Veliuoniškio Stasio Liutvinavičiaus gyvenimo stilius

„Jei pasakysiu adresą – pamiršit, o jei pasakysiu, jog ties bažnyčios kampu nusiritus nuo kalno pataikysit tiesiai į mano kiemą, įsiminsite“, – tariantis dėl susitikimo vietos, kaip visada, juokaudamas prabilo veliuoniškis Stasys Liutvinavičius: mokytojas lituanistas, kraštotyrininkas ir kalbos puoselėtojas, dešimties lyrikos ir pažintinių knygelių autorius, Veliuonos metraštininkas ir beveik visoje Lietuvoje žinomas kaip geriausias Veliuonos gidas, beje, turintis aukščiausią gido kategoriją.

Apie save kalbantis fragmentiškai, labiau linkęs pasidžiaugti turtinga Veliuonos istorija, iškiliais žmonėmis, gyvenusiais ir gyvenančiais Veliuonoje, mokiniais, pasirinkusiais lituanisto specialybę, tradiciniais kultūriniais renginiais, metai iš metų vykstančiais Veliuonoje, Stasys Liutvinavičius, paduodamas storiausią segtuvą, taria: „Nemėgstu kalbėti, pavartykit segtuvą, čia mano visi darbai užfiksuoti.“ Na, kadangi pokalbio tikslas nebuvo aprėpti visų mokytojo veiklų (tam tikrai prireiktų išsamios Veliuonos krašto istorijos studijos), tad kalbamės keliomis temomis ir apie tai, kuo šiandien gyvena Stasys Liutvinavičius.

Šie metai – tarmių metai
„Graži Veliuona, garsi jos praeitis, kultūros paminklai, bet gražiausi, patraukliausi - žmonės, kalbantys gyva, melodinga, pilna sąmojo vakarų aukštaičių veliuoniškių šnekta. Tačiau jei šiandien veliuoniškiai kalbėtų savąja tarme, išties ne viena anekdotiška situacija nutiktų“, - pastebėjo S. Liutvinavičius, mat veliuoniškių tarmėje vartojami žodžiai, kurie kituose kraštuose visai ką kita reiškia. „Tarkime, gurbas – jurbarkiškis supras, jog kalbama apie krepšį, į kurį pilamos bulvės, o veliuoniškis kalbės apie gardą, dėžę. Veliuoniškė sako: „Mano Buliukas serga, kosti, reikės kviesti daktarą“. Tokią šnektą išgirdęs pašalietis supras, jog serga gyvuliukas, o kalbėjusioji moteriškė turėjo omenyje savo vyrą Boleslovą. Galima pateikti ir kitą galimo nesusikalbėjimo atvejį: žmogus parduotuvėje prašo kilogramo mėsos. „A vieną?“ - klausia pardavėja, o pirkėjas stebisi, nes jokios avienos parduotuvėje nėra. Šiuo atveju veliuoniškiai netaria r raidės”, -– šypsosi lituanistas, kalbėdamas apie tarmes ir su gailesčiu priduria, jog nyksta veliuoniškių šnekta. Tam įtakos turi mokykloje vartojama bendrinė kalba, žiniasklaida, o ir vietinių gyventojų mažėja. „Tikrų veliuoniškių liko nedaug. Aš pats esu ne veliuoniškis. Mano tėviškė -– Vilkijos kraštas, bet Veliuonoje gyvendamas beveik 60 metų, nuo 1954-ųjų, perpratau veliuoniškių šnektą, papročius, tradicijas ir jas pamilau”, – neslėpė jausmų savam kraštui mokytojas, o segtuvuose dar guli niekur nepublikuota Stasio Liutvinavičiaus surinkta medžiaga apie Veliuonos krašto kultūrą: tarmės, papročiai, patarlės, fraziologizmai, epitetai, prietarai ir burtai.

Knygų leidyba – brangus malonumas
„Patarlės, papročiai, giesmės prietarai ir burtai – visi šie etnokultūros lobiai surinkti ir surašyti ne per vienerius metus. „Šiandien jau per vėlu būtų kieno nors ir klausti. Deja, laikas negailestingas ir beveik visi žmonės, tiek daug žinoję apie savo kraštą ir kalbėję tarmiškai, jau mirę“, – apgailestavo S. Liutvinavičius. Vis tik laiku suspėta užrašyti, belieka tik publikuoti. Tačiau leidyba – ne iš pigių malonumų ir ne pensijon išėjusio mokytojo jėgoms. „Nesu turtingas, kad galėčiau leisti knygas. Iš dešimties mano leidinių vargu ar būtų dienos šviesą išvydęs nors vienas, jei ne rėmėjai“, – neslepia realios padėties S. Liutvinavičius. Be rėmėjų pagalbos, vargu ar būtų pasirodžiusi anksčiau sukurta Stasio Liutvinavičiaus lyrika ir pažintiniai leidiniai apie Veliuoną. Tačiau galima tik pasidžiaugti, jog visada atsiranda šviesuolių, palaikančių ir paremiančių. Veliuonos gimnazijos, bažnyčios, mokytojų senjorų, Vilkijos seniūnijos, Jurbarko kraštotyros organizacijos, įvairių fondų bei privačių asmenų pagalba, Stasio Liutvinavičiaus kūryba yra išleista atskirais leidinėliais, o ir šiandien yra buvusių mokinių, kurie paragina mokytoją: ,,Jūs tik rašykit, o išleisti padėsime“.

