Reklama: Rybakovas

Ukrainietės rūpinasi Jurbarko ligoninės pacientais

Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Maždaug 10 mėnesių Jurbarke gyvenanti ukrainietė Marina mėgaujasi balta Lietuvos žiema. „Toks grožis! Man labai patinka. Tik sunkiau vaikščioti. Pusnys kone iki kelių. Vos atėjau,“ – juokiasi Marina, gruodžio 12-ąją pėsčiomis iš Jurbarko senamiesčio atkeliavusi į Dariaus ir Girėno gatvėje esančią redakciją, kur ir susitarėme susitikti pasikalbėti. Jos gimtojoje šalyje, Zaporižės mieste, iš kur ji ir atvyko į Jurbarką, visai kitoks oras. „Su mama kalbėjau, tai ji sakė, kad pas mus lyja, šlapia, šilta. Nemalonus oras“, – pasakoja Marina, kuriai tiek daug sniego, kaip dabar Jurbarke, dar neteko matyti – pietryčių Ukrainoje esančioje Zaporižėje žiemomis, jei ir iškrenta sniego, tai nedaug ir jis greitai ištirpsta.

Balta lietuviška žiema Marinai labai patinka. Kaip ir jaukus nedidelis Jurbarkas, kuriame nuo kovo mėnesio ji rado prieglobstį kartu su dukra Alisa. Pasirodo, Ukrainos mastais Jurbarkas yra labai nedidelis miestelis, o Zaporižėje gyvena apie 800 tūkst. gyventojų. Abi su dukra jau priprato prie Lietuvos mastelių ir ramaus lietuviško gyvenimo būdo, po truputį įsiliedamos į vietinę bendruomenę – dukra gimnazistė, mokosi Jurbarko A. Giedraičio-Giedriaus gimnazijos devintoje klasėje, o Marina dirba pagal profesiją – 30 metų darbo stažą medicinos srityje turinti moteris jau pusmetį darbuojasi Jurbarko ligoninės chirurgijos ir ortopedijos traumatologijos skyriuje bendrosios praktikos slaugytoja, arba, kaip pati sako, medicinos sesele.

Darbas jai patinka. Tinka ir darbo ritmas, ir pobūdis. Džiaugiasi ir draugišku kolektyvu, į kurį, jos pačios nuostabai, lengvai įsiliejo. Pasidžiaugia vyresniąja ligoninės medicinos seserimi, kuri viską Marinai aprodė, paaiškino. Dabar, šypsosi moteris, atrodo, kad ji pati visą gyvenimą chirurgijos skyriuje dirbo. Gal tai ir dėl darbo pareigų, kurios nedaug kuo skiriasi nuo to, ką jai teko dirbti Ukrainoje. Atėjus į darbą reikia pažiūrėti, koks naujas pacientas atvyko į gydymo įstaigą, kokie gydytojo nurodymai – šis surašo, kam kokius vaistus duoti, kam kokias injekcijas atlikti, lašelines pastatyti ar sutvarstyti. „Jokio streso. Viskas įprasta ir paprasta. Darbas kaip ir pas mus. Tik kad ne ligoninės skyriuje dirbau“, - paaiškina ji. Marina Ukrainoje dirbo privačios klinikos filiale, įsikūrusiame kombinato teritorijoje. Pasak Marinos, tai buvo kaip sveikatos punktas ir skubi pagalba kartu, kur ji, medicinos sesuo, turėdavo suteikti bet kokią reikalingą pagalbą: ir tabletę paduoti, ir, sudėtingesniais atvejais, suteikti skubią medicinos pagalbą paciento namuose. Tiesa, jei pasitaikydavo sudėtingesnis atvejis ir jos pagalbos neužtekdavo, kviesdavo miesto greitąją medicinos pagalbą.

