Užmirštas kunigas ir poetas Kiprijonas Nezabitauskis-Zabitis

2024-ieji – metai, kai prisimename nemažai Veliuoną garsinusių rašytojų ar kitų su šiuo kraštu susijusių žmonių. Paminėję rašytoją Joną Mačiulį, kraštotyrininką Stasį Liutvinavičių, įvairiapusį menininką Šarūną Šimulyną, prisiminkime ir dar vieną žmogų, daug toliau nuo mūsų nutolusį laike ir jau beveik niekieno neatmenamą – kunigą, rašytoją, vertėją, visuomenės veikėją, lietuvių politinės ir filosofinės poezijos pradininką Kiprijoną Juozapą Nezabitauskį-Zabitį, kurio 245-ąsias gimimo metines minime šiemet.

Kiprijonas Nezabitauskis-Zabitis gimė 1779 m. rugsėjo 12 d. Žemaitijoje, Baidotų kaime netoli Salantų, Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystės laisvųjų valstiečių šeimoje. Gimęs Zabičiu vėliau jis savo pavardę sulenkino ir tapo Niezabitowskiu (lietuviškai Nezabitauskiu), stengdamasis įrodyti kilęs iš bajorų. Tikėtina, kad iš bajoro jis nusipirko ir krikšto įrašus, todėl jo gimimo data kai kur rašoma neteisingai – 1774 m.

Veliuonos klebonas

1786–1792 m. Nezabitauskis lankė Kražių kolegiją, o vėliau įstojo į Vilniaus universitetą, kur studijavo anatomiją ir gamtos mokslus. Baigęs studijas 1796 m., jis dar šešerius metus mokėsi Vilniaus kunigų seminarijoje, o 1802/1803 mokslo metais – Varnių kunigų seminarijoje. Paprastai universitetų absolventai būdavo labai greitai įšventinami į kunigus, tačiau Nezabitauskiui teko laukti iki 1803-ųjų, kol sukako 24-eri, Tridento susirinkimo nustatytas minimalus kunigo amžius.

Po įšventinimo Nezabitauskis trumpai ėjo Varnių parapijos administratoriaus pareigas, o vėliau perėjo administratoriumi į Jurbarko parapiją. 1806–1815 m. jis buvo Varnių, tuometinės Žemaičių vyskupijos centro, klebonas. Tuo pat metu, nuo 1808 m., buvo Varnių arkikatedros mokyklos direktorius, o nuo 1811 m. – dvasinis atstovas Telšių apygardos teisme. 1815 m. Nezabitauskis buvo perkeltas į Veliuoną, kur klebonavo iki 1831 m. Jis ir toliau buvo atstovu teismuose – iš pradžių Raseiniuose, o nuo 1820 m. ir Vilniuje. Jis rėmė savo jaunesnįjį brolį Kajetoną Nezabitauskį, studijuojantį Vilniaus universitete, o per jį susipažino su studentais iš Žemaitijos, tarp kurių buvo ir Simonas Stanevičius, propagavęs lietuvių kalbos vartojimą. Kai Dionizas Poška 1824 m. laiške pasiūlė įsteigti Lietuvių kalbos komitetą jis, be kita ko, į jo narius pasiūlė brolius Nezabitauskius.

Klebonaudamas Veliuonoje Nezabitauskis 1824 m. bažnyčios tarnams ir ubagams pastatė špitolę, kurioje savo lėšomis išlaikė mokyklą, taip pat  mokytojavo ir vargonininkavo.

^{Veliuonos bažnyčioje saugomos parapijos kanceliarinės knygos, kuriose yra K. Nezabitausko-Zabičio ranka daryti įrašai. Kairiajame puslapyje matosi ir jo parašas. E. Vaištaraitės nuotr.}

