Ugnė Kuniauskaitė: „Menas jau įstrigo mano esybėje“

Smagu buvo sužinoti, o ne vieną, tikriausiai, ir nustebino, kad šių metų Vilniaus dailės akademijos organizuotame konkurse „Zabolis Art Prize 2023“ Specialiuoju prizu įvertintas Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos abiturientės Ugnės Kuniauskaitės tapybos darbas „1“.

Atidesnieji pastebėjo, kad tarp visų konkurso finalininkų Ugnė buvo vienintelė, kol kas negalinti savęs vadinti profesionalia menininke, nes visų kitų darbų autoriai – Vilniaus dailės akademijos studentai ar magistrantai.

 Konkursas

Vilniaus dailės akademija nuo 2009-ųjų organizuoja konkursą „Zabolis Art Prize“ – socialinę iniciatyvą, nukreiptą į įvairių sričių jaunųjų menininkų kūrybinę veiklą, kuria juos siekiama paskatinti parodyti kūrybiškumą, sveikai tarpusavyje pakonkuruoti, pasimokyti vieniems iš kitų, meniškai interpretuoti temą, o visuomenę – supažindinti su jaunosios kartos kūrėjais ir jų darbais.

Šių metų konkurso tema buvo laisvė. „Laisvės sąvoka yra suprantama skirtingai – vieniems tai saugi kaimynystė, kitiems – gyvenimas be suvaržymų, galimybė reikšti mintis, veikti ar kurti. Laisvė nėra duotybė, ją reikia vertinti ir ginti. O kaip laisvę mato jaunieji dailininkai tapytojai? Tai šiemet nutarė išsiaiškinti konkurso „Zabolis Art Prize“ organizatoriai, kviesdami jaunuosius tapytojus pateikti savo kūrinius temai „Laisvės vertė“, – rašoma VDA interneto svetainėje.

Į konkurso finalą buvo atrinkti 20 darbų, iš kurių kovo 30 d. gyvo balsavimo metu išrinkti ir kovo 31 d. paskelbti konkurso „Zabolis Art Prize 2023“ laureatai.

Dar vienas konkursas

Pasirodo, „Zabolis Art Prize 2023“ – ne vienintelis konkursas, kuriame Ugnės darbas „1“ sulaukė aukšto įvertinimo. Su šiuo kūriniu ji užėmė pirmąją vietą 2022 m. gruodį Marijampolėje vykusiame projekto „Meno kryptis“ konkurse „PERSONA“, kuriame dalyvavo jaunimas nuo 14 iki 29 metų amžiaus su tapybos, fotografijos, poezijos, video darbais. „Šiame konkurse vienu kūriniu reikėjo papasakoti apie save“, – sako Ugnė.

Skirtingai nuo VDA organizuoto konkurso, kuriame dalyvių darbus vertino meno profesionalai, atsižvelgdami į vizualinę išraišką, kūrybiškumą bei originalią temos interpretaciją, Marijampolėje laimėtojus rinko Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotojai, kurie vertinimo anketose turėjo nurodyti ne tik laimėtojų vardus ir pavardes, bet ir argumentuoti, kodėl pasirinkimas būtent toks.

Smagu, kad šio konkurso apdovanojimų vakare Ugnės palaikyti atvyko ir jos draugai iš Jurbarko neformalios kūrybingo jaunimo grupės „POGRINDIS“.

Teatras

Žmogaus vidinis potraukis kurti dažniausiai jį veda į ne vieną saviraiškos sritį. Taigi, visai nenuostabu, kad Ugnė jau keletą metų yra ir Jurbarko kultūros centro vaikų ir jaunimo teatro „Vaivorykštė“ aktorė, vaidinusi beveik visuose šio teatro pastarųjų metų pastatymuose – „Angelas“, Uždarų durų naktis“ ir „Heroinas“. Šio teatro vadovė Birutė Šneiderienė sako, kad Ugnės įvertinimas konkursuose ją labai pradžiugino, tačiau nenustebino, nors prisipažino anksčiau nežinojusi apie jos aistrą tapyti.

„Tai, kad Ugnė mato save kaip būsimą menininkę ir nori studijuoti VDA, visiškai manęs nestebina. Ji – išskirtinė asmenybė, kaip, beje, ir beveik visi vaikai, lankantys „Vaivorykštę“, – sako Birutė, pridurdama, kad, vis dėlto, Ugnė išsiskiria iš kitų. Visų pirma, savo išvaizda, drąsa eksperimentuoti, o taip pat – mąslumu ir susikaupimu. Be galo įdomiais ir netikėtais sprendimais rengiant teatrinius etiudus. Atsakingu požiūriu į kuriamus vaidmenis. „Kitoniškumu“ gerąja prasme.

Mokykla

Gerų žodžių Ugnei negailėjo ir Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijos dailės mokytoja Jurgita Davidavičienė: „Ketverius metus Ugnytę mokau dailės gimnazijoje, tiek laiko ją ir pažįstu. Visada ji išsiskyrė nepaprastu kruopštumu, kūrybiškumu ir atsakomybe. Negalėdavo atiduoti darbo, jei jis jai atrodydavo neišbaigtas, ateidavo net papildomai, kad galėtų pabaigti. Kiekviena užduotis jai atrodydavo svarbi ir ypatinga. Ji nieko nedaro bet kaip. Vyresnės klasėse pradėjo formuotis jos labai individualizuotas, išskirtinis aprangos stilius. Ir šioje srityje ji yra preciziška, originali ir madinga. Labai pagirtina ir džiugu, kad šiam neįprastam stiliui susikurti ji naudoja second hand būdą, skatina ekologiškumą.