 

Ligoninių skirtumai

Darbo specifika Jurbarke ir Zaporižėje labai panaši, tačiau patyrusi medicinos sesuo pastabi ir skirtumų. Pasak Marinos, Lietuva medicinos srityje yra toliau pažengusi nei Ukraina – pastarojoje, pripažįsta, dar yra likę sovietinės sistemos likučių, kas ypač ryškiai pasireiškia požiūriu į pacientą. O Lietuvoje šis požiūris jau yra visai kitoks – čia pacientas visada teisus. Be to, Ukrainoje dar nėra sveikatos draudimo, koks veikia Lietuvoje. Pasak Marinos, ligonis į Ukrainos ligoninę turi atvykti su savo supirktais vaistais ir kitais reikalingais reikmenimis. „O čia (Jurbarke) ligoniui yra viskas suteikiama nemokamai ir netaupant. Viskas, ko reikia ligoniui, ligoninėje yra – ir vaistai, ir diagnostika, ir automobiliu nuvežamas atlikti tyrimus kompiuteriniu tomografu. O mums tokius tyrimus atlikti reikėtų patiems važiuoti, kas didelius pinigus kainuotų“, – pasakojo Marina apie tvarką Lietuvoje, kuria iš pradžių stebėjosi, o dabar tikisi, kad ateityje tokia sistema veiks ir gimtojoje Ukrainoje, šiai įstojus į Europos Sąjungą. „To ir mes siekiame bei link to einame“, – sako ji.

 

Padrąsino vietiniai

Pačiai Marinai Jurbarko ligoninėje dirbti nėra sunku. Pasirodo, daug sunkiau buvo išdrįsti čia įsidarbinti, mat bijojusi, kad dėl kalbos barjero nepavyks ar paprasčiausiai netiks. Moteris pripažįsta, kad jei ne pažįstamų jurbarkiečių padrąsinimas, kažin, ar būtų išdrįsusi – planavo Jurbarke dirbti bet kokius darbus, kuriems nereikia lietuvių kalbos žinių. Ji pati su kalbos iššūkiais susitvarko. Gelbsti lotynų kalbos žinios. Gydytojai skiriamų vaistų receptus surašo šia kalba, kas tiek lietuviui, tiek ukrainiečiui yra vienodai suprantama. Jei kuris gydytojo parašytas lietuviškas žodis Marinai yra nesuprantamas, pasiklausia kolegų ir jai visada paaiškinama. Ukrainietė džiaugiasi draugiška atmosfera, supratingais ir geranoriškais kolegomis. Geranoriška yra ir Jurbarko ligoninės vadovė. „Iššūkių visuomet yra, o kalbos barjeras – pagrindinis iššūkis, bet turint noro ir bendro supratimo dėka šį kelią įveiksime“, – „Mūsų laikui“ apie įdarbintas ukrainietes kalbėjo VšĮ Jurbarko ligoninės vyr. gydytoja Rūta Lukšienė. Beje, VšĮ Jurbarko ligoninė yra įdarbinusi (subsidijuojant) iš viso tris ukrainietes: dvi bendrosios praktikos slaugytojas ir vieną slaugytojo padėjėją.

 

Pacientai užjaučia

Džiaugiasi Marina ir geranoriškais ligoninės pacientais. Išgirdę ją rusiškai kalbant, iš karto Marinos paklausia, ar ji ne iš Ukrainos. Išgirdę teigiamą atsakymą, išsako palaikymą Ukrainai, pasidomi, iš kurios Ukrainos dalies ji atvykusi, kur kokie kariniai veiksmai vyksta – tiesa, karu labiau domisi vyrai. Ypač Mariną graudina geros nuoširdžios lietuvių močiutės, kurios labai užjaučia Ukrainos žmonės bei už juos meldžiasi. Pašnekovė pasidžiaugia, kad jurbarkiečiai rusiškai kalba geranoriškai ir kad yra gana daug šią kalbą suprantančių. Rusų kalbos nesupranta tik jaunimas arba visai senučiukai, pastebi ji. Bet ir pati Marina stengiasi kalbėti lietuviškai, mat pagrindinė sąlyga einant dirbti ir buvo lietuvių kalbos mokymasis. Ji ir mokosi – po du kartus per savaitę lanko lietuvių kalbos pamokas, kurios iš pradžių vyko Jurbarko rajono savivaldybės viešojoje bibliotekoje, o dabar – Jurbarko švietimo centre.

