Veliuonoje apsigyvenusio Klemenso gyvenimo meilė – dekoratyviniai paukščiai

Veliuoniškiai Klemensą Sakavičių jau seniai pažįsta kaip puikų floristinių puokščių ir dekoracijų kūrėją, tačiau ne mažiau įdomus ir dar vienas jo hobis – dekoratyvinių paukščių auginimas. Prieš dešimtmetį į Veliuoną atsikraustęs Klemensas šiuo pomėgiu užsikrėtė dar vaikystėje, gyvendamas Kauno senamiestyje. Jau tada namų kieme bėgiodavo mažos vištytės, kuriomis jis, būdamas vaikas, rūpindavosi. Čia ir užgimė viso gyvenimo meilė paukščiams, kurių šiandien Klemenso Sakavičiaus kieme suskaičiuoti nėra paprasta – 11 rūšių fazanų, 4 porūšiai povų, antys, vištytės ir kiti sparnuočiai vaikštinėja aptvaruose, savo skardžiais balsais sveikindami šeimininką ir svečius. Pastarieji išgirdę triukšmą dažniausiai leidžiasi nuo piliakalnio tiesiai žemyn – į Klemenso kiemą, prašydami parodyti, kokį lobyną šis čia turi.

Klemensas juokiasi, kad pas jį lengvai prašalaičiai nepatenka – įsirengė tvorą ir tik paskambinus telefonu, atidaro vartus. Bet kas nežino šio veiklaus veliuoniškio numerio – turistai pasiklausinėja aplinkinių ir turi. Klemensas yra aktyvus Veliuonos bendruomenės narys, priklausantis tarybai. Žvitrus, nenusakomo amžiaus, barzdelę pasipustęs veliuoniškis bet kuriam svečiui įdomus pašnekovas. Jis ir miškininkas, ir floristas, ir paukščių augintojas. O prie viso to – dar ir slaugytojas. Vyriškis šešerius metus slaugė ant patalo gulinčią  mamą, o jai iškeliavus anapilin jau pusantrų metų gyvena vienas kartu su savo pulku paukščių, trimis šunimis ir pulkeliu kačių.

Myli Klemensas ne tik savo gyvūnus, bet ir gamtą. Vyriškis jaunystėje baigė technikumą, įgijo miškininko profesiją, bet pagal specialybę dirbo neilgai. „Po mokslų dirbau girininko pavaduotoju, bet nepatiko. Man buvo gaila kirsti medžius, tiesiog negalėjau to daryti. Nenorėjau ir automobilio mokytis vairuoti. Ne prie širdies man tokios veiklos. O kai dirbi tokį darbą pėsčias nepabėgiosi. Norėjau įsidarbinti medelyne, bet tais laikais nebuvo vietos, tai tiesiog palikau viską. Įsidarbinau prekyboje, sandėlio vedėju“, – pasakoja Klemensas.

Nors girininkijoje nedirbo, miško iš širdies neišmetė. Dvidešimt metų pragyveno prie Purviškių kryžkelės, šalia Seredžiaus. Vidury miško. „Su mama gyvenau. Ūkiškai vertėmės, kiaulės, karvės. Prie gyvūnų visada buvau linkęs“, – vėl prisimena Klemensas, mintimis nuklysdamas į dar tolesnę praeitį, vaikystės metus. Kaune gyveno ir jo močiutė. Senamiestyje, bet pati buvo kilusi iš kaimo. „Močiutė turėjo mažą kiemelį ir augino vištas. Pas mus tie kiemai senamiestyje buvo uždari, kiekvienas turėdavome teritoriją, lauko sandėliukus. Aš laikiau mažytes, dekoratyvines vištytes. Va, tokias kaip šios“, – rodo į aptvare bėgiojančias vištaites Klemensas.

