Vienišas tėvas užuojautos neprašė

„Iš tikrųjų net nežinau nuo ko pradėti, visi prisiminimai gražūs. Vaikystėje, tikriausiai kaip ir visiems vaikams, tėtis buvo supermenas, kuris bėgdavo iškelti mane iš medžio, kai įsiropšdavau ir bijodavau nulipti, leisdavo pavairuoti mašiną kaimo keliuku ar nešiodavo ant sprando, kai pavargdavau. Labiausiai vaikystėje mane džiugindavo pasakos, kurias tėtis pats kurdavo. Tėtis labai mėgsta futbolą, tad ypač vasarą dažnai visa šeima spardom kamuolį stadione. Labiausiai tėtį domina istorija, ypač partizanai. Dažnai savaitgaliais pasidarom šeimos ekskursiją po įvairias Lietuvos vietas, ir būtinai aplankom toje vietovėje esančius partizanų bunkerius ar žūties vietas. Kiek tik atsimenu, tėtis visada su knyga, skaitymas jam yra didžiausias malonumas ir poilsis. Nežinau, ar paveldėjimas, ar visad matomas pavyzdys lėmė ir mano pomėgį knygoms. Kartais ir man, kaip ir tėčiui, tiesiog norisi pabūti vienumoje, ramiai paskaityti. Kai man nesiseka ar liūdna, galiu jam pasiguosti, jis nuramina, o kartais ir pabara, kad be reikalo nervinuosi, bet vis tiek visada palaiko. Kadangi aš dar ne paskutinis vaikas šeimoje, tai linkiu tėčiui neprarasti tos kantrybės, kurią turėjo augindamas mane ir rodyti tokį pavyzdį, kurį rodė man“, – taip gražiai apie savo tėtį Arūną Stikliorių pasakoja jo dukra Sandra, Vilniaus universitete studijuojanti odontologiją.

Ši mergina jurbarkiečiams tapo gerai žinoma, kai 2013-aisiais Antano Giedraičio-Giedriaus gimnaziją baigė už egzaminus surinkusi net keturis šimtukus. Tada ji pasakojo, kad atsakomybės ją išmokė tėtis. Kai nuo sunkios ligos mirė Sandros mama, mergina tapo pagrindine tėčio pagalbininke. Vaikus užaugino vienas tėvas. 

Vienišas tėvas viską darė pats

VSAT Pagėgių rinktinės Viešvilės užkardos Sargybų skyriaus vyresnysis pasienietis Arūnas Stikliorius – ramus, besišypsantis, inteligentiškas vyras, drąsiai priėmęs likimo iššūkius, tikrai galėtų būti pačio geriausio tėvo pavyzdys. Tačiau jis pats taip negalvoja. Jo nuomone, kiekvienas į panašią situaciją patekęs žmogus, būtų taip pasielgęs. O likimas šiam vyrui tikrai nepagailėjo išbandymų – kai vyresnėlei Sandrai buvo vienuolika, o jaunėliui Skaisčiui – tik keturi mėnesiai, nuo sunkios ligos mirė žmona. „Sandra Skaisčiui nuo pat tos dienos buvo ne tik sesuo, bet ir mama. Nors pati dar vaikas buvo, man labai padėjo. Kaip ir daug kitų gerų žmonių“, – prisiminimais dalijasi vyras. „Mano mama jau daug metų pati ištikta negalios po insulto, tėtis jau keleri metai miręs. Bet nelaimėje, ar kaip čia pavadinsi, žmonės geriausiai atsiskleidžia. Tad tikrai nelikau vienas“, – pasakoja jurbarkietis. Likęs su kūdikiu ant rankų ir dar visai nedidele dukra, jis porai metų išėjo tėvystės atostogų. Atsirado žmonių, kurie siūlė kreiptis į „Bėdų turgų“, kad šeimai padėtų. Kaip pasakoja Arūnas, tai labai jį papiktino. „Net pasišiaušiau. Neįsivaizduoju, kam to reikia, buvau supykęs. Juk aš darbingas, sveikas, vaikai taip pat. – Pasakoja trisdešimt dvejų metų tapęs našliu vyras. – Tada visi pamatė, kad nieko baisaus, kad puikiai ir taip tvarkausi. Ir tada, ir dabar, kai jaunėlis jau devynerių, nemėgau žmonių gailesčio ir užuojautos. Toks likimas. O kad tėvas vienas augina vaikus – juk irgi normalu. Aišku, dviese būtų buvę lengviau.“ 

