Už dovanotą gyvenimą – amžinas dėkingumas donorui ir jo artimiesiems

Jautri istorija apie labai stiprią jauną moterį, apie dovanotą gyvenimą ir apie amžiną dėkingumą, sunkiai nusakomą žodžiais. Pamokanti istorija, kurią „Mūsų laikui“ papasakojo iš Jurbarko krašto kilusi 28 metų Agnė Girulė, jau devynerius metus gyvenimą su šeima kurianti Kaune – jauna mama su vyru augina du mažamečius vaikučius. Agnė atvirai papasakoja savo ligos istoriją – apie klastingą, dar jaunystėje diagnozuotą inkstų nepakankamumo ligą, organų donoro laukimą, atliktą transplantaciją. Savo istoriją papasakojo ramiai, dėl nieko nesikrimsdama, nepykdama, nieko nekaltindama, atvira širdimi ir protu priėmusi tiek siunčiamus išbandymus, tiek gyvenimo dovanas. Greitai bus metai, kai Agnė gyvena su dovanotu inkstu, kasdien mintyse padėkodama savo gelbėtojui donorui ir jo artimiesiems bei pagaliau jausdamasi laiminga, išmokusi džiaugtis šia akimirka. 

Agnės vaikystė buvo kitokia nei daugelio jos bendraamžių – iš atminties išnyra rutina tapę vizitai pas medikus, tyrimai... Agnutei gana dažnai kartodavosi šlapimo takų uždegimai. Be to, nors mergaitė buvo sveika, jos kūno temperatūra būdavo aukštesnė nei turėtų būti. Rūpestingi tėvai kreipėsi į vietinius medikus, kurie, įtardami ligą, nusiuntė išsitirti į Kauno klinikas. Šių medikai, atlikę įvairius tyrimus, rado tų negalavimų priežastį – tik ji buvo kita nei įtarta. Agnė turėjo rimtų bėdų su inkstais. Jau 8-9 metų mergaitei buvo atlikta šlapimo takų siaurinimo operacija, kadangi šlapimas grįždavo į inkstus. Operacija nelabai padėjo, nes inkstai jau buvo pažeisti.

Agnei teko nuolat lankytis Kauno klinikose, atlikti įvairius tyrimus, gydytojams stebint ir konstatuojant, kad inkstų būklė blogėja. Dar nesulaukus pilnametystės jai buvo diagnozuotas lėtinis inkstų nepakankamumas, kas reiškia inkstų funkcijos blogėjimą. Agnė dabar išsamiai ir detaliai gali papasakoti apie šią ligą ir visas penkias jos stadijas. Būtent tiek toji liga trunka. Pasiekus paskutinę, penktąją stadiją, kuomet inkstai nebeveikia, reikia pakaitinės inkstų terapijos (dializė) arba transplantacijos – organų donoro ir persodintų inkstų.

Kai kasdien vis blogyn

Žinia, kad reikės inkstų transplantacijos, Agnę sukrėtė. Ji patikina visada žinojusi, kad tokia diena ateis – nebuvo kaip lietus iš giedro dangaus. „Tačiau net ir tai žinant visada galvoji, kad tai kažkur labai toli. Dar ne dabar... Tiesiog gyveni su tuo žinojimu“, – prisimena moteris. Tokiai žiniai negali būti pasiruošęs. „Ji supurtė visą vidinį pasaulį. Dvi savaites jaučiausi tarsi sapne, iš kurio negaliu pabusti. Bet susidėliojau visas mintis, susiėmiau ir supratau, kad tai man duota patirtis, su kuria turiu išmokti gyventi”, – pasakoja moteris. Ji buvo susigyvenusi su diagnoze – visą laiką jautėsi kaip sveikas žmogus. Gal tik dažnesnis nuovargis kamuodavo, bet, šypteli, per tiek metų ši būsena jai atrodė tiesiog normali. Vis dėlto savijauta ėmė keistis pasiekus paskutinę inkstų nepakankamumo stadiją – kasdien jautėsi tarsi apsinuodijusi. Prasidėjo nenusakomi galvos skausmai, kuriuos lydėdavo vėmimas. „Tokiomis dienomis negalėdavau eiti į darbą, nes tiesiog neturėjau jėgų atsikelti iš lovos. Atsirado nuolatinis nuovargio, silpnumo jausmas. Kiekvieną rytą pykindavo, dėl ko dingo ir apetitas”, – prisimena Agnė.

