Veliuonietis Naglis Mačėnas – geriausias šio krašto ambasadorius

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Metams baigiantis sužinojome gerą naujieną apie mūsų kraštietį veliuonietį Naglį Mačėną. Dainų konkurse Joniškyje „Aušta aušrelė“ šiemet jis buvo pripažintas geriausiu vokalistu. Tačiau šis apdovanojimas – tik vienas iš šio atlikėjo nuopelnų. Kaip jis garsina mūsų kraštą, kokius kalnus yra pasiryžęs nuversti ir kokiomis nuotaikomis kasdien gyvena – apie tai Naglis sutiko papasakoti „Mūsų laiko“ skaitytojams.

Papasakokit apie save. Kur esat gimęs ir augęs, kokioje šeimoje? Ar esat veliuonietis? Kur  mokėtės, ką esate baigęs?

Veliuonietis, galima sakyti, esu tik nuo 1998 metų, kuomet su žmona Reda, sūnumis Karoliu ir Pauliumi atsikėlėme gyventi į Veliuoną iš Klausučių – Redos tėviškės. Nuo 1992 metų dirbu privačiu veterinarijos gydytoju Veliuonos seniūnijoje. Atsikėlus į Veliuoną, pagausėjo ir šeimyna, todėl sūnus Simonas ir dukrytė Milda jau yra tikri veliuoniečiai. Aš gimiau Alytuje, savo mamos tėviškėje, todėl mano šaknys, galima sakyti, yra dzūkiškos. Iki šiol jaučiu sentimentus Alytui ir labai gerai pajuntu net ir menkiausą pašnekovo dzūkiškos tarmės skambesį. Užaugau Vilniuje, gražiąjame Lazdynų rajone, energetiko Kastyčio ir farmakologės Bernadetos šeimoje, kartu su 3 metais jaunesne sese Jūrate. Tėveliai buvo muzikalūs žmonės, todėl, pastebėję  mano, beje, kaip ir sesės, muzikinius gabumus, suteikė galimybę juos tobulinti vaikų muzikos mokykloje. Taip aš 7 metus mokiausi groti violončele, pianinu ir kitų muzikos pasaulio gudrybių. Violončelistu netapau, bet muzikinis išsilavinimas gyvenime pravertė... Turėjau lengvesnę ir įdomesnę karinę tarnybą, grodamas kariniame orkestre. Mat užteko to, kad galėjau groti iš natų, tad per porą mėnesių turėjau išmokti groti trimitu. O ši patirtis prasitęsė grįžus į mokslus Lietuvos veterinarijos akademijoje, kur buvo puikus pučiamųjų instrumentų orkestras bei tautinių šokių kolektyvui grojanti kapela. Mano žmona Reda buvo to kolektyvo šokėjėlė, taigi pašmaikštaudamas galiu pasakyti, kad buvo laikas, kai ji tiesiogine prasme „šoko pagal mano dūdelę“.

 Ką veikia jūsų žmona ir vaikai. Ar žmona ir toliau dalyvauja kūrybinėje veikloje? Ar kuria kažką šv. Kalėdoms?

Reda be to, kad laiko tris namų kertes, užsiima individualia veikla „Veliuonos muilinyčioje“ bei dainuoja „Veliuoniečio“ moterų ansamblyje. Be abejo, artėjančioms šventėms „Muilinyčia“ turi paruošusi daug kvapnių dovanėlių... Dabar šeimos lizdas šiek tiek aptuštėjęs, nes namuose likęs tik Simonas, kuris sėkmingai darbuojasi Veliuonos kultūros centre, realizuodamas įgytą specialybę – pramoginių renginių techninį aptarnavimą. Savaitgaliais, po darbų statybinių medžiagų prekybos įmonėje, grįžta ir Paulius. Karolis dar retesnis svečias namuose, nes gyvena ir darbuojasi toliausiai – Vilniuje. Dvidešimtmetė dukrytė Milda, nors greitai ir baigs mokytis kirpėjos amato, bet jau savarankiškai dirba nuotoliniu būdu vienoje inovatyvioje interneto vartotojų aptarnavimo įmonėje. 