Klemensas 27-erius metus gyveno Kaune, bet tokiame didmiesčio kampelyje, kuris jam atrodė panašesnis į kaimą nei į miestą.  Veliuonoje, priešais piliakalnį, jis įsikūrė prieš dešimtmetį. Nusipirko sodybėlę, apsitvarkė ir jaučiasi laimingas. „Labai patiko šitas vaizdas į kalną. Pamačiau šią vietą ir įsimylėjau, šitoks grožis. Sėdi kieme ir širdis džiaugiasi“, – atvirauja Klemensas.

Visus paukščius, kurie laikomi jo paties rankomis įrengtuose aptvaruose jis susipirko atsikraustęs į Veliuoną. Tiksliau, vienus pirko, kitus išmainė, dar kitus išperino. Čia jau kolekcionierių komercinės paslaptys. Apie kainas Klemensas nekalba. „Savotiškai visi brangūs. Visus juos vienodai myliu ir man jie vienodai lygūs.  Jeigu būčiau milijonierius, pas mane būtų ne 11 rūšių, o trys šimtai. Tiek daugmaž rūšių fazanų ir yra“, – šypsosi veliuoniškis.

Prasitaria, kad tokį būrį paukščių išlaikyti, kai neturi darbo, o pensija dar tik už poros metų – nėra lengva. „Geri žmonės padeda“, – šypsosi paukščių augintojas. Vienas jų, girininkas, priglaudė būrelį žąsų. Jos vaikščiodavusios kieme neaptvertos ir ėmė gaišti. Paukščių augintojas įtaria, kad ne visiems jo sparnuočiai įtinka, todėl norėdamas juos apsaugoti, dalį išvežė.

Dekoratyviniai paukščiai praktinės naudos neduoda – jie skirti grožiui. Gal tik dekoratyvinės vištytės kiek buityje praverčia. Jų kiaušinukai tinka maistui. „Auginu paukščius dėl grožio. Čia mano hobis. Jei koks turistas, svečias nori, papasakoju, bet neuždarbiauju. Jei paremia pašarais ar kažkuo, labai džiaugiuosi, esu dėkingas“, – atvirauja kiemo šeimininkas.

Rodydamas aptvaruose vaikštinėjančius spalvingus gražuolius, Klemensas gali apie kiekvieną jų papasakoti daugiau, nei per gamtos pažinimo pamoką. Vyriškis domisi gamtine literatūra, skaito, susirašinėja su bendraminčiais, kolekcionieriais.

„Karališki, deimantiniai, auksiniai, sidabriniai, svaino, levisai, poviniai fazanai. Mandarininės antys. Deimantinis fazanas. Smaragdinis povas. Va, dar vienas gražuolis – auksinio fazano atmaina, bananinis fazanas. Patobulinta papūga“, – juokauja Klemensas. Visų paukščių, kurių vardus mini, nespėjame gaudyti akimis. Šie ne tik gražūs, bet ir labai greiti. „Vienas man vis ant galvos taikosi užlėkti. Laisvėje jie negyventų, išplasnotų“, – aiškina paukščių augintojas. 

Jis pats ne tik įsirengė aptvarus, įmantriai panaudojo visas vietas paukštidėms, bet ir prisodino gėlynų, įsirengė miniatiūrinį baseinėlį. Augalų jam prireikia ne tik akims paganyti, bet ir puokštėms, kuriomis jis puošia Veliuonoje vykstančias šventes, bažnyčią.

„Nuo vaikystės mano puokštės būdavo išskirtinės. Mokinys kai buvau, į Maskvą mano puokštės nukeliavo, gavo apdovanojimą“, – prisimena Klemensas. Dabar apie jo floristinius nuopelnus Veliuonos bendruomenei, kultūros centrui kalba ant sienos iškabintos padėkos, garbės raštai.

„Verslo jokio nedarau, bet žmonės pamato, pasidžiaugia, dėkoja. Štai sėdžiu pavėsinėje, klausausi savo paukščiukų. Ko daugiau laimei bereikia“, – patikina Klemensas. Turbūt, kad nieko, bet paukščiukams parama būtų neprošal. Čia jau ne veliuoniškio, o mūsų mintys. Kas žino, gal koks geradaris įvertins Klemenso triūsą ir grūdais ar kitais pašarais draugiškai pasidalins.