Užaugusi tarp Mituvos ir Antvardės

Kartais gyvenime taip nutinka... 1986-ųjų gegužę Aldonai Puišytei už knygą „Įvardijimai ir sąskambiai“ buvo įteikta anuomet svarbiausio poetams renginio – Poezijos pavasario – premija, o aš tais pačiais metais pagaliau sulaukiau kuklios savo pirmosios knygelės... Pamenu, išdrįsau per tą didžiąją šventę prie laureatės prieiti, autografo paprašyti. Apmaudu, kad pasirašyto egzemplioriaus neišsaugojau – likimas dažnai būna negailestingas ir knygoms, ne tik žmonėms. Bet štai dabar jau ketvirtį amžiaus gyvenu krašte, iš kurio tikrai mylima mano kolegė kilusi, ir gaunu užduotį – pakalbinti ją, šių metų sausio 4 dieną sulaukusią garbaus jubiliejaus, dabar jau nebe kaunietę,o išsikėlusią į Vilnių, kad būtų arčiau sūnaus Kęstučio Grigaliūno, dailininko, Nacionalinės kultūrosir meno premijos laureato. Šiai premijai vos tik atgavus Nepriklausomybę buvo nominuota ir ALDONA ELENA PUIŠYTĖ-GRIGALIŪNĖ – poetė, eseistė, vertėja, bet jai už nuopelnus Lietuvos Respublikai 2005 m. prisegtas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius.

• Gimtoji sodyba tėviškėje Jurgeliškiuose. V. Lekučio nuotr.

Profesorė, habilituota humanitarinių mokslų daktarė Viktorija Daujotytė yra sakiusi, jog sovietmečiu A. Puišytė savo kūryba visus bent truputį mąstančius žmones kvietė suklusti dėl moralinės pozicijos, kvietė meditacijai, susijusiai su dvasinėmis būsenomis ir apmąstymais. Įsimąstyti poetė ragino tiek viešai, tiek ir slapčia, bendradarbiaudama antisovietinio pogrindžio leidinyje „Rūpintojėlis“, kur tekstus pasirašydavo Elenos Aušraitės slapyvardžiu. Už rezistencinį pasipriešinimą okupacijai poetei suteiktas Lietuvos laisvės kovų dalyvės teisinis statusas.

15 poezijos rinkinių, beveik tiek pat kūrinių vaikams – ir eilėraščių, ir pjesių, operos libretas, nuostabūs vertimai iš vokiečių ir rusų kalbų, eseistika, straipsniai, publicistika, prelato A. Rubšio „Psalmyno“ redagavimas... Ir tai, kas pavardinta, dar anaiptol ne visas Aldonos Elenos Puišytės kūrybos kraitis. O kiek jos eilėraščių tekstais sukurta dainų, vokalinių ciklų, kantatų, sonatų, baladžių! Kiek garbių literatūros premijų bei įvertinimų ji per gyvenimądar užsitarnavo! Kiek sykių prie jos tekstų buvo palinkę vertėjai į anglų, vokiečių, suomių, čekų, vengrų, latvių, estų, ukrainiečių, rusų ir kitas kalbas? Ne, to tikrai neįmanoma surašyti į storiausią sąsiuvinį... Todėl labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, galėdama kartu su žurnalo „Jurbarko laikas“ kolektyvu pasveikinti Aldoną Eleną Puišytę-Grigaliūnę, prieš 95-erius metus gimusią Jurgeliškių vienkiemyje prie Antvardės vandenų, ir leisti kalbėti jai pačiai, nes: „...dingsta viskas, praeina viskas – ir lieka tik žmogaus pasakyti žmogui žodžiai...“

Mieloji Aldona, vaikystės patirtys svarbios visiems, tačiau kūrybos žmogui jos, manau, ypač brangios. Savo prisiminimų knygoje „Ką gyvenimas įrašė“ sakote, jog daug atsinešėte iš Jurgeliškių sodybos, nuo skaidraus Antvardės upelės krantų: „Ten išmoktos pirmos meilės ir gerumo pamokos maitinant tik ką gimusį ėriukėlį pienu iš buteliuko ar gydant iškritusį iš lizdo mažą paukštelį. Apverktas pirmasis praradimas jį laidojant sode, apkaišant jo kapelį saulučių žiedais.“ Apie savo tėviškę esate prabilusi tikrai ne vienu įtaigiu ir jaudinančiu tekstu. O koks vaizdinys Jums pirmiausiai iškyla, išgirdus žodį „Jurbarkas“?