 Kada pradėjote domėtis muzika? Kaip klostėsi jūsų muzikinė karjera. Ar jūsų tėvai (galbūt seneliai) taip pat buvo muzikalūs? Ar vaikai perėmė šį polinkį?

Muzika daugiau ar mažiau lydi mane visą gyvenimą. Bet paskutinius 10 metų – ji dar dažnesnė mano kasdienybės palydovė. Iki tol buvo mėgėjų teatro laikotarpis... Veliuonos kultūros centre sėkmingai gyvavavo suaugusių mėgėjų teatras ir man teko laimė pasijusti aktoriumi. Režisierė Regina Mačiulaitienė pastatė keletą šaunių spektaklių, kurie liko įamžinti video juostose. Kai šis etapas baigėsi, įsitraukiau į Veliuonos bažnyčios chorą, vadovaujamą vargonininkės Olgos Jurėnienės. O nuo 2012 metų esu dar ir Raudonės kaimo kapelos solistas. Dėkingas jos vadovui Jonui Apoliui Grygartui už pakvietimą, įtraukimą į įdomią veiklą ir už gerai parinktą mano balsui repertuarą. Jo dėka turiu galimybę kartu su kapelos liaudiškos muzikos entuziastais linksminti savo dainomis ne tik mūsų rajono klausytojus, bet ir pakeliauti po Lietuvą. Mūsų kapelos pasirodymus šiltai priėmė Raseinių, Šakių, Pagėgių, Kelmės, Kauno, Švenčionių kraštuose. Nuo 2017 m., Sauliaus Lapėno pakviestas, prisijungiau prie Jurbarko bardų klubo, nors gitarą buvau „pakabinęs ant vinies“ jau labai seniai... Studijų laikais dar šiek tiek pagrodavau. Bet įgytus įgūdžius po truputį pavyko atgaivinti, atsirado net keletas naujų bardiškų mano dainų. Todėl kartais pasirodau ir Jurbarko bardų klubo renginiuose. Prieš keletą metų susipažinau su Rūstekonių kaime, kuris yra netoli Seredžiaus, gyvenančiu unikaliu kompozitoriumi, muzikos prodiuseriu ir vokalo mokytoju Mindaugu Stiga. Gavau nemažai neįkainojamų vokalo pamokų ir prisijungiau prie jo vadovaujamo Klausučių kultūros centro vokalinio ansamblio „Oktava“. Šis ansamblis gyvavo, berods, trejetą metų ir per tą laiką turėjo keletą tikrai neblogų pasirodymų įvairiuose renginiuose. Su Mindaugu iki šiol draugaujame, labai vertinu jo profesionalius patarimus ir pagalbą kuriant fonogramas mano dainoms. Draugystė su dar viena unikalia asmenybe, puikia multiinstrumentaliste, neišsenkančios energijos pilna muzikinės, patriotinės kultūros puoselėtoja, net kelių muzikos kolektyvų vadove, vargonininke Lina Lukošiene iš Vadžgirio prasidėjo nuo nedidelio muzikinio projektėlio, kuomet ji paprašė manęs prisijungti porai dainų prie jos vadovaujamo sakralinės muzikos ansamblio. Po to buvo pasiūlymas vienai, tada – dar vienai solinei dainai su jos akompanavimu, ir šitaip jau turime gana solidų repertuarą. Dar lengviau ir įdomiau repetuoti pasidarė tada, kai Lina įsidarbino Veliuonos kultūros centre.