Marina prisipažįsta, kad jei ne šis darbas ligoninėje, ji būtų jau seniai grįžusi namo, į Ukrainą, mat ir į Jurbarką atvyko su viltimi, kad tai tik trumpam – karas baigsis, ir ji grįš namo. Bet karas vis nesibaigia ir nežinia, kiek dar tęsis. Jei pradžioje tvirtai planavo grįžti į Ukrainą, dabar ji pati nežino, kaip pasielgs – grįš atgal, ar ne. 

 

Apie bendrą istoriją žino daugiau

Marina nė nesapnavo, kad kada nors atsidurs Lietuvoje. „Jurbarke esu atsitiktinumo dėka ir likimo valia“, – sako ji. Ir šypsosi, kad svajojo kaip turistė aplankyti Baltijos šalis, kurios jai anksčiau atrodė tokios tolimos, nepažįstamos, gražios... Bet planai taip ir liko svajonėmis, mat algos Ukrainoje nėra didelės, ir gyventojai dar menkai keliauja. Apie Lietuvą težinojo tik tiek, kad tai buvusi sovietų respublika. Dabar žino kur kas daugiau. Šypsosi, kad dukra kaip tik šiuo metu mokosi apie Lietuvos Didžiąją kunigaikštystę, kurios sudėtyje XV–XVI a. buvo ir Ukraina. „Mūsų šalių istorijos vis persipina“, – sako Marina, įžvelgianti ir abiejų kalbų panašumų: yra ukrainietiškų žodžių, kurie skamba panašiai į lietuvių – burokėliai, kišenė, suknia, dėkoti ir kt.

 

Sunkiausia – nesuprasti kalbos

Kalbos vienija ir skiria. Ukrainietė prisipažįsta, kad sunkiausia jai, gyvenant Jurbarke, ir buvo kalbos barjeras – būti vienoje erdvėje, girdėti kalbą ir jos nesuprasti. Dar labiau slegia vienuma. Marina ilgisi savo artimųjų, draugų, likusių Ukrainoje, ilgisi tų dienų, kai sulaukdavo svečių, visi kartu kažkur eidavo... Apie tai, kad Jurbarke jos, dukra ir mama, turi tik viena kitą, Marina kalba su ašaromis akyse. Zaporižėje likusių draugų trūksta ir jos dukrai, nors ji ir Jurbarke veiklos susirado – savanoriauja bibliotekoje. Ir pati Marina bendrauja su kitomis ukrainietėmis Jurbarke, sutaria ir su lietuviais bendradarbiais. Tačiau trūksta savų. Pasiilgsta sesers, su kuria pradžioje kartu gyveno Jurbarke. „Su ja buvo linksmiau“, – paaiškina  Marina. Jos sesuo, taip pat medicinos sesuo, išvyko gyventi ir dirbti į Kauną, į kurį dabar vilioja ir Mariną, tačiau ši kol kas tokių planų neturi.

 

Atvyks mama

Sesuo Mariną vilioja į Kauną, o abi sesės – savo mamą į Lietuvą. Pašnekovė pasidžiaugia, kad pagaliau jai ir sesei pavyko savo užsispyrusią mamą prikalbinti atvažiuoti į Lietuvą iš Ukrainos – jei viskas bus gerai, jau kitą savaitę tikisi su ja susitikti. Mama planuoja mikroautobusu tiesioginiu reisu iš Zaporižės atvažiuoti į Kauną ir, bent jau šiuo metu, įsikurti ten pas dukrą. Mama yra garbaus amžiaus, todėl baiminosi sunkios kelionės, nenorėjo palikti savo buto, katino...Baiminosi, kad išdužus buto langams, nebus kam jų uždengti. Zaporižė yra visai netoli fronto linijos, todėl ten nuo sprogimų bangos dažnai dūžta langai ir juos tenka bent jau lentomis užkalti.