Apie Jurbarką ir savo krašto žmones norėčiau prabilti pačiais gražiausiais žodžiais. Deja, pirmiausiai iškyla liūdnas vaizdinys: 1952-ųjų pradžioje už ryšius su partizanais suėmė tėtį. Tardė ir mane, bet paleido. Po kiek laiko paleido ir tėtį, išmargintą mušimo mėlynėmis, tikriausiai, kad norėjo jį sekti. Netrukus, man besiruošiant abitūros egzaminams, gavau iš tėčio baugią žinią apie išbuožinimą ir tremties grėsmę. Tyliai dingau iš Jurbarko, o kartu su tėčiu sprukome ir iš Jurgeliškių, viską tėviškėje palikę likimo valiai. Ten apsigyveno svetimi žmonės. Aš išvykau į Kauną, pas brolį, o tėtis – pas savo seserį Žemaitijoje. Žinoma, prieš tai Jurbarke išgyventa ir daugybė gražių akimirkų. Juk jaunystė jų atranda visada, kur bebūtų. Menu smagius pasivaikščiojimus ant Bišpilio, Jurbarko dvaro parke ir prie Mituvos su klasės draugėmis. Mituva man buvo miela nuo vaikystės, nes teka netoli mano tėviškės. Prie jos – ir Dargių pradžios mokykla, kurioje mokiausi. Tad galiu sakyti, kad užaugau tarp Mituvos ir Antvardės. Daug jau prabėgo metų, laikas išdildo dalį net gražiausių prisiminimų. Gaila... Kai prie Antvardės nebeliko nei tėviškės sodybos, nei artimųjų, nuo Jurbarko buvau visiškai nutolusi. Tačiau esu dėkinga kraštotyrininkui, istorikui, Jurbarko krašto žinovui Vytautui Lekučiui. Jis pirmasis mane sugrąžino į gimtąjį kraštą ir Jurbarką. Pažintis su juo per mano knygos pristatymą Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje išaugo į gražią bičiulystę. Džiugu bendrauti elektroninio pašto laiškeliais ir su kraštotyrininke, istorike Regina Kliukiene. Širdingas ryšys sieja mane su Jurbarko viešosios bibliotekos vyresniąja bibliotekininke Jūrate Korsakaite.

• Su sūnumi Kęstučiu prie Antvardės. Apie 1986 m. R. Rakausko nuotr.

• Aldona Puišytė „Poezijos pavasaryje“ su Marcelijum Martinaičiu ir Bernardu Brazdžioniu, 1992. Iš A. Puišytės asmeninio archyvo.

Geriausiomis bičiulėmis visados vadinote knygas. Ar galėtumėte papasakoti apie savo skaitymo įpročius? Ką skaitėte būdama vaikas, kas Jums atrodė aktualu jaunystėje, ką rinkotės pastaruosius dešimtį metų? Kaip Jums atrodo, kodėl žmogui reikia, tiesiog būtina, imti į rankas knygą?

Turėjau dėdę kunigą, teologijos mokslų daktarą Joną Puišį, kuris 1941 metais, prieš išvažiuodamas į Vokietiją dirbti lietuvių pabėgėlių sielovadai, turtingą ir turiningą savo biblioteką paliko mano tėviškėje. Joje buvo vertingiausios tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje išleistos knygos ir žurnalai. Man tai buvo didžiulis išminties lobis. Kiek toje bibliotekoje radau knygų, kurias tuomet naikino arba įkalindavo vadinamuosiuose specfonduose! Alberto Stocklio „Filosofijos istorijos bruožai“, Džovanio Papinio „Tragizmai ir vyriškumai“, Antano Maceinos „Kultūros istorijos įvadas“, Stasio Šalkauskio, Levo Karsavino darbai, Antano Smetonos verstas Platonas, lietuvių autorių poezija ir proza... Viską išvardinus ilgas būtų sąrašas! Tų knygų ir žurnalų tekstų išmintis bei grožis veikė mano pasaulėjautą, ugdė nuojautą ir supratimą, kas yra tikroji kūryba, atvėrė gilesnį ir tikresnį žvilgsnį į tikrovę. Pokario metų gyvenimo skersvėjuose jų skaitymas mane stiprino, guodė, padėjo atsilaikyti. Gyvenau jų skleidžiamos išminties šviesoje. Aiman, jos pavirto pelenais, kai ten apsigyveno svetimi žmonės. Išsaugojau tik trijų man itin svarbių autorių knygas: žmogaus dvasios gelmių ir kūrybos studiją – Ernesto Hello dvitomį „Žmogus: Gyvenimas. Mokslas. Menas“ (vertė Antanas Maceina), Jurgio Baltrušaičio „Ašarų vainiką“ ir Bernardo Brazdžionio „Per pasaulį keliauja žmogus“.

