Reklama: Muras

Ukrainietė Anastasija – apie motinystę, karo sujauktus planus ir gerumą

   
Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

Gegužės pradžioje, kaip tik Motinos dieną, sukako du mėnesiai, kai ukrainietė Anastasija saugų prieglobstį nuo karo rado Jurbarke. Dienų, praleistų čia, neskaičiuoja – veikiau skaičiuoja valandas, kada galės pamatyti artimuosius, likusius Ukrainoje – vyrą Sergejų, mamą, tėtį, močiutę ir kitus. Jurbarke jauna moteris jaučiasi kaip namie. Gamta ir architektūra jai primena jos miestą Vinicą. Ir žmonės čia panašaus mentaliteto, labai geri. Ilgisi tik gimtųjų namų ir artimųjų, su kuriais palaiko ryšį telefonu. Pratinasi Anastasija ir prie motinystės – visos dienos sukasi apie pirmagimį, kuris į pasaulį atėjo visai neseniai, prieš kelias savaites. Jos dienotvarkę reguliuoja sūnus Georg, kurį ji pati ir jos artimieji meiliai vadina Žoržiku. Anastasija pasidžiaugia, kad vaikelis yra geras, ramus, leidžia pailsėti. Šypsosi, kad moka išsireikalauti tai, kas jam priklauso ir tuoj pat nusiramina, kai gauna – ar pavalgyti, ar sauskelnes pakeisti. Mažasis Georg ir interviu sureguliavo – su Anastasija kalbėjomės tiek, kiek jis leido, sūpuojamas vežimėlyje. Jam išalkus ir apie tai garsiai pranešus, pokalbį teko baigti.

 

Vyras liko ginti šalies

Anastasija juokiasi, nežinanti, kurio charakterį, jos ar sutuoktinio, berniukas paveldėjęs, bet išvaizda – tikrai vyro. Ir pati mato, ir visi artimieji taip sako. Vyro Sergejaus Anastasija nemačiusi nuo karo pradžios. Buvęs kariškis liko kovoti už Ukrainą, pasirūpinęs, kad aštuntą mėnesį nėščia žmona būtų saugi – saugiai ir laiku išvežta iš karo žiaurumų niokojamos šalies. Eiti ginti savo šalies buvo Sergejaus pasirinkimas, nors ji ir norėjusi, kad mylimas vyras būtų šalia. Suprantanti, kad jis kitaip pasielgti negalėjęs – turintis karinės patirties, tad, kaip ir visi jo draugai, jautė pareigą likti ir ginti savo šalį. Paskutinį kartą su juo kalbėjosi trečiadienio, balandžio 27 dienos, rytą. Moteris padėkoja Dievui, kad Sergejus sveikas ir viskas gerai.

Žino, kad jis šiuo metu yra kažkur Ukrainos rytuose, t. y. ten, kur ir vyksta aršiausi kariniai veiksmai, bet jai vyras nieko daugiau nepasakoja, o ji ir neklausia. Kasdien seka visas Ukrainos naujienas, ir kai pasidaro labai baisu, ją telefonu nuramina vyras, prašydamas nepergyventi, nes ukrainiečiai atkakliai ginasi ir viskas bus gerai. Anastasija pasitiki savo vyru. Juo pasitikėjo ir tada, kai turėjo palikti namus ir bėgti nuo karo iš šalies. Šis pasirūpino, kad besilaukianti žmona būtų saugioje vietoje. Karo pradžioje slėpdamasi pas giminaičius kaime sulaukė vyro skambučio su raginimu kuo greičiau susikrauti daiktus ir bėgti – jo draugė su šeima traukėsi automobiliu į Lenkiją, vietą mašinoje palikdami Anastasijai. Viskas vyko greitai. Skambučio ji sulaukė 8 valandą ryto, o jau 10 valandą ji buvo mieste, iš kur ją turėjo pasiimti draugai. Į kuprinę įsimetė būtiniausius daiktus, porą kelnių, kelis megztinius ir lagaminą su vaikeliui būtiniausiais daiktais.

 

Neišvažiavo ir tėvai

Anastasijos mama, gyvenanti maždaug 200 km nuo Kijevo, atsisakė išvažiuoti – nenorėjusi palikti vyro, kuris taip pat liko ginti savo šalies, išėjo į taip vadinamą teritorinę gynybą. Pašnekovės mama nenorėjusi palikti be priežiūros ir netoliese gyvenančios mamos, Anastasijos močiutės. Anastasija apgailestauja, kad su mama paskutinį kartą matėsi gana seniai, dar gerokai prieš karą, tad labai norėtųsi su ja pasimatyti, vaikelį parodyti. Dabar močiutė mažuoju anūkėliu gali pasidžiaugti tik telefono ekrane.

