Ukrainietę Aną į Jurbarką atvedė meilė

Lietuvis ir ukrainietė, susipažinę internetinėje erdvėje. Du skirtingų kultūrų, kalbos ir gyvenamosios aplinkos žmonės. Jau penkti metai jurbarkietis Marius Jakelaitis ir ukrainietė Ana Jakelaitis – darni šeima. Jų pavyzdys rodo, kad šeimai svarbiausia ne ta pati tautybė, o meilė ir vienas kito palaikymas.

Mariaus tėvai – gerai žinomi žmonės Jurbarke – Lilija ir Vilhelmas Jakelaičiai. Mama ir močiutė – tikros jurbarkietės, o senelis iš mamos pusės nuo Žvyrių, Lietuvos ukrainietis Konstantinas Stepučenko. Tėtis Vilhelmas kilęs iš Rokiškio, aukštaitis. Abu Mariaus tėvai Vilniaus universitete studijavo istoriją. Universitete ir susipažino. Susituokė trečiame kurse, po moklų baigimo, paskyrimą dirbti gavo į Vabalninką. Po keleto metų sugrįžo į Lilijos gimtąjį Jurbarką. Vilhelmas dėstė istoriją Smalininkų mokykloje, Jurbarko jaunimo mokykloje, kurį laiką dirbo Paulių mokyklos direktoriumi, istorijos mokytoju Viešvilės vaikų namuose. Mama Lilija yra dirbusi ir „Ąžuoliuko“ darželyje, Naujamiesčio mokykloje mokytoja, V. Grybo muziejaus darbuotoja, o dabar daugiau nei 10 metų – Jurbarko krašto muziejaus direktorė. 34 m. Mariaus sesuo Aistė su šeima gyvena Vokietijoje netoli Štutgarto, aukštąjį išsilavinimą įgijo jau begyvendama Vokietijoje. 

Gerumas – giminės bruožas

Marius prisimena periodą, kai tėtis dirbo vaikų globos namuose. Tuomet jie nuolat globojo daugiavaikės šeimos vaikus. Lilija Jakelaitienė pasakoja, jog šis periodas jų šeimos gyvenime buvo ne tik džiaugsmingas, bet ir skaudus. „Kai mano vyras dirbo Viešvilės vaikų globos namuose, vieną dieną maža mergaitė įsikibo jam į koją ir pradėjo kartoti „tu mano tėtė“. Kitą dieną vėl tas pats. Vyras, parėjęs namo, paklausė, ar gali tą mergaitę savaitgaliui parsivežti. Pasakiau, kad taip. Tai buvo trejų metukų Rimutė. Vėliau ir jos sesutė Gražinutė į svečius pasiprašė. Keletą metų mes jas, galima sakyti, auginome – per visas atostogas, savaitgaliais, švenčių dienomis. Labai geros mergaitės, mylėjom kaip savas. Jos mane mama, vyrą tėčiu vadino“, – prisimena Lilija. Ji pasakoja, kad ir mergaičių broliuką Kęstutį pasiimdavo, bet šis buvo vyresnis, tad nelabai pritapo. Vaikų globa nutrūko netikėtai – visa globotinių šeima (sesės, Kęstutis ir neseniai gimęs dar vienas broliukas Arūnas) buvo išvežti į netoli Vilniaus esantį SOS vaikų kaimą. Jakelaičiams tuomet siūlė paimti visą šeimą, tačiau tokių galimybių jie neturėjo. „Dar lankiau savo mergaites trejus metus ten, bet paskui uždraudė. Sakė, kad jos pačios nebenori, bet kaipgi nebenorės... Man pasakojo, kad mergaitės vis kartodavo „mama mus pasiims“, o kaip pasiimti, juk net lankyti neleidžia, atseit, psichologiškai traumuojami vaikai. Labai daug nervų kainavo ši istorija. Sunku pamiršti“, – pasakoja moteris, vaikus su vyru globojusi iš didelės meilės, be jokio atlygio.  

Daugiau skaitykite šios savaitės laikraščio numeryje.