Ukrainos karys Jurbarke apie baisius prisiminimus, ateities viltis ir antrąją tėvynę

Išgyvenusiems kariams karą primena ne tik mūšio lauke patirti sužalojimai, bet ir netikėtai išnyrantys ryškūs vaizdai, kurių nepavyksta pamiršti sugrįžus į normalų gyvenimą – žuvusių karių kūnai, žiauriai sužaloti kovos draugai, žuvę civiliai... Tokia yra Ukrainoje jau metus vykstančio karo realybė. Ją galima išvysti ir ukrainiečių telefonuose esančiuose vaizduose, ko gero, aiškiausiai atspindinčiuose, kaip karas pakeitė tos šalies žmonių gyvenimus. Čia, vienas greta kito, žemės sklypo saulėlydžio fone, kuriame telefono savininkas planavo statyti namą ir gyventi su šeima, nuotrauka ir šalia – trumpi vaizdo įrašai, kuriuose jis pats, jau su ginklu rankose, bėga su užduotimi per subombarduotą gimtosios šalies miestą. Tai ukrainiečio Sergejaus telefono galerija. Šis vyras nuo praėjusių metų spalio gyvena Jurbarke. Su žmona Anastasija augina Lietuvoje gimusį sūnų Georgą ir su Lietuvos medikų pagalba po truputį sveiksta. Elitinėse ginkluotose Ukrainos pajėgose granatsvaidininku tarnavęs vyras prasidėjus karui savo šalį gynė beveiki penkis mėnesius, kol buvo sunkiai sužalotas. Pasak Sergejaus, iš keturių grupės narių tąkart jam pasisekė labiausiai – buvo sulaužyta trijose vietose tik viena koja. Vyras patyręs aštuoniolika operacijų, pradžioje džiaugėsi galimybe judėti neįgaliojo vežimėlyje, vėliau pradėjo vaikščioti su ramentais, o dabar užtenka pasiremti lazdele.

Ir jo šeimos gyvenimas susiklostė ne taip, kaip planavo. Sako, niekad nebūtų patikėjęs, kad su šeima atsidurs Lietuvoje, apie kurią menkai težinojo, ir kad gyvens Jurbarke – viename iš milijono pasaulio miestų.

Sergejaus planavo pasistatyti namą gimtojoje Vinicoje, gyventi ten su šeima, kad jo, tuomet dar negimęs, vaikas ten mokytųsi pažinti pasaulį. Bet visas svajones sudaužė Rusijos pradėtas karas. „Vadinasi, tai buvo ne man“, – ramiai sako Sergejus, realiai, be perdėto optimizmo žvelgiantis į situaciją, nesitikintis, kad karas tuojau baigsis. Vis dėlto, vyras neabejoja, kad tikrai grįš į Ukrainą padėti saviesiems, o šeimą pasiims tik tada, kai tai bus saugu.

 Kijevo ligoninės

Dabar Sergejui tenka mokytis gyventi su savo vidiniais demonais ir prisiminimais. Viena yra matyti sužeistus karius mūšio lauke, o kas kita – ligoninėse. „Kijevo ligoninės yra baisi vieta“, – sako jis. Palatose guli jauni vaikinai amputuotomis rankomis ar kojomis, netekę regėjimo. Jis prisimena vaikiną be rankų, apakusį, tik su viena sveika koja... „Juk tai kažkieno vyras, sūnus“, – kalba Sergejus, prisipažinęs, kad gulėdamas tarp bendraamžių amputuotomis galūnėmis su savo trijose vietose sutrupinta koja jautėsi taip nesmagiai, jog net rizika jos netekti, neatrodė tuo metu tokia jau baisi.

Sergejus pasakoja jautęs, kad kare jis nežus, išgyvens. Dar prieš leisdamasis į karą jis teigė sau, kad eina ginti šalies, kad jam nereikia medalių, ordinų, pinigų. Sakė sau, kad nežus, grįš sveikas ir gyvas, kad galėtų pasirūpinti savo šeima. Jis sąmoningai nerašė jokių atsisveikinimo laiškų, nedavė nurodymų ką reikia daryti, jei žūtų. Ir liko gyvas. Tiesa sužalotas, koja nebus tokia, kaip anksčiau, bet jis džiaugiasi, kad ją turi, kaip ir abi sveikas rankas, akis, sveiką galvą, nesužalotus vidaus organus.