Marinos sutuoktinis taip pat žada atvažiuoti. Bet tik tada, kai baigsis karas. Jis dirba vietinėje gamykloje, panašioje į „Azovstal“ – jaučiasi Ukrainai reikalingas. Neužilgo sulauks pensinio amžiaus (dėl sudėtingų darbo sąlygų anksčiau nei įprasta). Be to, šaukiamojo amžiaus vyrams iš Ukrainos neleidžiama išvykti.

 

Stebina gerumas

Marina sako, kad jau įprato prie lietuviškos žiemos, ramaus lėtesnio gyvenimo tempo. Jos jau nebestebina miesto švara ir tvarka, kai niekas nešiukšlina, kuo, prisipažįsta, Ukrainoje dar negalima pasigirti. Vis tik ją stebina lietuvių gerumas, su kuriuo ji susiduria nuo pat atvykimo į Jurbarką pradžios. „Man, visiškai nepažįstamai, padėjo ir suteikė viską, ko reikia – ir gyvenamąjį būstą, ir būtiniausius daiktus. Tik gyvenk“, – kalbėjo Marina, dėkinga už pagalbą, juk į Jurbarką kartu su dukra atvyko tik su nedideliu krepšiu. Ukrainietė vardija savo geradarius vardais – Rasida, Aušrinė, Giedrė, lietuvių kalbos mokanti Danutė... Joms ir visiems kitiems ji yra dėkinga už pagalbą. Gerumas ją iki šiol jaudina ir graudina. Marina patikina, kad dabar jai nieko netrūksta, jokios pagalbos nereikia. Pašnekovei kartais tenka bendrauti su vietiniais, kurie skundžiasi aukštomis kainomis, mažomis pensijomis... Sutinka, kad kiekvienoje šalyje yra nepatenkintų, bet jai sunku suprasti lietuvius, kurie skundžiasi, kad Lietuvoje yra blogai. Marina gūžčioja pečiais, sakydama, kad nuodėmė skųstis, gyvenant tokiomis sąlygomis kaip Lietuvoje, kurios pavyzdžiu nori sekti ir sėkmės istoriją kartoti jos gimtoji Ukraina.

 

Projektą „Pasiruošę ginti savo valstybės sieną“ iš dalies finansuoja Spaudos, radijos ir televizijos rėmimo fondas, skirta 2500 Eur

Video: Susitikimas su Bachmuto kovotojais Jurbarko kultūros centre

Straipsnis  0 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Netekome ilgametės Jurbarko rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkės Vidos Pieniutienės

Netekome ilgametės Jurbarko rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkės Vidos Pieniutienės  0

Lietuvos ambasadorius prie NATO: šalies laisvė yra vertybė, tačiau ne duotybė

Lietuvos ambasadorius prie NATO: šalies laisvė yra vertybė, tačiau ne duotybė  0

Į gyvenimą – šokio žingsniu

Į gyvenimą – šokio žingsniu  0

Audra Plepytė su JAV prezidentu Joe Bidenu.

Ambasadorė JAV Audra Plepytė: pasaulis įsitikino Lietuvos lyderyste (ambasadorės mama - iš Jurbarko krašto)  3

Jurbarko rajono savivaldybės administracijos civilinės saugos specialistas V. Gliosas gyventojams siūlo iš anksto apgalvoti savo veiksmus pavojaus atveju.

Raketos smūgis Lenkijoje privertė susimąstyti apie gyventojų saugumą  0

Tobuli santykiai: kaip tai pasiekti?

