Ukrainiečių kariai apie karo skausmą ir brolystės grožį

„Karas gražus generolams, žurnalistams ir mokytiems žmonėms“, – pagalvojo prancūzų pėstininkas Renė Arno, traukdamasis su 30 išlikusiųjų fronto linijoje iš 100 atžygiavusių karių. Mintis iš genialos P.Englundo knygos „Karo liūdesys ir grožis“ apie Pirmąjį pasaulinį karą tinka ir šiems laikams. „Karas yra vienas didžiulis skausmas, kai kasdien tenka laidoti savo žuvusius karo brolius,“ - sakė „Mūsų laikui“ ukrainiečiai kariai Sergejus ir Maksimas apie tai, kas jiems buvo sunkiausia kariaujant su Rusija Ukrainoje, vienam ginant Donecko oro uostą, o kitam išgyvenus Ilovaisko „katilą“.

„Ukrainos politinė ateitis nebus sprendžiama Maskvoje, Ukrainos žmonės ją spręs. Ukraina yra dėkinga Lietuvai už eurointegracijos paramą! Europos integracija Ukrainai šiandien yra nacionalinė idėja, vienijanti šalį“, – „Twitter“ paskyroje rašė Ukrainos prezidentas. Patys ukrainiečių kariai, kariavę didžiuosiuose mūšiuose lietuviams kalba daug paprasčiau ir tiesiau. Lietuviai, padėdami ukrainiečiams, tuo pačiu padeda ir sau. Jei ukrainiečiai nesustabdys rusų Ukrainoje, šie ateis ir į Lietuvą. Tokiomis mintimis su „Mūsų laiku“ dalijosi trys ukrainiečių kariai, spalio pabaigoje trumpam užsukę į Jurbarką – iš Druskininkuose esančio reabilitacijos centro jie vyko į Tauragę. „Rusiją reikia stabdyti Ukrainoje. Jei nesustabdysime, Rusija eis toliau“, - kalbėjo 49 metų Sergejus, kuris iki karo dirbo vyriausiuoju energetiku privačioje įmonėje. Jis pats dalyvavo mūšiuose žvalgyboje artilerijos dalinyjeprie Donecko oro uosto.

„Jei Ukrainoje yra nors vienas, kuris su pasididžiavimu sako, kad yra ukrainietis, – jie (rusai, - aut. past.) čia (į Lietuvą, - aut. past.) neužeis“, - nuramino 36 metų Sergejus, kuris kovėsi jau pačiame Donecko oro uoste. Iš visų trijų ukrainiečių būtent Sergejus kariniuose veiksmuose praleido daugiausiai – beveik metus: nuo 2014 metų rugpjūčio. Per tą laiką jis tris kartus kontūzytas ir patyręs skeveldrinių lūžių. Du kartus kontūzytas nuo dviejų šalia sprogusių 125 mm kalibro minų, o trečią kartą nuo sprogusio sviedinio – buvo apšaudytas jų postas prie Šachtų Butovkos.

„Visi kovoja su kontūzijomis. Tai joks sužeidimas“, - patikino Maksimas, kuriam pritarė ir kiti kariai. „Suprantame, kad tai atsilieps mūsų sveikatai. Jau dabar užeina dažni galvos skausmai. Gaudžia ausyse. Dezorientacija. Ir taip iki šiol. Paskutinius mėnesius, kuriuos esame Druskinininkuose, pagaliau sunormalėjo spaudimas - iki tol siekė 180-190. Nuslopo galvos skausmai“, - pasakojo Sergejus jaunesnysis. Patikina, kad mūšio lauke galvos skausmo nejaučia.