 

Karas sugriovė visus planus

Lagaminas, su kuriuo jaunoji mama traukėsi iš Ukrainos, iki šiol nėra pilnai išpakuotas. Paaiškina, kad net ir čia, Jurbarke, Lietuvoje, ji nesijaučianti visiškai saugiai, mat Rusija, kuri svaidosi grasinimais pulti ir kitas šalis, yra čia pat. Tikisi, kad viskas bus gerai, bet neramu, kad gali tekti vėl bėgti toliau, trauktis kur saugiau. Vis dėlto, ramina pati save, viskas bus gerai ir tikisi, kad to neprireiks.

Ji norinti grįžti namo. Prisipažįsta, kai tik viskas gimtoje šalyje šiek tiek aprims, ji bent kelioms savaitėms norėtų su vaikeliu grįžti į Ukrainą – ne tik pas tėvus, bet ir į Vinicą, į savo butą, kuriame su vyru kūrė ateities planus, puoselėjo svajones. Iki karo Sergejus, išėjęs į atsargą kariškis, ėmėsi ūkininkavimo. Savo verslą turėjo ir Anastasija. Abu dėliojo planus, ieškojo, kur investuoti, papildomas lėšas atidėdami atostogoms ir kitiems reikalams. Tiek, kiek turėjo, užteko. „Gyvenome taip, kaip visi“, – pasakojo ji. Kartu su Sergejumi buvo susiplanavę, gimus vaikui, pradėti statyti savo namus – turi mieste nedidelį sklypą. Iki šiol gyveno bute, kurį nuomojosi. Visi planai sugriuvo prasidėjus karui.

Moteris su šypsena prisimena savo svajones, kaip iš pradžių ji norėjusi auginti penkis vaikelius – tris sūnus ir dvi dukras, kaip vėliau „nuleido“ pageidavimų kartelę iki trijų, o galiausiai, Anastasijai laukiantis, abu nusprendė, kad „ant kojų reikia pastatyti“ vieną vaikelį, o vėliau nuspręs.

 

Vardas primins Jurbarką

Prisimenanti, kaip vyras apsidžiaugė sužinojęs, kad gimsiąs sūnus ir kaip abu rinko jam vardus. Rinkosi iš trijų variantų, kurių vienas ir buvo Georg. Anastasijai tai atrodė stiprus vardas, kuris išvertus reiškia „žemės savininkas“ arba „turintis žemės“. Pasak moters, žmogus tokiu vardu turi būti stiprus, tinkantis ukrainiečiui vyrui. Jaunoji mama jau buvo girdėjusi, kad Georg vardas siejasi su Jurbarku – Georg, arba Jurgis, o Jurbarkas kadaise buvo vadinamas Georgenburgu. Šypsosi, kad tai tik sutapimas, nors gal ir yra geras ženklas, kad berniukui ir visai šeimai šis vardas primins apie miestą, kuriame Anastasija rado naujus namus, kur ji jaučiasi saugiai.

 

Atvažiuos į Jurbarką padėkoti

Patikina, kad ir vyras labai nerimavo dėl žmonos, kaip jai reikės gimdyti vienai. Nerimauta be reikalo. Čia sulaukė didžiulės paramos. Anastasija jaučia didžiulį dėkingumą lietuviams, jurbarkiečiams, kurie yra tokie geri. „Mane aprūpino viskuo, kuo reikia, ir dar daugiau“, – sako ji. Iš Ukrainos pasitraukė nieko neturėdama, o dabar jai ir jos vaikeliui nieko netrūksta – turi visko, ko reikia. „Va, net vežimėlį parūpino“, – šypsosi ji. Pasak moters, ukrainiečiai yra žinomi kaip labai padedantys, bet lietuvių gera širdis dabar yra dar didesnė. Dėkingas už pagalbą jurbarkiečiams ir vyras Sergejus. Anastasija jam papasakojo, kad ruošiasi susitikti interviu, kam vyras neprieštaravo, tik norėjo visiems perduoti štai tokius žodžius: kai tik baigsis karas, jis labai norėsiąs atvažiuoti į Jurbarką, ir susitikti su kiekvienu, kuris kuo nors padėjo jo mylimai žmonai ir asmeniškai padėkoti. „Jis norės visiems padėkoti, nes jūsų pagalba yra neįkainojama“, – vyro žodžius perdavė Anastasija.