Tobuli santykiai: kaip tai pasiekti?  3

Užuojauta Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų direktoriui Sigitui Dimaičiui dėl tėčio mirties

Užuojauta Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmų direktoriui Sigitui Dimaičiui dėl tėčio mirties  3

Jurbarko kirpyklos komanda, kuriai teko dirbti kartu. Vienoms ilgiau, kitoms trumpiau. 2021 metų liepos 13-ąją šios moterys pasistengė, kad Onos Biliūnienės garbinga sukaktis, nebūtų pamiršta.

Šimtametės kirpėjos Onutės ilgaamžiškumo receptas – juokauti ir mylėti  0

Apie kūrybinių dirbtuvėlių stebuklus ir jų įkūrėją Sandrą Mielkaitytę

Apie kūrybinių dirbtuvėlių stebuklus ir jų įkūrėją Sandrą Mielkaitytę  0

Antanina Iliuvienė sulaukė garbingo 100 metų jubiliejaus

Antanina Iliuvienė sulaukė garbingo 100 metų jubiliejaus  0

Jurbarkiečio svajonė – populiarinti šalyje sportinį dažasvydį

Jurbarkiečio svajonė – populiarinti šalyje sportinį dažasvydį  0

Jaunasis ir jaunoji. Lietuvaitis Simonas ir jaunoji Naru vestuviniais drabužiais. Santuokos ceremonijos akimirkų nėra įamžinta. Kaip paaiškino Simonas, nuotraukų iš šventyklos ir su šventiku pora neturinti, nes toje šventykloje nebuvo galima fotografuoti. „Kai kuriose šventyklose leidžiama, bet būtent toje, kur mes tuokėmės, nebuvo galima“, – paaiškino jis.

Japonija jurbarkiečių akimis – nuo įdomiausių objektų iki vestuvių ceremonijos  0

Ukrainietė Anastasija – apie motinystę, karo sujauktus planus ir gerumą

Ukrainietė Anastasija – apie motinystę, karo sujauktus planus ir gerumą  0

IN MEMORIAM ELENA BALTRUŠAITIENĖ

IN MEMORIAM ELENA BALTRUŠAITIENĖ  1

Miesto ir verslo dienų proga - Jurbarkui iš viso pasaulio skriejantys sveikinimai (jurbarkietės šeimos Australijoje sveikinimai)

Miesto ir verslo dienų proga - Jurbarkui iš viso pasaulio skriejantys sveikinimai (jurbarkietės šeimos Australijoje sveikinimai)  0

Seimo pirmininkė pagerbė Jurbarko rajono viešosios bibliotekos direktorę Rasidą Kalinauskienę

Seimo pirmininkė pagerbė Jurbarko rajono viešosios bibliotekos direktorę Rasidą Kalinauskienę  0

Nesibaigiantys auksarankės Bronelės talentai

Nesibaigiantys auksarankės Bronelės talentai  0

Lina Lukošienė

Ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ bus apdovanota vadžgirietė Lina Lukošienė  1

Rajono vaikų dienos užimtumo centrai ragina originaliai puoštis Vasario 16-ąjai

Rajono vaikų dienos užimtumo centrai ragina originaliai puoštis Vasario 16-ąjai  0

Šimtadienio šventės organizatoriai pranoko visus lūkesčius

Šimtadienio šventės organizatoriai pranoko visus lūkesčius  0

Visuomenės sveikatos biuras apdovanojo 2021 metų geriausius specialistus

Visuomenės sveikatos biuras apdovanojo 2021 metų geriausius specialistus  0

IN MEMORIAM VYTAUTAS PARTIKAS 1951–2022

IN MEMORIAM VYTAUTAS PARTIKAS 1951–2022  3

Tik išmokęs nebijoti miško atversi įstabius jo slėpinius (nuotraukos)

Tik išmokęs nebijoti miško atversi įstabius jo slėpinius (nuotraukos)  0

Už nuopelnus Jurbarko kraštui apdovanojo ilgametę r. savivaldybės darbuotoją Danutę Matelienę

Už nuopelnus Jurbarko kraštui apdovanojo ilgametę r. savivaldybės darbuotoją Danutę Matelienę  0

Mūsų partneriai