Sukilimo rėmėjas

Klebonas rėmė 1830–1831 metų sukilimą ir vykdė sukilėlių valdžios reikalavimus: viešai bažnyčioje skaitė atsišaukimus, saikdino naujokus ir kt. 1831 m. gruodžio 19 d. klebonijoje buvo padaryta krata (rasti keli sukilėlių valdžios raštai, 5 sukilėlių apsiaustai ir kt.). Vėliau Nezabitauskis tardytas ir priskirtas antrajai nusikaltėlių kategorijai. 1832 m. gegužę Rusijos policija nusprendė konfiskuoti visą Nezabitauskio turtą ir jis, bijodamas neišvengiamo arešto, pabėgo į Smalininkus, tuometinę į Rytų Prūsiją. Vėliau gyveno Tilžėje. Iš ten jis rašė laiškus Vilniaus gubernatoriui Jurijui Aleksejevičiui Dolgorukovui, vyskupui Juzefui Arnulfui Giedraičiui ir net Prūsijos karaliui Frydrichui Vilhelmui III prašydamas paramos ir malonės. Tačiau Rusijos karo teismas Šiauliuose 1834 m. balandžio 28 d. nuteisė Nezabitauskį mirties bausme – daugiausia dėl to, kad pabėgo. Jo pavardė buvo įtraukta į sąrašą tų, kuriems bausmę būtų galima sušvelninti, jei jie savo noru pasiduotų. Vis dėlto Nezabitauskis išvyko į Strasbūrą, kur gyveno iš pinigų, kuriuos jam siuntė Lietuvoje likę draugai kunigai.

Emigrantas

1835 m. Nezabitauskis gavo kvietimą tapti lenkų emigrantų Nansi (Prancūzija) įsteigtos mokyklos direktoriumi. Į Nansi jis atvyko 1836 m. sausį ir dirbo mokykloje direktoriumi, kapelionu, tikybos, moralės, istorijos ir aritmetikos mokytoju. Mirė 1837 m. liepos 10 d., po maždaug penkias savaites trukusios ligos..

Žodyno rengėjas

Nezabitauskis parengė pagalbinę medžiagą Aleksandro Butkevičiaus 1823 m. parašytai lenkų-lietuvių kalbų gramatikai moksleiviams. Ši gramatika sulaukė apie 700 išankstinių užsakymų, ja domėjosi nemažai Vilniaus universiteto profesorių, tačiau rankraštis nebuvo patvirtintas caro cenzorių ir dingo, todėl Nezabitauskio papildymų turinys nežinomas.

Kažkuriuo metu iki 1823 m. Nezabitauskis pradėjo kurti lietuvių–lenkų kalbų žodyną ir surinko apie 18 000 žodžių. Per profesorių Ivaną Loboiko jis tikėjosi gauti finansinę paramą iš grafo Nikolajaus Rumiancevo. Loboiko iš pradžių palaikė jo pastangas, tačiau netrukus nusivylė Nezabitauskio darbo leksikografine kokybe ir pradėjo remti prie panašaus žodyno dirbusį Dionizą Pošką. Atrodo, kad Nezabitauskis apleido savo darbą (maždaug ties K raide), o jo rankraštis dingo Varšuvoje Antrojo pasaulinio karo metais. Jo brolis Kajetonas Nezabitauskis laiškuose profesoriui Michalui Višnevskiui ir Simonui Daukantui pretendavo į žodyno autorystę. Nors šį teiginį jau paneigė literatūros istorikai, jis vis dar kartais kartojamas.

Poetas

Nezabitauskis laikomas vienu pirmųjų politinių ir filosofinių poetų lietuvių kalba. 1835 m. jis parengė poezijos rinkinį „Eiliavimas liežuvyje lietuviškai-žemaitiškam“. Adomui Mickevičiui skirtame poezijos rinkinyje buvo 19 epinių kūrinių, įskaitant istorinius aprašymus, kovos žygius ir elegijas. Vienintelis neoriginalus kūrinys buvo šiek tiek modifikuota Silvestro Teofilio Valiūno baladės „Birutė“ versija. Nepublikuotą 88 puslapių rankraštį Juozas Gabrys atrado Lenkijos bibliotekoje Paryžiuje 1909 m. ir pirmą kartą paskelbė 1931 m. Eilėraščiuose atsispindi Nezabitauskio nostalgija tėvynei ir sielvartas dėl prarastos nepriklausomybės, nusivylimas pasaulio tvarka (įskaitant kai kuriuos nusiskundimus Dievui) ir maištingumas, raginanti išlaisvinti Lenkiją-Lietuvą.

Vertėjas

1823 m. Nezabitauskis išvertė ir išleido 75 puslapių knygelę apie bitininkystę iš lenkiško Jano Krzysztofo Kluko veikalo. Kūrinys buvo dedikuotas grafui Nikolajui Rumiancevui.

Tyrinėtojų nuomone, apie 1835–1836 m. jis išvertė ir išleido dvi mažas knygeles su ištraukomis iš „Tikinčiojo žodžių“, kurių autorė yra Félicité de La Mennais, ir Adomo Mickevičiaus „Piligrimo litanijos“. Šie kūriniai buvo labai populiarūs tarp lenkų emigrantų Prancūzijoje.