Sulaukė donoro

Toliau sekė reikalingos procedūros – buvo įtraukta į donoro laukiančiųjų sąrašą, prieš tai atlikus visus tam reikalingus tyrimus, kas užtruko maždaug pusmetį. Taigi šių metų sausio pradžioje buvo įtraukta į transplantacijos laukiančiųjų sąrašą. Agnė žinojusi, kad vieni donoro laukia mėnesiais, kiti – metais. Ji tikėjosi, kad bus tarp tų laimingųjų. „Nuo pirmos minutės nusiteikiau pozityviai ir tikėjau, kad savojo donoro tikrai sulauksiu“, – pasakojo moteris, pripažinusi, kad savojo donoro laukė kamuojama nuolatinio nerimo. Krūptelėdavo kiekvieną kartą suskambus telefonui – puldavo atsiliepti, tikėdamasi sulaukti geros žinios. Netgi buvo susiruošusi daiktus tam reikalui, jei ją skubiai iškviestų į ligoninę. To išganingo skambučio sulaukė labai greitai, nepraėjus net 3 mėnesiams. Agnė ir dar trys panašaus likimo žmonės buvo pakviesti į Vilniaus Santariškių klinikas būtent dėl inkstų transplantacijos. Toji kelionė į Vilnių buvo tarsi sapnas. Nė nepamena, kokiu greičiu ji nuvyko. Tik iki šiol atsimena, kad rankos ir visas kūnas nustojo tirtėti tik pasiekus Vilnių. Klinikose laukė ilgos procedūros, begalė tyrimų, trukusių 13 valandų. Visa tai buvo reikalinga siekiant išsiaiškinti, kuriems dviems žmonėms iš pakviestųjų inkstai tinka labiausiai. „Iki šiol nepamiršiu tos akimirkos, kai į palatą įžengė gydytojas ir pasakė, kad šis inkstukas skirtas būtent man ir kad greitai keliausime į operacinę. Gydytojų teigimu, mano inksto ir donoro atitikmuo buvo tarsi brolio su sese, todėl ir dabar širdyje nešiojuosi tokį jausmą, tarsi tas žmogus buvo man kaip brolis ir padovanojo didžiausią gyvenimo dovaną“, – džiaugiasi Agnė, prisiminusi ir tą dvejopą jausmą, kuris apima tai prisiminus. „Žinoma, jausmai labai dvejopi. Tu džiaugiesi gaunantis neapsakomo dydžio dovaną, bet tuo pačiu supranti, kad donoro artimiesiems ši netekties diena yra pati skaudžiausia. Atsiranda begalinis dėkingumas donoro artimiesiems, kad jie tokią sunkią akimirką sugeba pagalvoti apie sergančius ir laukiančius donoro žmones. Mano donoras išgelbėjo net 6 žmones! Už ką jam ir jo artimiesiems amžinai būsiu dėkinga aš ir kiti organus gavę žmonės“, – kalbėjo moteris, žinanti apie savo gelbėtoją, donorą, tik tiek, kad tai buvo jaunas vaikinas.

Parašys laišką

Pagal Lietuvoje galiojančius įstatymus nei donoro artimiesiems, nei recipientams asmeniniai duomenys negali būti atskleisti. Galima tik parašyti laišką donoro artimiesiems, tarpininkaujant Nacionaliniam transplantacijos biurui. Agnė kol kas neišdrįso laiško parašyti. Kol kas nerado tinkamų žodžių dėkingumui išreikšti. „Tikiuosi, artėjant metams po transplantacijos, visos mintys ir jausmai nuguls į popieriaus lapą ir būtinai tai padarysiu. Širdyje visą gyvenimą nešiosiuosi patį tikriausią ir nuoširdžiausią dėkingumą donorui ir jo artimiesiems“, – kartojo ji.

Toliau viskas ėjo tik geryn. Grįžus iš ligoninės ir sustiprėjus, užgijus žaizdoms, Agnės savijauta ženkliai pagerėjo. Dingo baisūs galvos skausmai, nebepykino, nekamavo nuolatinis nuovargis. Agnė šypteli, kad net priaugo keletą kilogramų, ko iki tol nepavyko padaryti jau keletą metų. Po transplantacijos reikia visą laiką vartoti gana dideles imunitetą slopinančių vaistų dozes, vengiant bet kokių ligų. „Tačiau labai greitai tai tapo tiesiog gyvenimo dalimi“, – priduria Agnė. Gyvenimas su dovanotu inkstu niekuo nesiskiria nuo gyvenimo su savo. „Aš iškart jį priėmiau su dideliu dėkingumu kaip dovaną, kuri yra manyje ir tai – mano dalis“, – paprastai paaiškina ji.

Šventa donorystė

Ji kaip niekas kitas supranta organų donorystės prasmę. „Nė vienas nežinome, kada kokia liga gali užklupti mus ar mūsų artimuosius. Nežinome, kada galime atsidurti donoro laukiančiųjų gretose. Dažnai žmonės galvoja, kad jiems taip tikrai nenutiks. Bet mes negalime to numatyti. Išreikšdami valią po mirties galime padėti net ne vienam, o keletui žmonių. Mano nuomone, mūsų kūnas yra sielos namai. Kai siela palieka kūną, mes turime unikalią galimybę padovanoti kitiems didžiausią dovaną – gyvenimą“, – įsitikinusi ji.

Agnei atrodo labai svarbu kalbėti apie organų donorystę, kuri vieniems atrodo tokia svetima ir tolima, o kitiems – apaugusi tabu. Pasak pašnekovės, visuomenėje vyrauja labai daug mitų šia tema. „Tarkime, žmonės bijo pasirašyti sutikimą paaukoti organus ir audinius po mirties, nes galvoja, jog jiems susirgus bus negydomi, o jų organai tarsi parduoti. Tik nežinant viso proceso galima taip galvoti. Neįmanoma organo transplantuoti bet kam. Tam reikia aibės tyrimų, trunkančių ne vieną valandą, reikalingas suderinamumas, be kurio organizmas organą tiesiog atmestų. Siūlyčiau į visus laukiančiuosius pažvelgti kaip į savo vaikus. Juk kiekvienas sutiktume išgelbėti savo vaikus ir jiems padėti“, – įsitikinusi ji. Už dovanotą gyvenimą – amžinas dėkingumas donorui ir jo artimiesiems.

Per 7 mėnesius po transplantacijos nebuvo nė dienos, kad Agnė nepagalvotų apie savo donorą ir jo artimuosius. „Visada mintyse padėkoju už tai, kad galiu jaustis gerai, kad nereikia atlikti varginančių dializės procedūrų, kad galiu džiaugtis tiesiog šia diena. Dabar labai vertinu laiką ir suprantu, kaip reikia išmokti džiaugtis tiesiog čia ir dabar, šia akimirka“, – džiaugiasi ji. Išties. Laimė yra ne tik gyventi, bet ir gyvenimą padovanoti.