 Gyvenimas su karo nuojauta

Karo realybė užgriuvo staiga. Likus savaitei iki karo jis dar gyveno įprastą gyvenimą – vasario 17 dieną lankėsi Kijeve, agroparodoje. Sergejus – ūkininkas, todėl domėjosi žemdirbystės, agrotechnikos naujienomis. Ta pačia proga užsuko ir į mėgstamo ukrainiečių rašytojo I. Franko vardu pavadintą teatrą pažiūrėti spektaklio. Įprastas gyvenimas. Nors su galimo karo nuojauta, sako Sergejus, Ukraina gyveno nuo 2014 metų, tik ši sustiprėjo paskutiniais mėnesiais, kai Rusija Ukrainos pasienyje dislokavo šimtatūkstantinę kariuomenę, kai savo atstovus iš Ukrainos pradėjo atšaukti užsienio atstovybės. Šie ir visi kiti ženklai rodė, kad Rusija puls. „Bet buvo sunku patikėti. Nesinorėjo tikėti. Sveikas protas sakė, kad to negali būti“, – prisiminimais dalijosi vyras.

Pasikeitė požiūris į rusus

Tuo metu, prieš karą, požiūris į rusus buvo kitoks – turėjo daug pažįstamų, giminaičių pačioje Rusijoje, su kuriais bendravo, palaikė normalius santykius. Prisimena, kad 2021 metų gruodį atostogaudamas Egipte daug bendravo su turistais iš Rusijos, kartu žaidė tinklinį, ėjo sportuoti į sporto salę. Su vienu iš jų, savo bendraamžiu Romanu, gyvenančiu centrinėje Rusijoje ir dirbusiu valstybės tarnautoju, atostogaudamas Sergejus buvo susidraugavęs – palaikė ryšį ir vėliau, internetu susirašydavo, nes ukrainiečiui buvo įdomu sužinoti, kaip rusai gyvena ne didmiesčiuose, o provincijoje. Tada visi tie pažįstami rusai bei giminaičiai kalbėjo, kad jie palaiko Ukrainą, kad tik politikai abi tautas bando sukiršinti – jokių užuominų jų kalbose apie nacistus Ukrainoje, kuriuos reikia naikinti, nebuvo.

Sergejus prisimena, kaip tą 2022 metų vasario 24-ąją jį pažadino ir apie prasidėjusį karą verkdama pranešė išsigandusi žmona, kuri tada buvo septintą mėnesį nėščia. Ir kaip jie abu, pradžioje apimti šoko, baimės, streso, įniko rašyti visiems pažįstamiems rusams, draugams ir giminaičiams, siuntė nuotraukas ir pasakojo, kas vyksta Ukrainoje, kad Rusijos raketos skrieja į gyvenamuosius namus, kad žūsta taikūs gyventojai, prašė netylėti, išeiti į gatves ir sustabdyti karą.

 Rusų reakcija pribloškė

Kokia buvo jų reakcija? Pasak Sergejaus, visų pažįstamų rusų, netgi giminaičių, reakcija buvo tokia pati. Jie sakė, kad Ukrainoje vyksta specialioji operacija, kad smūgiai nukreipti tik į karinius strateginius objektus, kad taikūs žmonės nežūsta ir kad to reikia, norint baigti karą Donbase bei išnaikinti nacistus. Tokios nuomonės buvo ir buvęs jo draugas Romanas, ir netgi dėdė. Jų neįtikino net vaizdai, kuriuos siuntė Sergejus, kai Rusijos raketa pataikė į gyvenamąjį namą, kuriame butą turėjo ir jo pusbrolis su šeima. Pasisekė, kad tada jie buvo išvykę į užmiestį, todėl liko gyvi.

O Rusijos gyventojai tuos vaizdo įrašus vadino melagiena, sakė, kad to negali būti ir kad toji raketa greičiausiai paleista pačios Ukrainos. Sergejus su žmona pirmąsias keletą karo savaičių susirašinėdami su pažįstamais rusais bandė prisibelsti į jų sąžinę, sąmonę, bet nepavyko. Pasak Sergejaus, baisiausia, kad tie visi pažįstami rusai yra jo bendraamžiai, keliavę po pasaulį, gebantys naudotis visomis technologijomis, taigi galėtų susidaryti vaizdą apie tai, kas vyksta pasaulyje, ne tik iš televizoriaus. Jis sako nežinantis ir neturintis paaiškinimo, kas rusams atsitiko. „Matyt, tai tokia tauta, kuri amžiais gyveno kraujyje, svaičiodama apie užkariavimus, kitus žudydama, plėšdama“, – sako jis.