Kodėl išėjo į karą

„Kai atėmė Krymą, daugelis pasijuto asmeniškai įskaudinti. Įsivaizduokite, ateina kaimynas į jūsų namus ir sako, kad dabar šis kiemo gabalas yra jo. Paskui užsimano dar vieno gabalėlio, o galiausiai ir viso namo. Aišku, kaip jaučiamės? Ne tik patys eitumėte kariauti, bet ir giminaičius pasikviestumėte. Taip viskas ir įvyko“, - paaiškino Maksimas, kuris perėjo garsųjį Ilovaisko katilą – prie Ilovaisko miestelio rusų kariuomenė apsuptyje laikė ukrainiečių karius. Čia žuvo keli šimtai ukrainiečių. Maksimas už narsą ir tarnybą apdovanotas Riterio kryžiumi. Jis kariavo nuo praėjusių metų balandžio iki rugpjūčio. Sužeistas tik kartą, bet sunkiai – sprogstanti kulka pataikė į pėdą ir sutrupino kaulus. Gulėjo karo ligoninėje, Mečnikovo ligonėje, du kartus operuotas Varšuvoje. Paskutinė operacija atlikta birželio vidury.

49 metų Sergejus sužalotas lapkritį, bet gydosi iki šiol. Keturios kulkos pataikė į kojas, lūžo dubens kaulai. 10 kartų operuotas. Operavo Donecke, Dnepropetrovske, Odesoje, gydėsi reabilitacijos centre Chmelnycke, o paskui Druskininkuose. „Esu trečios grupės invalidas“, - sakė jis. Bet jei medikai leis, į karą tada žadėjo grįžti. Sakė, kad vaikai dideli. Į karą išėjusi ir jo žmona. Ji dirba medicinos tarnybos kapitone. „Visa mūsų šeima prietrankos“, - šypsojosi santūrusis Sergejus. Tik jo dvi dukros su karu neturi nieko bendro. Viena dėsto anglų kalbą medicinos institute, o kita Zaporožės universiteto ketvirto kurso studentė – būsimoji dizainerė.

Ukrainiečių kariai operuojami, gydomi užsienyje, nes vietinės Ukrainos ligoninės nepajėgios visus sužeistuosius priimti ir gydyti. Kariai patikino, kad ligoninės perpildytos. Pasak vyresniojo Sergejaus, karo mastus demonstruoja tai, kad oficialiai per karą Ukrainoje žuvo apie 8 tūkst. ukrainiečių, o jei neoficiliai - šis žuvusiųjų skaičius gali būti du-tris kartus didesnis.

Kasdien laidoja karo brolius

Tuoj po Maidano įvykių kariauti savanoriu išėjęs Maksimas tikina, kad apie karą kalbėti nesunku. Sunku surasti tinkamus žodžius savo jausmams, patirčiai išsakyti, sako jis. “Kiekvienas viduje užgniaužęs laikys, ko žodžiais negali išsakyti“, - sakė jis. Kas yra karas?

„Viena vertus, skausmas, netektis, o kita vertus, kova už nepriklausomybę. Patvirtinimas, kad mes nepriklausomi. Su pasirinkimo ir žodžio laisvėmis“, - sakė Maksimas.

„Na taip. Karas tai didžiulis skausmas. Skausmas suvokiant, kad netenki draugų, pažįstamų. Paprastai žmogus artimo žmogaus netenka gal kartą per metus ar dar rečiau. O kare yra taip, kad tai nutinka ir kas valandą. Čia su vaikinu kalbėjaisi, o po valandos jo jau nėra. Kas dvi-tris dienas tau tenka laidoti savo draugus“, - kalbėjo Sergejus jaunesnysis. „Į karą patenka ne visi. Ne visiems skirta kariauti. Bet tie, kurie pateko, turi tam tikrą karinį statusą. Yra tarsi šeima. Karo broliai. Kai visus metus laidoji savo brolius vieną paskui kitą, tai labai sunku pergyventi. Nežinau, kaip dar paaiškinti tą jausmą“, - vienintelį kartą per visą pokalbį su ašaromis akyse kalbėjo Maksimas.