Dabar išleidžiama daug knygų, tačiau skaitymo patirtis mane išmokė atsirinkti, kas geriausia. Renkuosi leidinius, keliančius žmogaus dvasią. Liudijančius, kad žmogus gali daug iškęsti ir neišduoti savęs. Knygos– kaip ir žmonės – skleidžia šviesą, harmonijos bangas, o gali skleisti ir tamsą, chaosą. Pakanka perskaityti keletą puslapių – ir jau pajunti knygos turinio kryptį. Atradus artimos dvasios knygoje savų minčių ir išgyvenimų sąskambius, džiaugiesi tartum sutikusi artimą žmogų. Sielų giminystė atsiranda per knygą. Trokšti ją turėti šalia, nuolatos prie jos išminties grįžti. Štai: imu iš lentynos Ernesto Hello tomelį ir jaučiu iš jo turinio sklindančią žodžio šviesą. Nors autorius jau iškeliavęs į amžinybę, jo sielos balsas vis dar skamba iš atverstų puslapių. Taip kūrybos erdvėje gali susitikti artimų sielų mintys, neribojamos erdvės nei laiko, o vertimų dėka – net iš tolimiausių kontinentų. Tačiau yra knygų, kurias pavarčius kyla noras nusiplauti rankas. Neskaitau romanų, tokių kaip Kristinos Sabaliauskaitės „Petro imperatorė“. Skaitau tas, kurios per simbolius ir alegorijas atskleidžia giluminius žmogaus prigimties klodus. Tokios yra Klaivo Stepleso Lujis‘o „Didžiosios skyrybos“, „Žmogaus sunaikinimas“ ir panašūs kūriniai. Vis grįžtu prie Thomo Mertono, Simonos Weil, Henrio Nouweno. Skaitau apie didžiųjų mistikų dvasinę patirtį: Augustino, Teresės Avilietės (ypač jos „Sielos pilį“), Hildegardos, Kotrynos Sienietės, Taulerio, Šv. Kryžiaus Jono... Vertinga Viktoro Manuelio Fernandezo knyga „Mistikos galia“. Juk ir poezija savosios paslapties dvelkimu kažkiek artima mistikai. Raineris Marija Rilkė teigia, kad tikroji kūrybos paskirtis – regimybės perkeitimas į neregimybę, tokiu būdu kūrybos galia išsaugant šio dužaus pasaulio atminimą.

• Su tėviškės laukų gėlėmis 1986 m. R. Rakausko nuotr.

Įtariu, kad baigusi mokyklą svajojote studijuoti lietuvių kalbą ir literatūrą, tačiau stojote į niekaip su literatūra nesusijusią specialybę Kauno medicinos mokykloje ir tapote farmacininke.  Ar ilgai teko dirbti vaistinėje? Kas lėmė tokį apsisprendimą?

Tapti farmacininke nebuvo mano apsisprendimas, o tik to meto rūsčios tikrovės paseka. Nors abitūros egzaminus išlaikiau eksternu Kauno VII vidurinėje mokykloje ir gavau atestatą, studijuoti Vilniaus universitete lietuvių kalbą ir literatūrą neturėjau teisės. Stojant į universitetą tuomet reikalaudavo socialinės kilmės pažymėjimo, o aš juk buvau „buožės“ dukra... Ir į Kauno medicinos mokyklą įstojau tik dėka brolio bičiulio, kuris ten dėstė. Mokiausi su baime, kad sužinos ir išmes. Laimė, pasisekė baigti. Vaistinėse dirbau neilgai, tik iki 1970 metų. Tais pačiais metais, jau išleidusi savo pirmąją poezijos knygą „Žalvario raktas“, su farmacija atsisveikinau visiems laikams. Nors dirbti vaistinėje man patiko – švara, baltas chalatas, ramybė. Tačiau norėjau būti arčiau literatūros.

• Aldona Elena Puišytė-Grigaliūnė su Prezidentu Valdu Adamkumi, 2005 m. liepos 6 d. poetei įteikusiu valstybinį apdovanojimą – Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių už nuopelnus Lietuvos Respublikai. Dž. G. Barysaitės nuotr.

Bet iš pradžių dar pasukote į muziejininkystę, tapote Maironio lietuvių literatūros muziejaus vyresniąja moksline bendradarbe, dirbote Kauno menininkų namuose. Ar šis periodas paliko gilesnį pėdsaką Jūsų gyvenime?