Apie pirmąją žmoną A. Stikliorius pasakoja, kad ji buvusi tikra žemaitė, kilusi iš Kretingos. Jos seneliai gyveno Raudonėnuose,  tad vasaros atostogų metu jiedu ir susipažino. „Gal Sandros charakteryje yra to žemaitiško užsispyrimo. Aš ramus, daugiau užsidaręs, vis su knyga. Nebuvo įmanoma manęs išvesti iš kantrybės. Žmona buvo visa ko sumanytoja ir šeimos variklis. Kai likau vienas, pats sau ir savo vaikams turėjau būti varikliu. Niekam nelinkėčiau tokio likimo, bet  greičiausiai šiek tiek tai pakeitė ir mano būdą – privalėjau viską atlikti laiku – keltis, gultis, gaminti valgyti, nes mažas vaikas viską koreguoja“. Tuo metu, likęs vienas su vaikais A. Stikliorius ne tik sugebėjo jais gerai  rūpintis, bet ir neakivaizdžiai baigė Mykolo Romerio universiteto teisės studijas – įgijo bakalauro, po to magistro laipsnį. 

 Sunkumus įveikė visi kartu

Apie tai, kaip teko suktis vienam, jis dabar prisimena šypsodamasis. „Ir Sandros kasos kartais būdavo šleivos kreivos. Ir valgyti virti teko išmokti – nors nelabai mėgstu tai daryti. Kotletus, varškės apkepą, plovą ir dar daugybę patiekalų išmokau pagaminti. Viską darėm kartu su vaikais. Skaistis irgi prisidėdavo – dažnai pagardindavo patiekalą, primesdamas į puodą savo žaislų“, – juokauja. Jis pasakoja, kad vaikams nebuvo griežtas tėtis. To griežtumo dukrai kaip ir nereikėjo, nes anksti tapo savarankiška ir labai atsakinga. Sūnui Skaisčiui daugiau jo reikia, ypač dabar, kai ateina paauglystės periodas. „Nervai buvo labai geri. Pirmoji žmona sakydavo, kad manęs neįmanoma sunervinti. Dabar kartais jaučiu, kad tie nervai jau pasireiškia. Vaikų diržu auklėti kaip ir nereikėjo. Vieną atsitikimą, kai reikėjo iš tikrųjų nubausti Sandrą, prisimenu. Tik nepamenu, kiek tada jai buvo metų. Mes išvažiavom ir palikom ją vieną namuose. Dukra prisikvietė pilnus namus nepažįstamų žmonių, išdalijo pinigus. Buvo baisu. Bet nuo to karto, gavusi pamoką, kad negalima į namus prisikviesti nepažįstamųjų, auklėti nebereikėjo. Tada gavo velnių ko gero vienintelį kartą. Sandra vaikystę turėjo, o paauglystės – kaip ir ne. Mokykla, namai, brolis, ji buvo jam kaip mama“, – dukters vaikystę prisimena A. Stikliorius.

Geriausias draugas iki šiol – knyga

Augindamas vaikus, laisvalaikį ir atostogas leisdavo daugiausia keliaudamas su jais po Lietuvą. Kelionėse visuomet aplankydavo toje vietovėje esančias istorines vietas, muziejus ir visada – partizanų bunkerius ar žūties vietas. Domėjimasis istorija – didžiausias Arūno pomėgis. Kaip ir knygų skaitymas. „Laisvalaikiu aš dažniausiai skaitau, labai tai mėgstu. Ir Sandra labai mėgsta. Knygos – įvairiausio pobūdžio. Vaikystėje skaičiau pasakas, vėliau „Drąsiųjų kelių“ seriją apie indėnus, nuotykių knygas. Gyvenom Raudonėje, ten ir mokyklą baigiau. Raudonės bibliotekoje jau neturėjau ką skaityti, važiuodavau į Jurbarką knygų bibliotekoje pasiimti. Ir prie žvakių naktimis skaičiau. Vieną kartą net namų vos nepadegiau – ant kėdės pasidėjau žvakę, bet beskaitant užmigau. Jai sudegus, užsiliepsnojo ir audeklu apmušta kėdė. Gerai, kad tėvas laiku atsibudo kažką negero užuodęs... Nuo to laiko skaičiau po antklode prožektoriumi pasišviesdamas. Mokykloje istorija domino nuo pat pirmųjų klasių. Man visada pirmoje vietoje buvo istorija ir sportas. Istorijos mokytoja Dūdienė sakydavo, kad papasakočiau pamokos temą visai klasei, nes vadovėlį jau būdavau iki galo perskaitęs.

Dabar skaitau daugiausia istorinio turinio knygas. Iš kur ta aistra, nežinau. Mano tėvai buvo darbininkai, ne inteligentai, jiems nebuvo kada, o aš tinginys“, – juokauja vyras, kuriam iš tiesų nebuvo kada tingėti.