 

Būti laimingu daug nereikia

Stipri ir Anastasija, kuri su visais sunkumais stengiasi susitvarkyti pati. Žinanti, kad yra siūloma daug ir įvairios pagalbos – nuo psichologų iki pagalbos jaunoms mamoms, bet jai jos nereikia. Kaip ir įvairių daiktų. „Užtenka tiek, kiek yra“, – sako ji. Tokios nuomonės ji buvo prieš karą, tokios laikosi ir dabar. Kai reikia greitai bėgti nuo karo, daug daiktų nepasiimsi – nei prabangių rankinių, drabužių ar automobilių... Viską reikia palikti ir kone kaip stovi bėgti. „Norint būti laimingu reikia visai nedaug“, – paprastai sako ji, sutikdama, kad jai nėra lengva, bet visus sunkumus pasitinkanti ramiai. Sunku, kai negalinti planuoti ateities, būti su artimaisiais. Paklausta, kas jai, kaip jaunai mamai, šiomis sąlygomis atrodo baisiausia, atsako paprastai. Kai nuo karo reikia bėgti su kūdikiu, kuris negali pasakyti, ką jam skauda ir kas negerai. O bėgti nuo karo žiaurumų reikia, įsitikinusi ji. Vyrai apsigins, o moterys su vaikais gali patirti karo žiaurumus, tokius, kokius moterys ir vaikai patiria dabar Ukrainoje nuo rusų kareivių. Šie taip pat turi motinas. Ką toms Rusijos motinoms Anastasija norėtų palinkėti? „Sunkus klausimas“, – prisipažįsta ji. Ramiai be jokio pykčio paaiškina, kad nesinori joms linkėti ramybės ir giedro dangaus virš galvos. Prisipažįsta, kad būna akimirkų, kada jai norisi, kad ir patys rusai patirtų tą siaubą, kuriame daugiau nei dvejus mėnesius gyvena ukrainiečiai. Užtektų ir vienos tokios dienos, kad pagaliau atsipeikėtų. Vis dėlto Anastasija tiki gera žmogaus prigimtimi – ji viliasi, kad pateisinantys karą rusai taip kalba už pinigus (papirkti) arba iš baimės. „Na, negali būti žmogus toks piktas“, – sako ji, kuri pati neapykantos nejaučianti.

Jai tik apmaudu, kad yra žmonių, kurie naudojasi karu. „Pas mus yra toks posakis: kam karas, o kam motina“, – turėdama omeny tuos žmones, kurie karo sąlygas išnaudoja siekdami pralobti. Apmaudu, kad tokių asmenų yra ir jos gimtojoje Ukrainoje. Vieni tautiečius į butus įleidžia ir apgyvendina nemokamai, o kiti plėšia didžiulius pinigus. Gyvenamoji vieta Ukrainoje šiuo metu itin branginama. Sutuoktiniai iki šiol moka nuomą už savo butą Vinicoje. Moka nuomą iki šiol, nors ir negyvena, bet ten likę visi jų daiktai. Realybė tokia, kad jei nemokėtų už butą, jame greitai būtų apgyvendinti kiti žmonės. Į Vinicą iš rytinės Ukrainos dalies plūsta daug žmonių – jos žodžiais, per vieną dieną registruota per 40 tūkst. asmenų.

 

Tikisi kartu atšvęsti vestuvių metines

Moteriai nesinori kalbėti apie karą. Anastasijai daug smagiau prisiminti judviejų su Sergejumi kuklias vestuves – nusikelti mintimis į tą praėjusių metų rugsėjo 5 dieną, kuomet artimų žmonių rate susituokę jie abu, laimingi jaunavedžiai, išvažiavo medaus savaitgalio prie jūros į Odesą. „Nežinia, ar pavyks kartu atšvęsti pirmąsias vestuvių metines, bet labai tikiuosi, kad pavyks“, – sako ji. Anastasija didžiuojasi savo vyru. Nori, kad sūnus būtų toks pat kaip jis. Stiprus, valingas, išmintingas, kuriuo galima pasitikėti, priimantis reikalingus sprendimus, kuriuo visiškai pasitiki šeima, nes jo sprendimai yra šeimai geriausi. „Toks turi būti kiekvienas vyras“, – įsitikinusi ji. Toks ir bus jų sūnus, Georg, kurį Anastasija ir Sergejus augins kartu. Taip turi būti ir bus.

 

Straipsnis  0 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

Jaunasis ir jaunoji. Lietuvaitis Simonas ir jaunoji Naru vestuviniais drabužiais. Santuokos ceremonijos akimirkų nėra įamžinta. Kaip paaiškino Simonas, nuotraukų iš šventyklos ir su šventiku pora neturinti, nes toje šventykloje nebuvo galima fotografuoti. „Kai kuriose šventyklose leidžiama, bet būtent toje, kur mes tuokėmės, nebuvo galima“, – paaiškino jis.