Iš pradžių dirbau Petro Cvirkos muziejuje, kur buvo turtinga biblioteka, galėjau ja naudotis. Nustebau iš muziejaus vedėjos sužinojusi, kad ta biblioteka priklausė visai ne Cvirkai, o buvo atimta iš žinomo Lietuvos tarpukario intelektualo. Lankytojų čia būdavo nedaug, tad likdavo nemažai laiko skaityti. O perėjus į Maironio lietuvių literatūros muziejų, dirbti buvo ypač gera, nes skyriaus vedėja buvo mano bičiulė Joana Daunienė, poeto Vaidoto Daunio mama. Man skyrė tyrinėti Kristijono Donelaičio gyvenimą, jo kūrybos palikimą. Įdomus buvo tas darbas. Išliko gražūs bendravimo prisiminimai. Kauno meno darbuotojų namuose ir vėl darbavausi bibliotekoje, tarp knygų, turėjau joms laiko. Šiuose namuose lankydavosi literatūros, muzikos, meno, kultūros žmonės. Dailininkai rengdavo parodas, rašytojai – knygų pristatymus. Įdomu būdavo su jais bendrauti.

Esate poetė, eseistė, vertėja, tačiau kartu ir sudėtingo likimo žmogus: aktyviai dalyvavote rezistencijos judėjime, bendradarbiavote antisovietinio pogrindžio leidinyje „Rūpintojėlis“. 2007 m. Jums suteiktas Lietuvos laisvės kovų dalyvės (rezistentės) teisinis statusas, o dar dviem metais anksčiau tapote Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiaus savininke. Mintimis perbėgau ir kitus svarbiausius Jūsų apdovanojimus. Jų tikrai daug: Jono Aisčio premija, Santakos garbės ženklas už nuopelnus Kauno miestui, Vieno Lito premija, Lietuvos rašytojų sąjungos Trijų karalių premija, Gabrielės Petkevičaitės-Bitės atminimo medalis „Tarnaukite Lietuvai“, Kauno miesto burmistro Jono Vileišio pasidabruotas medalis, Lietuvos Respublikos Seimo pasidabruotas medalis... O koks įvertinimas Jums, miela Aldona, brangiausias? Gal ąžuolų vainikas, kuriuo buvote vainikuota 1986-aisias, kai už knygą „Įvardijimai ir sąskambiai“ tapote Poezijos pavasario laureate?

Įvertinimai nėra tokie svarbūs, kad kūryboje ką nors keistų, tačiau gera sužinoti, jog tavo darbas vis dėlto yra reikalingas. Svarbiausia man – Jono Aisčio premija, nes artima tiek jo poezija, tiek gyvenimo nuostatos. (Šia premija poetė buvo pagerbta 2006 m. už aistiškos dvasios puoselėjimą kūryboje – aut. pastaba.) O taip pat ne mažiau svarbus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžius. Brangus man jo pavadinimo ryšys su sena ir garbinga lietuvių tautos istorija.

Eseistika, memuarai, libretai, kūryba vaikams... O kur dar vertimai? Tikrai platus kūrybinis spektras! Man, baigusiai vokiečių kalbos ir literatūros studijas, ypač smagu, kad Jūsų pastangomis lietuviškai prabilo tokie sudėtingi, kitų vertėjų labai sunkiai „įkertami“ vokiečių klasikai kaip Frydrichas Hölderlinas, Novalis, Raineris Marija Rilkė. Tai juk daugiaprasmė, mįslinga, alegorijų kupina kūryba... Iš kur toks gilus, toks tobulas Jūsų vokiečių kalbos mokėjimas?

