėtas šeimos atstovas - Albertum BIRGIEŁAYTIS, gyvenęs 1635 m.  Vilkaviškio r., Lankeliškių parapijoje.

„Mes kiekvienais metais susitinkam vis kitoje vietoje. Girdžiuose buvo labai daug, dabar jau gretos retėja. Jurbarko rajone tokia pavarde gyvena daugiausia apie Vadžgirį, Girdžius“, - pasakoja Viešvilės Birgiolai.

Kaip gyventi šeimoje 40 metų ir vis dar taip meiliai vienam į kitą žiūrėti? „Kodėl mes taip gerai sugyvenam? Negeriu, nerūkau, nesu pikto būdo. Gal tai – pagrindinė priežastis, kodėl žmonės pykstasi. Mano žmona man pati geriausia“, – sako Jonas. „Nėra namų be dūmų. Bet niekad nekyla jokių didelių konfliktų. Visada visur kartu – ir namuose, ir kelionėse. Nėra taip, kad atskirai“, – pritaria jam Genovaitė. „Kodėl aš tave taip ilgai pakenčiu?“- juokauja Jonas. „Gal kad gerai maitinu“, – šmaikščiai atsikerta moteris.

Graži ir draugiška ši šeima. Taip ir norisi visiems tokios santarvės palinkėti.