Žmonai nesakė, kad eina į karą

Jiems saudu, kad kenčia ir jų artimieji, kurie jų nemato ir dėl jų pergyvena. „Per tuos metus, kol mes visi kariaujame, artimieji psichologiškai, morališkai pavargo. Nuolat pergyvena. Po kelias paras nėra ryšio, nes slopinamas mobilusis ryšys. Daugiau nesinori žmonos, tėvų skaudinti, ką jiems dariau paskutinius metus ne dėl savo kaltės“, - kalbėjo Sergejus jaunesnysis. „Artimieji mūsų tiesiog nemato. Jie dėl to nekalti“, - pridūrė Maksimas.

Pasirodo, būtent artimiausi žmonės apie karių sužeidimus sužino paskutiniai. Sergejus vyresnysis pasakojo, kad jo žmona ir artimieji apie du mėnesius nežinojo, kad jis sužeistas. „Visi žinojo, išskyrus juos. Pats prašiau kuo ilgiau nepasakoti. Savanoriai privertė pakambinti ir prisipažinti. Nesinorėjo, kad mane tada tokį matytų“, - pasajojo Sergejus vyresnysis. Kitas Sergejus prisipažino, kad jo artimieji visą mėnesį nežinojo, kad jis jau karinių veiksmų zonoje oro uoste. Šypsosi, kad kalbantis su žmona telefonu fone nuolat griaudėjo, bumsėjo, sproginėjo. Juokiasi, kad kai žmona klausdavo, kas ten pas jį vyksta, atsakydavo, kad vaikinai kilimus daužo.

Nutinka taip, kad artimųjų kantrybė išsenka. Sergejus jaunesnysis pripažino, kad žmona jam iškėlė ultimatumą – arba jis eina į karą, arba jie skiriasi. Sergejus pasirinko šeimą, nors, kaip pats sako, beprotiškai norėtų sugrįžti pas tuos vaikinus, su kuriais jis kariavo paskutinį pusmetį.

„Psichologškai morališkai čia (Lietuvoje, - aut. past.) pailsi, bet niekaip nepalieka mintys apie tuos vaikinus, kurie pasiliko ten. Vis tiek apie juos galvoji, kaip jam sekasi“, -sakė Sergejus jaunesnysis. „Visos mintys ten. Eini į Facebooką ir seki naujienas, kas kur. Vienintelis, kas čia ramina, tai telefonas neskamba“, - tikino Maksimas.

Pranašiški sapnai

Niekas nė nesapnavo, kad teks kariauti su pačia broliškiausia tauta. Tai patikino visi trys ukrainiečiai. Maksimas tik prisiminė, kaip likus dviem metams iki karo su Rusija, jis pradėjo sapnuoti save karinėje tarnyboje. „Ne košmaras. Tu tiesiog save matai kamufliažine uniforma kariuomenėje. Atsibudęs supranti, kad tu jau atlikęs tarnybą. Tai ko sapnuoti?“, - prisiminė Maksimas, pagal išsilavinimą teisininkas. Panašius sapnus, patikino, regėjo ir Sergejus jaunesnysis. Visi pajuokavo, kad dabar kariai karo nesapnuoja.

Būna taip, kad kariams apskritai sunku užmigti. Ypač po sužeidimų. Būna, kad kiti neužmiega, nes bijo užmigti. Bijo, kad sapnuosis visi nužudyti priešai. Sergejus vyresnysis pasakojo, kad po to, kai buvo sužeistas, jis negalėjo užmigti keturias paras.

Maksimas patikino, kad kariams baisu tik po mūšio, kai lieka vieni su savo mintimis.„Suvoki, kad galėjai kažką nužudyti – kažkieno tėvą, brolį, sūnų. Suvoki to, kas aplink vyksta maštabą“, - paaiškino Sergejus jaunesnysis.

Kiek kainuoja ukrainiečių galvos

Apie savo priešus ukrainiečiai žino pakankamai. Priešų pusėje – jokių idėjų. „Kariauja už narkotikus arba už pinigus. Rusijos pusėje samdiniai arba narkomanai“, - tiesiai šviesiai rėžia Maksimas. Ukrainiečiai tikino žinantys įkainius, kiek kainuoja užmuštas paprastas karys ir karininkas. Jų žodžiais, samdiniai už paprastą Ukrainos karį gauna po 50 JAV dolerių, už karininką – po 10 tūks. JAV dolerių.