Kuomet atpildas saldžiausias

Lietuvių patarlė byloja „Ką pasėsi – tą ir pjausi“. Visad energingo, gerai nusiteikusio ir aktyviai dalyvaujančio Veliuonos gyvenime S. Liutvinavičiaus gyvenime –  ne tik apdovanojimai, kurių daugybė. Viena iš paskutiniųjų, teikianti didžiausią džiaugsmą dovana, buvusio mokinio Kęstučio Marčiulyno knyga „Laiškai iš Drakono kalnų“, kurią autorius dedikuoja mokytojui Stasiui Liutvinavičiui. Tapęs vienuoliu budistu, gyvenančiu Pietų Korėjoje, daug keliaujantis po pasaulį Kęstutis Marčiulynas savo knygoje rašo: „Mano rašymas, tai duoklė mano mokytojui Stasiui Liutvinavičiui. Jo dėka, augdamas be tėvų, suradau artimą žmogų, kuris mane išmokė atvirumo. Būtent atvirumo... atvirumo sau pačiam. Tai paskatino mane tolimesniems ieškojimams“.
Ne mažiau malonus ir sūnaus Gintauto domėjimasis karšto istorija. „Tik jis susikoncentravo, nesiblaško, o pasirinko vienintelę temą – laivininkystę, ja ir domisi“, - prasitarė S. Liutvinavičius, rodydamas sūnaus surinktus eksponatus.

Toks jau gyvenimo stilius
„Nemėgstu gyvenime nei dejuoti, nei liūdėti, geriau jau pajuokauti. Atvirai pasakysiu: judėjimas, gera nuotaika – geros sveikatos pagrindas. Kuomet manęs klausia kiek man metų, atsakau -– 48, tik iš kito galo“, – juokauja mokytojas. Tokia jau ta S. Liutvinavičiaus kalbėsena ir pats jo gyvenimo stilius. Gerbiamas Stasys papasakoja nutikimą, kuomet būdamas 70–ties gavo pažymėjimą, teikiantį lengvatą viešajam transportui: „Vairuotojas vis vartė dokumentą, galvą kraipė, ar tas pats žmogus aš esąs, o netoliese autobuse sėdinti moteriškė patvirtino, jog tas pats, ji žinanti – tai veliuoniškis mokytojas, kuris ekskursijas veda ir po kalnus taip bėgioja, jog jie su grupe vos spėjo iš paskos“.
Veliuonoje nuo seno gausu turistų. Kas labiausiai įstringa atvykusiems apžiūrėti Veliuoną ir kuo patrauklios Stasio Liutvinavičiaus vedamos ekskursijos, jog apie jas žino ir specialiai ieško būtent jo? Veliuonos gidas neslepia profesinių paslapčių. „Visada pasveikinu susirinkusius specialiai jiems sukurtu eilėraščiu, tai paperka žmones, kiekvienam iš mūsų malonus tik mums skiriamas dėmesys. O toliau, kas ko pageidauja, vieniems labiau patinka po kalnus lakstyti ir istorijų klausytis, kitiems parką apžiūrėti ar bažnyčioje garsių dailininkų P. Kalpoko ar M. Andriolo tapyba pasigrožėti. Niekada nekalbu vienodai, stengiuosi papasakoti kuo originaliau, kokią patarlę pasakyti ar mįslę užminti. Daugiau kaip dešimčiai tūkstančių žmonių kalbėjau, tačiau niekada neėmiau jokių pinigų”, – atveria gido specifikos paslaptis S. Liutvinavičius. „Kaip galima imti pinigus? Tėvai vaikams ledams ar valgiui įdėjo. Tačiau jei dovanoja savojo krašto lankstinuką ar suvenyrą, visada paimu”, – išsako savo nuostatą Stasys Liutvinavičius, gidu Veliuonoje dirbantis jau nuo 1959 metų ir niekada nepavargstantis, vis ką nors naujo randantis papasakoti taip, kad pabuvoję kartą Veliuonoje, ilgam įsimintų šį kraštą.

Stasio Liutvinavičiaus išleisti leidiniai:
,,Veliuona – urbanistikos paminklas, istorinis landšaftas, draustinis“;
,,Veliuona. Svarbiausios žinios‘‘;
,,Takai, takeliai“, lyrika;
,,Veliuonos sakmės ir padavimai“;
,,Mūsų širdys“, lyrika;
,,Esu“, lyrika;
,,Veliuonos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia“;
,,Žodžiai iš kaimo“, lyrika;
,,Sūnaus dovana“, lyrika;
,,Mokyklos šviesa“, lyrika.