Japonija jurbarkiečių akimis – nuo įdomiausių objektų iki vestuvių ceremonijos  0

IN MEMORIAM ELENA BALTRUŠAITIENĖ

IN MEMORIAM ELENA BALTRUŠAITIENĖ  0

Miesto ir verslo dienų proga - Jurbarkui iš viso pasaulio skriejantys sveikinimai (jurbarkietės šeimos Australijoje sveikinimai)

Miesto ir verslo dienų proga - Jurbarkui iš viso pasaulio skriejantys sveikinimai (jurbarkietės šeimos Australijoje sveikinimai)  0

Seimo pirmininkė pagerbė Jurbarko rajono viešosios bibliotekos direktorę Rasidą Kalinauskienę

Seimo pirmininkė pagerbė Jurbarko rajono viešosios bibliotekos direktorę Rasidą Kalinauskienę  0

Nesibaigiantys auksarankės Bronelės talentai

Nesibaigiantys auksarankės Bronelės talentai  0

Lina Lukošienė

Ženklu „Už nuopelnus Jurbarko kraštui“ bus apdovanota vadžgirietė Lina Lukošienė  0

Rajono vaikų dienos užimtumo centrai ragina originaliai puoštis Vasario 16-ąjai

Rajono vaikų dienos užimtumo centrai ragina originaliai puoštis Vasario 16-ąjai  0

Šimtadienio šventės organizatoriai pranoko visus lūkesčius

Šimtadienio šventės organizatoriai pranoko visus lūkesčius  0

Visuomenės sveikatos biuras apdovanojo 2021 metų geriausius specialistus

Visuomenės sveikatos biuras apdovanojo 2021 metų geriausius specialistus  0

IN MEMORIAM VYTAUTAS PARTIKAS 1951–2022

IN MEMORIAM VYTAUTAS PARTIKAS 1951–2022  2

Tik išmokęs nebijoti miško atversi įstabius jo slėpinius (nuotraukos)

Tik išmokęs nebijoti miško atversi įstabius jo slėpinius (nuotraukos)  0

Už nuopelnus Jurbarko kraštui apdovanojo ilgametę r. savivaldybės darbuotoją Danutę Matelienę

Už nuopelnus Jurbarko kraštui apdovanojo ilgametę r. savivaldybės darbuotoją Danutę Matelienę  0

Įkvepianti jurbarkiečio istorija – iš krepšinio aikštelės tiesiai į „eurovizinę“ sceną

Įkvepianti jurbarkiečio istorija – iš krepšinio aikštelės tiesiai į „eurovizinę“ sceną  1

Lietaus vaikus auginanti mama atranda laiko ir pomėgiams, ir visuomeninei veiklai

Lietaus vaikus auginanti mama atranda laiko ir pomėgiams, ir visuomeninei veiklai  1

Skaudi netektis. Kviečia atsisveikinti su vaikų gydytoja Audrone Jablonskiene

Skaudi netektis. Kviečia atsisveikinti su vaikų gydytoja Audrone Jablonskiene  5

Italas prisijaukino ir gimtąjį žmonos miestą Jurbarką, ir jos kalbą

Italas prisijaukino ir gimtąjį žmonos miestą Jurbarką, ir jos kalbą  0

Danutė Matelienė iš kelionės į Peru grįžo su milijonu įspūdžių

Danutė Matelienė iš kelionės į Peru grįžo su milijonu įspūdžių  1

Veliuonietis dainininkas Naglis Mačėnas garsina miestelį visoje Lietuvoje. Jis sako, kad net ir geriausia aparatūra neišgelbės, jei nepavyks užmegzti emocinio ryšio su klausytojais, jei į dainą neįdėsi savo jausmų ir širdies.

Veliuonietis Naglis Mačėnas – geriausias šio krašto ambasadorius  0

Skaudi netektis: mirė krepšinio treneris Mindaugas Budzinauskas

Skaudi netektis: mirė krepšinio treneris Mindaugas Budzinauskas  0

Jurbarkietis aktorius Mantas Bendžius: „Mėnuliui po kojom“ gimė galvojant apie svajones

Jurbarkietis aktorius Mantas Bendžius: „Mėnuliui po kojom“ gimė galvojant apie svajones  0

Už dovanotą gyvenimą – amžinas dėkingumas donorui ir jo artimiesiems

Už dovanotą gyvenimą – amžinas dėkingumas donorui ir jo artimiesiems  0

Veliuonoje apsigyvenusio Klemenso gyvenimo meilė – dekoratyviniai paukščiai

Veliuonoje apsigyvenusio Klemenso gyvenimo meilė – dekoratyviniai paukščiai  2

In Memoriam Julijonas Balšaitis (1935–2021)

In Memoriam Julijonas Balšaitis (1935–2021)  4

Įkvepiantis pavyzdys: Krašto apsaugos viceministras – 40-metis jurbarkietis

Įkvepiantis pavyzdys: Krašto apsaugos viceministras – 40-metis jurbarkietis  6

Mūsų partneriai