Ko linki rusams

Su pažįstamais rusais, giminaičiais iš Rusijos jis nebebendrauja ir apskritai nenori turėti su jais nieko bendro. „Jei jie taip nori, tegul gyvena sau už tvoros ir kuria savo pasaulį, kokio nori“, – sako Sergejus, pridurdamas, jog norėtų, kad Ukrainoje neliktų nė vieno ruso „maskolio“.

Ar jis norėtų rusams ką nors pasakyti? Sergejus sako, kad dabar bet kokie žodžiai prilygtų oro gadinimui. „Noriu jiems tik palinkėti, kad jie pergyventų tą patį, ką ir mes. Kad į jų šalį ateitų karas, kad jie turėtų bėgti, kad į jų namus skristų raketos, kad jie matytų, kaip jauni tėvai išneša užmuštus vaikus, kaip žūsta jauni vaikinai“, – linki Sergejus, leisdamas suprasti, kad atsiprašymai ir kalbos apie gerus rusus jau neveikia. Viena vertus, sako jis, yra gerų rusų, kurie padeda Ukrainai, bet, kita vertus, Ukrainoje taip pat yra labai daug gerų žmonių, kurie žūsta dėl rusų kaltės.

Apverkia žuvusius draugus

Žūsta ir Sergejaus draugai, pažįstami, jauni, puikūs, gyvenimą mylėję linksmi vaikinai. Kai kalbinome Sergejų, jis buvo prieš tris dienas sužinojęs apie žuvusį labai artimą draugą, kuris buvo kadrinis kariškis. „Jis daug darė gero Ukrainai ir žuvo. Liko žmona ir maža dukra, tik pradėjusi eiti į pirmą klasę. Jos tėtis jau niekada neapkabins ir nepabučiuos“, – nesulaikydamas ašarų ir iš lėto dėliodamas žodžius pasakojo Sergejus, kuriam visi tie atsiprašymai ir kalbos apie gerus rusus nublanksta, yra beprasmiai prieš tokias netektis. „Tai tik vieno žmogaus, kurį pažinojau, istorija. Žuvo daug mano pažįstamų ir draugų. Kiek anksčiau žuvo draugas, kuriam tebuvo 27 metai ir kuris mane pridengė savo kūnu“, – su ašaromis akyse pasakojo vyras, draugą prisimenantis kaip linksmą, puikų vaikiną, dar nespėjusį sukurti šeimos, susilaukti vaikų, bet labai mylėjusį gyvenimą, mėgusį juokauti ir sakyti tai, ką galvoja, netgi kai žarstydavo komplimentus merginoms. Su šiomis netektimis sunku susitaikyti – tokios žaizdos gyja daug sunkiau nei kūno sužalojimai, sako Sergejus. Karo metu užsimezga stiprūs saitai. Jis iki šiol palaiko ryšius su visais bendražygiais. „Su tais, su kuriais kartu kariaujame, esame surišti krauju, mirtimi. Daugiau gyvenime niekada su niekuo negalėsi kalbėti tokiomis temomis, kokiomis kalbėjaisi kokiame rūsyje su bendražygiu, kurį tepažinojai tik pusantro ar du mėnesius“, – paaiškina vyras.

Vienas žuvo, trys sužeisti

Iš jo paties grupės, kurią sudarė keturi kariai, vienas žuvo, o kiti trys buvo sužeisti. Sergejus iki šiol atsimena tą dieną, kai pats buvo sužalotas ir kai pirmą kartą pamatė savo bendražygio mirtį. Vyras pasakoja, iki šiol nežinąs, iš kur atskriejo rusų paleistas sprogmuo – tepajuto stiprią smūgio bangą, prispaudusią jį prie sienos. Jis neprarado sąmonės ir nepasimetė. Pirmiausia, ką padarė – įjungė filmavimo kamerą, kurią turėjo kišenėje. Sergejus tąkart buvo vienintelis iš grupės, galėjęs iškviesti pagalbą. Grupės vadas, kuriam teko didžiausias smūgis, buvo sunkiai sužalotas; jis šaukė, kad nieko nemato, kad yra sužeistas. Kitam kariui buvo stipriai sužalotas veidas ir Sergejus prisimena išsigandusias jo akis – karys buvo tarsi ištiktas stabo, bet gyvas. O trečiasis, skeveldrų suvarpyta nugara, mirė vietoje – jam jau niekuo nebuvo galima padėti. Pats Sergejus tada nesuprato, kad jam sulaužyta koja – skaudėjo tik ranką, į kurią buvo įstrigęs akmuo. Tik pajudėjęs ieškoti racijos, kad iškviestų pagalbą, jis pajuto didžiulį skausmą kojoje, teko užveržti turniketus, kad sustabdytų kraujavimą. Sunkiai sekėsi, bet pavyko. Galiausiai pavyko ir per raciją pranešti apie situaciją ir iškviesti pagalbą.