Mano tėtis daug metų buvo Vilniaus vyrų choro „Varpas“ dalyvis, mama taip pat turėjo gražų balsą. Vaikystėje, prisimenu, per įvairius tėvų draugų susiėjimus mūsų namuose skambėdavo gražios daugiabalsės lietuviškos dainos. Tėtis būdavo „dirigentas“, o kadangi gyvenome daugiabutyje, tai labai būdavo svarbu dainuoti ne per garsiai. Jis tuo pasirūpindavo...

Savo vaikų muzikinius gabumus pastebėjome gana anksti, todėl visi jie yra baigę muzikos mokslus Jurbarko Antano Sodeikos meno mokykloje. Vyresnieji Karolis ir Paulius mokėsi akordeono klasėje, Simonas – smuiko, o Milda – chorinio dainavimo. Tikrai dabar turiu daug progų didžiuotis savo vaikų muzikine veikla, nes jie savo gabumais, kaip ir turi būti, mane gerokai praaugo. 

 Jei neklystu, ryškiausias (bent jau daugumai jūsų gerbėjų) karjeros šuolis buvo dalyvavimas „Lietuvos talentuose“.  Ką davė jums šis konkursas. Gal galit trumpai prisiminti ryškiausius įspūdžius, emocijas?

Taip, tai buvo vienas iš įsimintiniausių momentų mano gyvenime. Jau seniai esu šio projekto stebėtojas, peržiūriu ir kitų šalių talentų pasirodymus. Negali nejaudinti ir nežavėti kitų žmonių sėkmė, pasiryžus atskleisti žiūrovams savo gabumus. Dalyvauti šiame projekte paskatino ir noras parodyti, kad Lietuvoje gabus ne tik jaunimas, bet ir vidutinio amžiaus žmonės, viltis, kad galbūt mano pavyzdžiu paseks daugiau talentingų vyresnio amžiaus žmonių. Kaip ir yra kitų šalių tokiuose projektuose. Šis konkursas paliko daug neišblėstančių prisiminimų apie scenos jaudulį, šiltą žiūrovų palaikymą, geranoriškus teisėjų vertinimus, ir, be abejo, dovanojo bendrą nuotrauką su Nagliu Šulija. Jau nekalbant apie išaugusį mano dainų klausytojų ir gerbėjų skaičių. Aš ir toliau dainuoju žinomas pasaulio atlikėjų dainas, mano paties išverstas į lietuvių kalbą.  

 Kokiuose konkursuose dar esate dalyvavęs? Gal yra įsimintiniausių?

Šiemet dalyvavau Plungės kultūros centro organizuotame virtualiame dainų konkurse „XXI amžiaus talentai“ ir ten suaugusių solistų kategorijoje tapau laureatu. Su akompaniatore Lina Lukošiene dalyvaujame respublikiniame vokalistų konkurse „Sidabriniai balsai“, kurio baigiamasis etapas dėl pandeminės situacijos šiemet yra virtualus. Jau esame nusiuntę vertinimui savo pasirodymą ir gruodžio viduryje tikimės rezultatų pagarsinimo.

 Esate laikomas profesionaliu dainininku, dažnai kviečiamas koncertuoti. Kur labiausiai patinka (ir galbūt su kuo) pasirodyti? Galbūt savam krašte?       

Ne visai galėčiau save priskirti prie profesionalų, nors savo individualios įmonės veiklą ir papildžiau nauja sritimi, kad galėčiau koncertuoti už atlygį... Kada koncertuoju su kapela, kaip saviveiklininkas, tuomet atlygis būna tik žiūrovų aplodismentai, pokoncertinis pabendravimas su kitais muzikantais ir tiesiog gražiai praleistas laikas. Pasirodymai bardų renginiuose yra taip pat labdariniai ir pilnai tenkina gautas gerų emocijų uždarbis. Maloniausia koncertuoti scenose su geru, kokybišku įgarsinimu. Kada ne tik save gerai girdi, bet ir žinai, kad klausytojas jaus malonumą girdėdamas kokybišką garsą. Tokios scenos būna didesnėse miestų ar miestelių metinėse šventėse, kultūros centruose. Bet net ir geriausia aparatūra neišgelbės, jeigu nepavyks užmegzti emocinio ryšio su klausytojais, jeigu į dainą neįdėsi savo jausmų, širdies... Todėl panašiai sėkmingai ir šiltai pavyksta padainuoti ir be sudėtingos technikos nedideliuose privačiuose renginiuose. Savame krašte klausytojų esu priimamas ypatingai šiltai, gal todėl, natūralu, kad čia koncertuoti yra maloniausia. Bet visuomet malonu po koncerto išgirsti gražius įvertinimus ir iš kitų kraštų žmonių, muzikantų.