Istorija, praeitimi, partizaninėmis kovomis jis ypač susidomėjo po Sausio 13-osios įvykių. Arūnas pasakoja, kad tuo metu su geriausiu draugu buvo Raudonėje. Jam buvo 17-ka, draugui 16-ka metų. Kai per televiziją pamatė, kas dedasi Vilniuje, sako, vos neapsipylė ašaromis ir jau kitą dieną autobusu abu išvyko prie parlamento. Pasakoja, kad net pinigų vairuotojas už kelionę neėmė – tuo metu visi buvo tokie geranoriški. Tris dienas tėvai nežinojo, kur dingo jaunuoliai, tad grįžus į namus gavo barti. Bet tų dienų įspūdžiai niekada neišdils iš atminties – budėjimas prie svarbiausių valstybės pastatų, žmonių susitelkimas, tarybinio paso sunaikinimas, pamovus jį ant kuolo šalia kitų...

Šeimos gyvenimą kuria Utenoje

Arūnas Stikliorius neseniai sukūrė antrą šeimą. Su žmona Laisve ir jos dukrele Liepa Marija  bendrą gyvenimą jie kuria Utenoje. Kadangi vyras dirba Viešvilėje, jo kasdienybė sukasi tarp dviejų miestų – tris dienas praleidžia Utenoje, kitas čia. Jurbarke gyvena ir jo mama, jai taip pat reikia nemažai pagalbos. Skaistis, Jurbarke baigęs darželį, mokyklą pradėjo lankyti Utenoje ir šiemet baigė jau trečią klasę. Laisvę jis vadina mama, kaip ir Liepa Marija Arūną vadina tėčiu. Sandra dabar jau taip pat dažniau grįžta į Uteną, nei į Jurbarką – ir arčiau, ir brolis, visa šeima ten. Nors, kaip pasakoja A. Stikliorius, abu mažesnieji pasipeša, matyt, dėl tėvų dėmesio  konkuruoja, tad trukdo merginai mokytis. O mokslai, pasak tėčio, jai labai svarbūs. Kartais ir pabara, kad tiek daug mokosi – kaip ir mokykloje. Sandra nepamiršta ir Jurbarko – grįžta keletą kartų per metus, aplanko mamos kapą, močiutę, draugus.

Apie sūnų Skaistį tėtis pasakoja, kad didžiausias jo pomėgis – futbolas. Kai atvažiuoja į Uteną, nuolat eina abu į stadioną spardyti kamuolio. Sportas, ypač futbolas, yra ir pačio Arūno mėgstamiausia sporto šaka.  Mokslai Skaisčiui irgi neblogai sekasi, bet kompiuteris, tėčio nuomone, atima per daug laiko, kaip ir kitiems dabartiniams vaikams. Tad vyksta nuolatinės derybos. „Gal aš per mažai su juo dabar būnu. Mano žmona viena dažniausiai vargsta. Reikėtų kuo greičiau ten persikelti“, – sako daugiau laiko praleisti su vaikais norintis Arūnas.

 Tėvo dienos proga – linkėjimai vaikus auklėti patriotiškai

Vyras pasakoja, kad Tėvo dienos ypatingai nešvenčia, nesureikšmina, bet vaikai visada pasveikina. Jis pats taip pat tą dieną ar anksčiau aplanko savo tėvo kapą. Vaikai nupiešia piešinių, parašo linkėjimų,   pasveikinti neužmiršta niekada. „Aš savęs nesureikšminu, kad vienas užauginau vaikus, nelaikau kažkuo ypatingu. Man tai atrodo savaime suprantama. Ką palinkėčiau visiems tėčiams? Kad mylėtų vaikus ir auklėtų dorais patriotais. Gaila, kai išvažiuoja tėvai į užsienį dirbti ir vaikus palieka. Jaunimas dabar  baksnoja, kad tas ir tas Lietuvoje blogai. Bet, kai paklausi, ar buvo rinkimuose, ar balsavo, sako, kad ne, nes nėra už ką balsuoti. Su tokiu požiūriu toli nenueisim. Aš linkiu, kad tėvai kartu su vaikais visur dalyvautų, domėtųsi Lietuvos istorija“, – Tėvo dienos proga linki Arūnas Stikliorius.

Savo nuomonę jis išsako ir apie neseniai daug išgąsčio kai kuriems jaunuoliams sukėlusią privalomąją karinę tarnybą: „Kas reikia, tai reikia. Tai pareiga ir meilė tėvynei. Viskas priklauso nuo auklėjimo. Jeigu vaikas patriotiškai išauklėtas, tai ir klausimo, ar reikia eiti tarnauti, nekils. Šią vasarą mano sūnus Skaistis savo noru dalyvaus karinėje stovykloje Kretingoje. Manau, kad tai gera drausmės ir patriotiškumo mokykla.

Linkiu, kad tėvai vaikus išmokytų meilės tėvynei nuo mažų dienų. Partizanų žeminės, žūties vietos, paminklai jiems – jų lankymas irgi auklėja vaikus. Prisiminti praeitį labai svarbu“.