 Užgriūva netikėti prisiminimai

Po karo reikia kitokios pagalbos. Karas sugrįžta sapnuose, netikėtais prisiminimais. Sergejus pasakoja sapnuojantis, kad bėga su ginklu rankose ir šaudo. „Ačiū Dievui, sapnuose nešaukiu“, – sako jis. Vis dėlto patirti ir pamatyti vaizdai sugrįžta ir nemiegant, kaip jis pats sako, „ryškūs nenormalūs prisiminimai ateina tarsi iš niekur“. Štai einant miesto gatve, žvelgiant į šaligatvį, staiga prieš akis išnyra žuvusių karių kūnai miesto gatvėse. Arba prausiantis duše išplaukia vaizdas, pamatytas Irpinėje: rusų sprogmens užmuštas civilis guli gatvėje šalia dviračio, o šalia šuo, ėdantis jo kūną. „To neįmanoma pamiršti“, – sako Sergejus, patikinęs, kad šie vaizdai jo psichinei būklei įtakos neturi. Tiesiog tai yra prisiminimai, įsirėžę į atmintį ir laikui bėgant dylantys, kaip ir visi kiti prisiminimai: kaip praleidai atostogas arba kaip susipažinai su mylimąja. Jis tikisi, kad taip nutiks ir su karo meto patirtimis, nors, ko gero, ne taip greitai, kaip norėtųsi, mat juos vis atgaivina nauji vaizdai iš vykstančių mūšių, atskriejančios žinios apie žuvusius bendražygius, pažįstamus.

Karas jam priminė ir senelio, kariavusio Antrajame pasauliniame kare, pasakojimus, kuriuos jis dabar vertina visai kitaip. Sergejui įstrigo atmintin senelio pasakojimas, kaip buvo baisu, kai priešo tankas traiškė bendražygio kojas ir kaip senelis, tuomet jaunas vaikinas, bėgo, nes buvo labai išsigandęs ir labai norėjo gyventi. „Kare tikrai baisu“, – ramiai sako Sergejus, pridurdamas, kad ir didžiausias bebaimis nori gyventi.

Iš atminties išnyra ir jo močiutės žodžiai „kad tik nebūtų karo“ ir kaip ji pykdavo, kai jis, dar vaikas, kaip ir visi berniukai žaisdavo kieme karą.

Sergejus savo sūnui linki kitokio gyvenimo, nenori, kad kada nors jam tektų imti ginklą, kariauti ir patirti karo siaubus. Jis norėtų, kad sūnus, kaip ir visi kiti vaikai, augtų laisvoje šalyje ir pažintų pasaulį saugus, sveikas ir laimingas.

 Antra maža tėvynė

Sergejus su apgailestavimu kalba apie šiuos karo metus, kurie galėjo būti visai kitokie – su vaiku ir žmona gimtojoje šalyje, statant namą, ūkininkaujant... Dabar šie metai tarsi išbraukti iš jų gyvenimo, tušti. Vis dėlto, grįždami į Ukrainą jie išsiveš tik šiltus prisiminimus apie Lietuvą ir lietuvių tautą. „Per visą tą laiką, kiek šioje šalyje gyvenu, nesutikau nė vieno blogo lietuvio. Sutikau tuos, kurie norėjo padėti, palaikyti geru žodžiu, ištiesė pagalbos ranką man ir mano šeimai. Lietuva mano širdyje išliks kaip maža antra tėvynė, nes padėjo man sunkiausiu gyvenimo metu. Priėmė mano šeimą, čia gimė mano sūnus, čia mane gydo. Suradau daug gerų draugų ir pažįstamų. Kasmet, pasibaigus karui ir jei viskas bus gerai, atvažiuosiu į Lietuvą, ir, žinoma, į Jurbarką, nes čia daug gerų žmonių, kuriuos norėtume pamatyti ir palaikyti ryšius. O jei Lietuvą ir jos tautą ištiktų kokia bėda, ar neduok Dieve, ją užpultų Rusija ar kas kitas, aš ją taip pat ginčiau“, – nuoširdžiai pažada Sergejus, pakviesdamas ir jurbarkiečius atvažiuoti į Ukrainą, įsitikinti, kokia tai graži šalis, koks skanus tos šalies maistas ir kokie geri žmonės ten gyvena.