Esu dėkingas Raseinių rajono fotokorespondentui Vytaliui Judickui už mano pasirodymų šiame rajone viešinimą ir didelę jų sklaidą. 

 Ar ruošiatės koncertams? Kaip repetuojate, kaip pasirenkat repertuarą? Gal turit kažkokių slaptų ritualų prieš koncertus?

Koncertams visada reikia ruoštis, sudėlioti repertuarą, fonogramas. Soliniams koncertams tenka ruoštis savo automobilyje bevažiuojant darbo reikalais. Labai svarbu gerokai apšildyti balsą prieš pasirodymą, kad jis įgautų gražų tembrą ir skambesį. Taip daro dauguma vokalistų. Ir tai yra pagrindinis „ritualas“. Na, nebent dar saldžios kavos puodelis prieš koncertą. Repertuarą stengiuosi parinkti iš įvairių stilių ir nuotaikų dainų. Jame vyrauja lyrinės baladės, bet įterpiu ir keletą linksmų, žaismingų dainų. Šiais metais pradėjau dainuoti dvi į lietuvių kalbą mano išverstas Joe Dassin (Džo Daseno) žinomas dainas, kurios tikrai praskaidrina koncerto nuotaiką. Kaip ir keletas Vytauto Kernagio dainų. Taip pat jau turiu ir vieną autorinę dainą, kuriai aranžuotę ir fonogramą sukūrė Mindaugas Stiga. Man tai buvo siurprizas, nes jam daviau perklausyti tik „bardinį“ variantą su gitara. Mindaugui patiko tekstas apie mažą, keistų klausimų klausinėjantį vaikelį, nes ir pats šiuo metu tokį augina.

 Kaip sekasi suderinti veterinarijos gydytojo ir menininko (dainininko) puseles?

Veterinarijos gydytojo darbų apimtys mažėja ir tai natūralu, nes rajone mažėja ir gyvulius laikančių ūkininkų skaičius. Todėl atsiranda vietos meninei saviveiklai ir dainavimui.

Aišku, būna momentų, kada klientą dėl veterinarinės pagalbos tenka nukreipti pas kolegas, dažniausiai savaitgaliais, jeigu yra išvyka su kapela, Lina, ar solinis pasirodymas. Bet jeigu vadovautis principu, kad veterinarijos gydytojas kaip kareivis nuolatos turi būti budėjimo režime, tai apie bet kokią kitą veiklą reikėtų pamiršt. Tai įmanoma tik kelis gydytojus jungiančiame kolektyve.

 Naujausias jūsų apdovanojimas – geriausio solisto konkurse „Aušta aušrelė“. Ar sunku buvo jį laimėti? Ką jis reiškia jums?

