Vaikų psichiatras L.Slušnys vaikų auklėjimo siūlo mokytis iš žydų

Nemokama žymaus specialisto konsultacija „Mūsų laiko“ skaitytojams. Taip galima pristatyti šį interviu su vienu žinomiausių vaikų psichiatrų psichoterapeutų Linu Slušniu, kuris apmaudauja, kad lašišas saugome labiau už savo vaikus, jį liūdina didžiulė tolerancija smurtui, žeidžia suaugusieji, kurie tarpusavyje sugeba susitarti, bet su vaikais „tariasi“ diržu. Pašnekovas sako tiesiai šviesiai, kad mūsų visuomenė rimtai serga, įvardindamas tos konkrečios ligos pavadinimą.

L.Slušnį kalbinome pirmadienį, t. y. tą pačią dieną, kai buvo laidojamas patėvio užmuštas berniukas.

„Jei ši auka buvo paskutinė ir mus jau galutinai supurtė, - bala nematė. Sausio 13-ąją mes 14 žmonių palaidojome, bet Neprikalausomybę iškovojome. Šis vaikas bus tas etalonas, kad daugiau taip neturi būti. Bet mano tikėjimas, kad tai paskutinis kartas, jau šiandien pažeistas. Mes kaip alkoholikai. Sakome, kad daugiau negersime, bet vis tiek tai darome. Mes išsikapstysime, bet nežinau, kiek kartų dar nupulsime“, - liūdnai kalbėjo L.Slušnys, turėdamas omeny, kad jau tą patį pirmadienį pasirodė krūvos pranešimų apie smurtą prieš vaikus.

Jurbarko rajono laikraštis "Mūsų laikas" feisbuko paskyroje savo skaitytojams uždavė klausimą, ar yra gavę beržinės košės. Didžioji dauguma atsakė, kad yra gavę, bet anot jų, tai buvo ne smurtas, o drausminimas, nes, anot daugumos, beržinė košė ir smurtas yra visiškai skirtingi dalykai. Kaip vertinate tokius apklausos rezultatus ir ką jie sako apie pačią visuomenę apskritai?

Linas Slušnys: sakau tiesiai šviesiai ir be jokių išvedžiojimų. Visuomenė serga. Savo laiku mes sunkiai įsivaizdavome, kad galima mokykloje neklupdyti vaikų ant žirnių už tai, kad jie nesimoko. Dabar mes jų neklupdome, bet tie vaikai vis tiek mokosi. Tų neklaužadų nei padaugėjo, nei sumažėjo, nors ant žirnių nebeklūpo.

Aš manau, kad ir šiandien yra už ką duoti į užpakalį. Pavėlavome į darbą – ir duokim dirželiu. Kodėl darbdavys, vadovas turi ieškoti kažkokių nuobaudų, rašinėti raštus, įspėjimus. Juk jis galėtų diržu paauklėti. Kodėl suaugę to nedaro vienas su kitu, o vaikus muša? Mes visą laiką fantazuojame, kad suaugę mes esame geresni. Aš labai atsiprašau, bet suaugusių yra kvailų, netikusių, nesilaikančių jokių taisyklių, geriančių, rūkančių šalia vaikų. Bet kažkodėl diržu tokių suaugusių neauklėjame. Mes nuolat sakome, kad reikia tartis, laikytis taisyklių, galiausiai mokame baudas ar kraštutiniu atveju sodiname į kalėjimą, bet jau nebemušame. Galiausiai atsisakėme mirties bausmės – nebežudome net už sunkius nusikaltimus. Bet yra taip, kad iki šiol mes vaiko nelaikome žmogumi, pilnaverčiu piliečiu ir manome, kad su juo galima elgtis kitaip, nei kad mes elgiamės suaugę tarpusavyje. Ko gero, tai mane labiausiai ir žeidžia.

Visą interviu rasite jau rytoj pasirodysiančiame "Mūsų laikas" laikraštyje.