Paveiksle „1“ jaučiamas detalumas, gilus filosofinis mąstymas. Šiame darbe nėra nieko atsitiktinio, pasiektas kompozicijos ir minties vientisumas. Mane maloniai nustebino, kad Ugnė aprašydama savo darbą egzamine (Ugnė mokykloje laikė menų (dailės) brandos egzaminą, – aut. past.) labai gražiai dėstė mintis raštu. Dar labai įdomus pastebėjimas, kad ji su vienu šiuo darbu, nes jis „1“, pasiekė tiek daug: laimėjo kelis konkursus, išlaikė egzaminą. Čia ir vėl ekologija – geriau vienas geras darbas, negu daug... (šypsosi)“.

Pokalbis

Su jaunąja menininke Ugne Kuniauskaite susėdome pasikalbėti apie gyvenimą, meną, konkursus ir ateitį.

Papasakok kiek apie save. Ar potraukį kurti pajutai vaikystėje, o gal tai atėjo vėliau?

Gyvenu mažame miestelyje Viešvilėje, dabar mokausi Jurbarko Antano Giedraičio-Giedriaus gimnazijoje. Sakyčiau, kad potraukį kurti, piešti pajutau seniai – dar mokydamasi Viešvilės pagrindinėje mokykloje labai mėgau dailės pamokas. Ypač laukdavau, kada darysime plakatus. Ir tik dėl to, kad galėčiau ant jų piešti. Nors tai būdavo grupiniai darbai, juos daryti norėdavosi vienai, čia galbūt tam įtakos turi mano individualizmas (šypsosi). Vis dėlto, menu rimčiau susidomėjau tik pradėjusi lankyti 12 klasę, rugsėjį. Tuomet mane labai patraukė tapyba aliejiniais dažais. Šis pomėgis aplankė visai netikėtai, anksčiau niekada negalvojau, kad galėčiau būti menininke. O dabar jaučiu, kad tai jau įstrigo mano esybėje ir, manau, kad ilgam.

Tapyba man atvėrė visiškai kitą pasaulį ir saviraiškos būdą, tai tapo tarytum nebylia kalba, kuria galiu parodyti savo asmenybę ir atverti vidinį pasaulį. Pats procesas teikia džiugesį, man nuostabu tai, jog tapydama galiu visiškai atsiriboti ir visą savo dėmesį sutelkti į tą vieną detalę, liniją, atrodo, kad tuo momentu visa kita tampa nesvarbu.

Kol kas mano kūriniuose vyrauja vis tas pats žmogeliukas, kuris yra tiesiog vaizduotės padarinys, ne toks, kokį galėtum sutikti gatvėj: be jokių veido bruožų, išskyrus akis. Tikiu, jog akys yra sielos veidrodis, iš jų galima daug suprasti apie žmogų. Ir mano paveikslo herojaus akys nežiūri tiesiai į žiūrovą, o kažkur į šoną – taip bandau sustiprinti vidinio pasaulio jausmus.

Kas paskatino dalyvauti konkurse ,,Zabolis art prize“?

Tiesiog pamačiau skelbimą apie konkursą Instagrame ir pagalvojau, kad jame sudalyvauti būtų visai įdomu. Be to, tai padėtų stojant į Vilniaus dailės akademiją. Siųsdama paraišką į „Zabolis art prize 2023“ konkursą kažin ko nesitikėjau, nes žiūrėdama praėjusių metų konkurso darbus pastebėjau juose daug talento ir įdirbio. Kai sužinojau, kad patekau tarp finalininkų, labai nudžiugau ir apsilankiau parodos atidaryme. Ten atėjusi buvau apstulbinta paveikslų gausybės, gražumo ir be abejo – dydžio. Mano darbas greta jų atrodė labai kukliai. Man iškart kilo klausimas: „Ką aš čia veikiu? Ar nusipelniau būti tarp VDA absolventų, magistrantų?“ Iš tikrųjų pasijaučiau maža būtybe tarp tų didžių, daugelį metų menu užsiimančių tapytojų. Bet sugebėjau laimėti prizą, kas buvo tikrai labai netikėta ir labai smagu.

Kur dabar yra šis paveikslas?

Šiuo metu – parodoje VDA. Nors, iš tiesų, man jis jau nepriklauso – parduotas draugui, panorusiam jį įsigyti. Tiesa, su sąlyga, kad leis man jį panaudoti konkursams ar parodoms. Taigi žinau, kad po visų „klajonių“ jis atsidurs gerose rankose.

Tu jau abiturientė, todėl tradiciškai klausiu apie ateities planus.

Ateityje save įsivaizduoju tik meno srityje, nes tai tapo mano didžiausiu pomėgiu. Baigusi gimnaziją planuoju imti laisvus metus (galbūt ir daugiau) ir juos išnaudoti savęs paieškoms, kelionėms, noriu tiksliai susidėlioti mintis, kur matau save ateityje. Bet studijuoti norėčiau stoti būtent į Vilniaus dailės akademiją. Na, o jeigu ir apsispręsčiau, kad ne ten mano vieta, teptukai ir dažai neliktų dulkėti kambario kampe.

Tiesą sakant, jei ne kitų žmonių įvertinimas ir simpatijos, nemanyčiau, kad mano kūriniai yra kažko verti, bet tas savikritiškumas, tikriausiai, irgi yra neatsiejama menininko savybė.

 Linkime Ugnei didelių svajonių ir sėkmingo jų įgyvendinimo, drąsos ir polėkio ieškant savęs. Sėkmės!