Valentino Masalskio susitikime – juokas pro ašaras iš šiuolaikinių laidojimo tradicijų

Apie pabėgėlius, priimti juos ar ne; apie tokias nelaimes kaip pinigai, meilė. Apie didmiesčių ir provincijos silkes. Apie itin jautrų jaunimą, kuriam sprogti kaip balionui užtenka vieno nekalto klausimo. Apie meno misiją, primenančią laidotuves ir krikštynas; apie jo, V.Masalskio, sukurtą eterį; apie Lietuvos vyrus, virtusius jūrininkais,; apie Anapilį, primenantį „Akropolį“; apie mėnesį šaldymo kameroje artimųjų „laukiančio“ mirusįjį. Tokios temos sukosi garsaus aktoriaus, režisieriaus, Nacionalinės premijos laureato Valentino Masalskio kiek daugiau nei valandą trukusiame susitikime su jurbarkiečiais. V.Masalskis Jurbarke lankėsi K.Glinskio teatro režisierės Danutės Samienės kvietimu ir kalbėjo tomis temomis, kurios jam pačiam įdomios ir kuriasjam sufleravo susitikimo sumanytoja.

Pasiklausyti V.Masalskio atėjo pilna Jurbarko kultūros centro mažoji salė. Tarp klausytojų – ir vietiniai aktoriai mėgėjai, ir kultūros srities darbuotojai, ir V.Masalskio draugai, toks kaip fotomenininkas Rimas Akutaitis, ir V.Masalskio studentė Samanta, kuri mokosi jo kurse Klaipėdoje. “Labai sėkmingai mokosi. Labai sėkminga mergaitė. Labai įdomiai dirba, labai įdomus kursas“, - gyrė Samantą V.Masalskis. Jis pasidžiaugė atėjusiais jo paklausyti, pastebėdamas, kad publikuoja dominuoja panašaus kaip ir jis amžiaus. „Jaunimui mes neįdomūs, jie turi savo stabus. Mes su jumis atėjome kartu, užaugome, aš padariau jums kažkokį įspūdį, ir dėlto jūs atėjote. Mes esame tie, kurie kartu keliavo per šį gyvenimą. Ir viskas“, - susirinkusiems sakė V.Masalskis, kuris pasijuokė iš savo gyvenimo ir vaidmenų.„Tas pats mano varganas gyvenimėlis. Įsivaizduokite, aš dariau tuos savo vaidmenis. Kūriau kažkokias nesąmones. Vaikščiojau su mediniu kardu ir sakiau, kad aš imperatorius. Na beprotis (juokiasi). Aš puodą pasiėmęs vaikštau ir sakau, kad esu imperatorius, o kitas to puodo pavydi.(Juokiasi.) Aš kūriau kamparą, eterį, kvapą. Aš kūriau kaip gera motina šešis vaikus. Aš kūriau nesąmonę. Vaikai išeina ir jų neliko. Ji kūrė kamparą, bet ji laiminga. Aš laimingas. Man visko užtenka“, - sakė jis.

Apie beprotį mumyse ir meilę nelaimę

Kad jau užsiminta apie beprotį. V.Masalskis užsiminė apie jam įdomų lenkų režisieriųKrystianą Lupą, su kuriuo dirbo ir, pasak V.Masalskio, iš jo daug išmoko. “Mes su juo dažnai kalbamės apie tai, kad mumyse gyvena toks beprotis. Kas tas beprotis? Tai nuostabus daiktas. Mūsų beprotis - pasipriešinimas, kai nebijome pasakyti; kai pradedame verkti netikėtoje vietoje. Kada jis nebijo protestuoti, kai nebijo kvailai pasakyti. Kai žmogus kažką užsispyręs daro, man atrodo, kd jis turi tą beprotį. Jis pasižymi laisve, šviesa, fanatizmu, begaliniu tikėjimu. Jame yra drąsa pasakyti viršininkui, kad išeinu iš darbo, nes tu man nepatinki, nes tu niekini žmones. Ir už tą beprotį mus gerbia. Tas beprotis labai įdomus daiktas. Paleiskime jį į darbą“, - šypsojosi V.Masalskis. Pasak jo, tas beprotis mumyse gali būti ir meilė.

Beje, apie meilę. Meilę V.Masalskis vadina didžiausia nelaime. „Meilė yra pats baisiausias dalykas. Tu tada toks nesaugus, nes tu taip pasitiki kitu žmogumi, kad jis su tavimi gali daryti, ką nori. Gali tave ir sulaužyti“, - sakė jis. Kita neką mažesnė nelaimė yra pinigai. „Pinigai ir pagyros yra nelaimė. Nejuokauju. Jei aš jų turėčiau, tarkim, 30 tūkst. - aš čia nebūčiau. Į Jurbarką? Baikint juokus. Aš būsiu Maljorkoje, nes man čia šalta. Sakyčiau, vaikai vieni parepetuokit. Pinigai man pradės diktuoti, o ne aš jiems. Aš jų bijau. Aš juos noriu išleisti iš karto“, - juokėsi režisierius, prisipažinęs,kad jo silpnybė – pirkti puodus, nes mėgsta gaminti.

Sudaužyti jauni žmonės

Meilės, ko gero, jaunajai kartai ir trūksta. Jis dabartinį jaunimą vadina itin sudaužytų žmonių karta. „Tėvai išsiskyrę, išvažiavę. Tėvai dirba vardan manęs, tėvai – sugriautos tvirtovės, nelaimingi“, - kalbėjo jis, visus Lietuvos vyrus vadindamas jūrininkais. Sako, jie išplaukia pinigų uždirbti į norvegijas, po trijų mėnesių grįžta ir vėl išvažiuoja.

V.Masalskis pastebi, kad jauni žmonės labai jautrūs ir kad jie slepia tiek neapykantos, kurios nepajaučiame, bet kuri pratrūksta, sprogsta kaip balionas uždavus paprastą klausimą. „Aš klausiu paprastų dalykų – kokią spalvą mama mėgsta nešioti, kokius tėvas mėgsta patiekalus, kur tėvai susipažino, kada išsiskyrė, jei išsiskyrė, kokią muziką mama mėgsta. Ir tada matai, ar vaikas bendrauja su tėvais, ar ne. Netyčia praduri, užduodi klausimą, jis arba kalba stereotipais, arba praplyšta. Jie labai jautrūs todėl, nes mes su jumis išžaisdavome tą, išsiplepėdavome, vienas kitam atsiverdavome, susipykdavome, susitaikydavome, Mes mokėdavome emociškai išsikrauti. Šitie vaikai yra kaip balionai. Juos praduri netyčia adata, pasipila kaip fontanas – rodos, arteriją perpjovei. Nes jis bendravęs su kompiuteriais. Jis visą laiką slėpęs. Niekas su juo nepasikalbėjo nuoširdžiai“, - kalbėjo režisierius.

Visą straipsnį rasite penktadieniniame "Mūsų laike".