Šiame konkurse dalyvavau jau antrą kartą, tik šį kartą jis buvo virtualus. Nors pagrindinius tris apdovanojimus laimėjo kiti tikrai labai šaunūs kolektyvai, bet malonu, kad papildomose nominacijose buvau išskirtas kaip geriausias solistas. Padedant Linai Lukošienei ir mano sūnui Simonui, Veliuonos bažnyčioje pavyko gana jausmingai padainuoti finalinę dainą „Dievas davė mums“ iš miuziklo „Jūratė ir Kastytis“. Komisijai tai paliko įspūdį. Tai nebuvo konkursas, pasižymintis didele dalyvių gausa, o solistų kategorijoje varžėsi berods tik penki dainininkai, tad įvertinimą priėmiau santūriai. Tik buvo malonu peržiūrėti visus dalyvių pasirodymų įrašus ir pasidžiaugti, kad žmonės buriasi į kolektyvus, randa laiko senovinių, patriotinių, istorinių dainų dainavimui, negaili laiko ir jėgų dalyvavimui konkursuose ir daro tai nuoširdžiai bei pakankamai gražiai. O kai kurie net tobulai.

 Ir dar apie Veliuoną. Ar niekada negalvojot jos palikti? Ar jautėte, kad miestelis šiemet buvo Mažąja Lietuvos kultūros sostine? Turėjot daugiau pasirodymų, renginių. Gal galit svarbiausius paminėti?

Manau, kad „pabėgęs“ iš Vilniaus, radau idealų Lietuvos kampelį gyvenimui, darbui ir kūrybai, kurio nenorėčiau pakeisti. Nebent daug keliaučiau ir rasčiau kažką dar gražesnio. Bet šaknys jau įleistos čia, vaikai taip pat sužavėti miestelio grožiu ir išskirtinumu. O gyvenimas bus toks, kokį jį kursime savo bendravimu su kitais, savo darbais. Tikrai visi pajutome šiemet esantys sostinės piliečiai ir ne tik dėl to, kad nuo pavasario Veliuonoje plevėsuoja specialiai tam sukurta vėliava, bet ir nepaprastai suaktyvėjusiu kultūriniu gyvenimu, koncertais, parodomis, specialiai šiai progai sukurtomis karių-raitelių instaliacijomis, išgražėjusia bažnyčia. Sunku viską ir suskaičiuoti, bet visada malonu pavartyti Veliuonos kultūros puslapį socialiniame tinkle ir prisiminti įamžintus gražiausius renginių momentus. Man teko dalyvauti „Veliuonos kadrilio“ teatralizuotame pasirodyme. O didžiausią įspūdį paliko mano kaip solisto pasirodymas koncerte Veliuonos bažnyčioje, kur įžymiąją dainą „Mano kraštas“ padainavau pritariant garsiam „Vilniaus“ chorui. Tai buvo nepakartojamai įspūdinga, nes tokių aplodismentų dar nebuvau girdėjęs. Šie metai man ir Linai Lukošienei bus įsimintini išskirtiniu koncertu Palangos krašto muziejuje, įspūdingoje senovinėje viloje. Taip pat solinis pasirodymas Kukarskės senjorų namuose, koncertai vietos bendruomenei Dotnuvoje, senojo vienuolyno kiemelyje ir Šiluvoje. 

 

Dėkojame už pokalbį ir linkime kūrybinės sėkmės. Kalbėjosi Judita Pažereckienė  

Straipsnis  0 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Už nuopelnus Jurbarko kraštui apdovanojo ilgametę r. savivaldybės darbuotoją Danutę Matelienę

Už nuopelnus Jurbarko kraštui apdovanojo ilgametę r. savivaldybės darbuotoją Danutę Matelienę  0

Įkvepianti jurbarkiečio istorija – iš krepšinio aikštelės tiesiai į „eurovizinę“ sceną

Įkvepianti jurbarkiečio istorija – iš krepšinio aikštelės tiesiai į „eurovizinę“ sceną  1

Lietaus vaikus auginanti mama atranda laiko ir pomėgiams, ir visuomeninei veiklai

Lietaus vaikus auginanti mama atranda laiko ir pomėgiams, ir visuomeninei veiklai  1