„Todėl, kai įžengi į karo lauką, nusiimi visus atpažinimo ženklus, kad visi būtų vienodi, niekuo neišsiskirtų“, - sakė Sergejus jaunesnysis.

Kalbinti ukrainiečiai tikino, kad su savo priešais akis į akį susitiko tik kaip su karo belaisviais. „Paprastai matai tik ugninius taškus, šviesos blyksnius“, - sakė Sergejus jaunesnysis. Vyrai pasakojo, kad Rusijos prezidentas V.Putinas paleido iš kalėjimų kriminalinius nusikaltėlius su sąlyga, kad eis kariauti į Ukrainą. Tarp samdinių – ir rusai, ir čečėnai, ir buriatai, ir iš Afganistano, sako, įvairiausių tautybių asmenys. „Kiekvienoje šalyje yra savo niekšų. Rusija didelė šalis, ten jų daugiau“, - rėžia Maksimas.

Propagandos išdava: sūnus už Ukrainą, jo mama už Putiną

Patys į nelaisvę nebuvo patekę, bet prisiklausę užtektinai istorijų iš ją patyrusių ir išgyvenusių. Sergejus vyresnysis pasakojo, kaip vienas jo pažįstamas karys parą išbuvo nelaisvėje. „Jis pasakojo, kad gulėjo ant žolės. Prie jo priėjo separatistas ir peršovė kelį, kad nebėgtų. Jei nebūtų iškeitę, žmogus liktų be kojos. Ji gangrenuotų“, - pasakojo Sergejus.

Kitas Sergejus pasakojo, kaip vienas karys buvo patekęs Rusijos Pskovo desanto nelaisvėn. Pasak jo, iš ukrainiečių bandė tyčiotis čečėnai, buriatai, o rusai juos kaip tik nuo jų gynė: draudė lįsti prie karo belaisvių. „Ir tarp rusų karių yra normalūs, kurie neleidžia tyčiotis. Tikras karys žino, kad jis bet kada gali pakliūti į nelaisvę“, - sakė Sergejus jaunesnysis.

Kitas Sergejus patikino, kad dauguma ukrainiečių karininkų kalba gryna rusų kalba. „Aš nežinau jų tautybės, bet yra tokių, kurie gimę Rusijoje, bet savo galva, protu jie kaunasi už Ukrainą“, - sakė jis.

Ukrainiečių šeimose dažnas ir kitas atvejis. Toje pačioje vienas brolis kariauja Ukrainos pusėje, o kitas – Rusijos reguliariojoje armijoje. Būna taip, kad kario sesuo palaiko ukrainiečius, o jo mama – už Putiną. Sergejus su Maksimu juokauja, kad taip yra todėl, kad mama daugiau laiko praleidžia prie televizoriaus, iš kur srūva absurdiškas melas, propaganda. Pasak ukrainiečių, Rusija tuo pačiu metu kariauja informacinį karą, kuris, anot Sergejaus jaunesniojo, daug baisesnis už tą, kuriame jie patys kariavo. Visas rusų transliuojamas televizijas jie vadina SepartTV , t. y. separatistų televizijomis.

“Norite taikos, ruoškitės karui. Auksiniai žodžiai, kurie pas mus krauju parašyti“, - lietuviams patarė vyresnysis Sergejus. „Galvokite, kad viskas baigsis gerai. Ir baigsis pas mus Donbase“, - ramino lietuvius Maksimas. Kaip baigsis? Pasak Sergejų, Donbasas liks kaip mirties zona, kuri niekam nereikalinga - nei Rusijai, nei Ukrainai. Maksimas pajuokavo, kad Ukrainai Donbasas būtų reikalingas nebent kaip muziejus patirtiems karo siaubams atminti.

Daugiau apie ukrainiečių karius Jurbarke - rasite čia.