Vidurinėje mokykloje vokiečių kalbos mus mokė nuostabi mokytoja Tūzikienė. Iš jos nesu gavusi kitokio pažymio, tik penketus – tuomet aukščiausią įvertinimo balą. Ji man įskiepijo meilę vokiečių kalbai. Mokiausi jos ne tik mokykloje. Vokiškai kalbėdavausi ir su vokietaite Brigita iš Karaliaučiaus, kuri užklydo pas mus, ieškodama prieglobsčio pokario metais. Gyveno ji mano tėviškėje ne vienerius metus, kol pagaliau jai buvo leista išvykti į Vokietiją pas artimuosius. Vėliau skaitydavau knygas vokiečių kalba, kurias pardavinėjo užsienio kalbų knygynas „Draugystė“ Vilniuje. Nusipirkau ir plokštelių su vokiečių kalbos įrašais, jų klausydavau. Norėjau išmokti ne vieną kalbą. Pirkau plokšteles ir prancūzų kalba, pradėjau jos mokytis, tik vėliau apleidau. Tame Vilniaus knygyne atradau ir Frydrichą Hölderliną, Rainerį Mariją Rilkę, Novalį. Jų poezijos dvasia man buvo tokia artima, kad patraukė ir jau nebepaleido. Džiugu buvo versti jų poeziją, ja tiesiog gyvenau. Bet kartu jaučiau ir didžiulę atsakomybę, nes tai reto, išskirtinio talento poetai. Verčiau jų poeziją keliais variantais, palikdama juos kuriam laikui stalčiuje. Prie jų grįžusi vėl tikrindavau poetiškumą, vertimo tikslumą, atsirinkdavau, kuris iš jų geriausias. Tai buvo ne vienerių metų darbas. Džiaugiuosi, kad knyga „Styga ir vėjas“ pateko į geriausių poezijos vertimų penketuką. (Poetė turi galvoje 2024 m. „Kauko laiptų“ leidyklos išleistą F. Hölderlino, R. M. Rilkės ir Novalio poezijos rinkinį – aut. pastaba.)

„Gyvenime, aš svaigų tavo vyną trokštu gert iš tobulos taurės...“ – rašėte, jei neklystu, beveik prieš 50 metų. Kokia Jums šiandien atrodo taurė, kurią kiekvienas iš Viešpaties gauname? O vynas? Ar teko ragauti svaigaus, brangi Jubiliate?

Viešpaties mums skirtoji taurė, kokia ji bebūtų, džiuginanti Jo malone ar liūdinanti širdį, visuomet duodama su meile. Tik Jisai žino, kas mums geriausia. O tobulos taurės ilgesys slypi ne regimojoje tikrovėje. Tai ilgesys amžinybės, švytinčios pro kasdienybę ir jos daiktus. Tai tobulesnės tikrovės ilgesys, kurio išsipildymas žemiškume neįmanomas. Iš tokio ilgesio kyla ir troškimas kurti.

Šnekučiuotis apie kūrybą ir gyvenimą su žmogumi, turinčiu kur kas didesnę gyvenimo ir išgyvenimo patirtį nei tavoji – tikra Dievo dovana. Tartum bristum per skaidrius vandenis šiltą vasaros dieną, kai virš galvos – nelyginant vėjūkščio šiaušiami gluosnių lapai – mirguliuoja įžodinti vaizdai, tokie tikroviški, kad patiki, jog ir tu vaikštai ten, kur kalbinamo žmogaus eita, svajota, mąstyta... Galvoje akimirksniu „atsibunda“ eilėraščio fragmentas: „Kas atpažins tikros būties esmes, / Atgims iš naujo vilčiai nei Antėjas / Ir nesilenks dienų stabams, nes mes / Ne tam į žemę žydinčią atėjom.“ (Citata iš poetės eilėraščio „Aidinčios dermės“, išspausdinto „Metų“ mėnraštyje 2012 metais). Ir pasileidi tuomet visa savo fantazijos jėga tais laukais, tais keliukais, tuo slėsnu upeliuku, kuriame tavo pėdos čiuopia nugludintus spalvingus akmenukus. Jie tokie tapybiški kaip ir Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomi neįprasti eksponatai. Tai Aldonos Puišytės piešinukai, kuriuose dominuoja religinio turinio kompozicijos, baltos, mėlynos ir geltonos spalvų simboliniai ženklai, peizažai. Muziejininkė Albina Protienė poetės tapybą ant nedidelių akmenukų vadina autorės žodinės kūrybos tąsa. Ar tokiai kūrybai Aldoną Puišytę paskatino mažakalbis sūnus Kęstutis, kuriam, anot menotyrininkės Monikos Krištopaitytės, galimybė tapyti atstoja net kalbą? Gali būti. Nors nebūtinai. Palikime šį klausimą tik menamą, be konkretaus atsako. Juk tikrai nebūtina visados atsakyti į visus mums kylančius klausimus. Net atvirkščiai: smagu būna, kai kažkas taip ir lieka paslaptimi, nors visai mažulyte...

• „Esu dėkinga kraštotyrininkui, istorikui, Jurbarko krašto žinovui Vytautui Lekučiui. Jis pirmasis mane sugrąžino į gimtąjį kraštą ir Jurbarką“, – sakė A. Puišytė. Vytautas su poete jos namuose Kaune 2018 m. vasarą.  V. Lekučio asmeninio albumo nuotr.

%MCEPASTEBIN%