Skaudi netektis. Kviečia atsisveikinti su vaikų gydytoja Audrone Jablonskiene

Skaudi netektis. Kviečia atsisveikinti su vaikų gydytoja Audrone Jablonskiene  5

Italas prisijaukino ir gimtąjį žmonos miestą Jurbarką, ir jos kalbą

Italas prisijaukino ir gimtąjį žmonos miestą Jurbarką, ir jos kalbą  0

Danutė Matelienė iš kelionės į Peru grįžo su milijonu įspūdžių

Danutė Matelienė iš kelionės į Peru grįžo su milijonu įspūdžių  0

Skaudi netektis: mirė krepšinio treneris Mindaugas Budzinauskas

Skaudi netektis: mirė krepšinio treneris Mindaugas Budzinauskas  0

Jurbarkietis aktorius Mantas Bendžius: „Mėnuliui po kojom“ gimė galvojant apie svajones

Jurbarkietis aktorius Mantas Bendžius: „Mėnuliui po kojom“ gimė galvojant apie svajones  0

Už dovanotą gyvenimą – amžinas dėkingumas donorui ir jo artimiesiems

Už dovanotą gyvenimą – amžinas dėkingumas donorui ir jo artimiesiems  0

Veliuonoje apsigyvenusio Klemenso gyvenimo meilė – dekoratyviniai paukščiai

Veliuonoje apsigyvenusio Klemenso gyvenimo meilė – dekoratyviniai paukščiai  2

In Memoriam Julijonas Balšaitis (1935–2021)

In Memoriam Julijonas Balšaitis (1935–2021)  4

Įkvepiantis pavyzdys: Krašto apsaugos viceministras – 40-metis jurbarkietis

Įkvepiantis pavyzdys: Krašto apsaugos viceministras – 40-metis jurbarkietis  6

Jurbarkų seniūnijoje bendruomenės slaugytoja Danutė  dirba 45-erius metus

Jurbarkų seniūnijoje bendruomenės slaugytoja Danutė dirba 45-erius metus  4

Kūrybinės Sandros aukštumos: nuo dirbtuvėlių iki meno namų

Kūrybinės Sandros aukštumos: nuo dirbtuvėlių iki meno namų  2

A. Sinkaus

Po atlaisvėjusio karantino pirmasis gyvas renginys – tautodailininkės Laimutės Ašmonaitienės autorinis vakaras  0

Monika Steponkutė

Jauniausia rajono sveikatos priežiūros įstaigos vadovė dirba Eržvilke  3

31 metų Lukas Bakšys

Barzda – ne apsileidimo, o kitokios gyvenimo filosofijos požymis  8

Geriausia 2020 metų rajono bibliotekininkė dirba Pilies I kaime

Geriausia 2020 metų rajono bibliotekininkė dirba Pilies I kaime  1

Jurbarko Vytauto Didžiojo progimnazijos auklėtinė - respublikinio konkurso prizininkė

Jurbarko Vytauto Didžiojo progimnazijos auklėtinė - respublikinio konkurso prizininkė  2

Mokanti kitus pamatyti 120 juodos spalvos atspalvių

Mokanti kitus pamatyti 120 juodos spalvos atspalvių  1

Eržvilko gimnazija turi vadovę (interviu su konkurso laimėtoja)

Eržvilko gimnazija turi vadovę (interviu su konkurso laimėtoja)  2

In Memoriam ilgamečiui Jurbarko ligoninės gydytojui chirurgui Izidoriui Jablonskiui

In Memoriam ilgamečiui Jurbarko ligoninės gydytojui chirurgui Izidoriui Jablonskiui  6

Savamokslis fotografas, kuris padeda atrasti nematytą Jurbarką

Savamokslis fotografas, kuris padeda atrasti nematytą Jurbarką  4

Nuo Covid-19 mirė Eržvilko pirminės sveikatos priežiūros centro vyriausiasis gydytojas Steponas Česlovas Strodomskis

Nuo Covid-19 mirė Eržvilko pirminės sveikatos priežiūros centro vyriausiasis gydytojas Steponas Česlovas Strodomskis  0

Mūsų partneriai