Turistė iš Naujosios Zelandijos: mieliausias - Jurbarkas

Prieš tai jie beveik mėnesį keliavo po Škotiją ir Angliją, vėliau tiek pat laiko praleido pas draugus Izraelyje, iš ten jų maršrutas vedė į Ukrainą, kurioje gyvena jau suaugę ir sukūrę šeimas Leonido vaikai. Ten jie taip pat išbuvo beveik mėnesį. Pas draugus netoli Jurbarko esančioje sodyboje svečiavosi daugiau nei tris savaites. Iš čia jie autobusu nuvyko į Varšuvą, iš kurios skris į Kanadą, Vankuverį. Ten pas Mišelės pusbrolį praleis dar porą savaičių, o jau tada į namus – Naująją Zelandiją. Pasaulinės turizmo dienos proga pakalbinti tiek daug keliaujančius žmones – vienas malonumas, nes jie - tikri „pasaulio turistai“. Kelionėms kiekvienais metais ši pora skiria visas savo atostogas. Jie aplankė tiek daug pasaulio šalių, kad visas jas išvardyti būtų labai sudėtinga, tik kelios iš jų - JAV, Kanada, Australija, šalia NZ esan-čios salos, Tailandas, Honkongas, Saudo Arabija, daug Europos valstybių... Kitais metais planuoja aplankyti Norvegiją ir kitas Skandinavijos šalis. Dar kartą Australiją. Po dvejų metų jų laukia Maskva ir Peterburgas, Talinas, Ryga ir... Jurbarkas.  
Pirmą kartą Mišelė Tkach atvyko į Lietuvą, Jurbarką 1996-aisiais. Tarptautiniame susirašinėjimo klube („Penclub“) susipažinusi su viena jurbarkiečių šeima, maždaug po kokių trejų metų ji nusprendė aplankyti iki tol dar neregėtą kraštą. Mišelė, prieš atvykdama į Lietuvą, apskritai nebuvo mačiusi Europos (jos tėvas yra vengrų pilietybės, po sovietų įsiveržimo į Vengriją 1956 m. emigravęs į NZ ir čia sukūręs šeimą su britiško, olandiško ir vokiško kraujo turinčia moterim).
Pirmą kartą pamačiusi mūsų šalį, ji, aišku, buvo gerokai nustebusi. Prieš septyniolika metų Lietuva ir, be abejo, Jurbarkas, atrodė visiškai kitaip nei dabar. Tuo metu jos šalyje buvo vasara, Lietuvoje – pati šalčiausia per paskutiniuosius 50 metų, beveik 5 mėnesius trukusi žiema. Paklausta, ką mano apie gyvenimą pas mus, atsakydavo glaustai: „Labai keista arba labai skirtinga“. Viskas čia stebino – pirmiausia nepaprastai daug sniego, seni sovietiniai pastatai, gana skurdus maisto prekių pasirinkimas parduotuvėse, tai, kad geriam labai stiprią kavą ir arbatą. Bet labiausiai (kad ir kaip atrodytų keista) stebino patys žmonės. Kaip pasakojo savo įspūdžius, patirtus prieš daugelį metų Lietuvoje – stebėti žmones jai buvo pats didžiausias malonumas. Mes visi šiai moteriai buvom tokie skirtingi ir išraiškingi. Pasak jos, lietuvių veidai – visai kitokie nei užsieniečių, kiekvienas atskleidžia vis kitokį charakterį. Prieš tai trejetą dienų praleidusi Vokietijoje (kol laukė skrydžio į Lietuvą), ji nepastebėjo tiek skirtingų žmonių tipažų, kiek yra pas mus. Ir vėliau, jau su savo vyru lankydamasi Jurbarke bei didžiuosiuose Lietuvos miestuose, stebėti žmones  Mišelei buvo įdomiausia. O tą šaltą 1996 metų žiemą ji prisimena kaip pačias šilčiausias ir smagiausias atostogas, įdomiausią ir geriausią kelionę.
Nors prieš tai ji buvo aplankiusi ne vieną šalį, Lietuva jai patiko labiausiai. Kodėl? Atsakymas labai paprastas – tokių šiltų ir draugiškų žmonių tarpusavio santykių paprasčiausiai nebuvo patyrusi. Po tos kelionės pirmame laiške rašė: „Jau dabar pasiilgau Lietuvos ir noriu atgal. Kažkas manyje tarsi ištirpo“. Pasak jos, Naujojoje Zelandijoje žmonės bendrauja kur kas rečiau ir šalčiau, pvz., iki kelionės į Lietuvą ji su savo vyresniąja seserimi ir broliu, kurie gyvena šiaurinėje saloje, buvo nesimačiusi apie penkerius metus. Mums sunku įsivaizduoti, bet tai visiškai normalus reiškinys toje šalyje.    
Šiemet Mišelė su vyru beveik visą rugsėjo mėnesį praleido savo draugų sodyboje netoli Jurbarko. Buvusių apsilankymų metu jie jau buvo aplankę didžiuosius Lietuvos miestus, nacionalinius parkus, pajūrį – Neringą ir Palangą, Trakus, Grūto parką, Druskininkus, Birštoną, Orvydų sodybą... Šį kartą zelandų pora niekur nenorėjo važiuoti – tik paprasčiausiai būti Lietuvoje, draugų namuose. Ir Mišelė, ir Leonidas yra aktyvūs gamtos mylėtojai, smagiausiais jų užsiėmimas – grybavimas. Į mišką abu eidavo kiekvieną dieną ir grįždavo pilnais krepšiais grybų, uogų – dar likusių mėlynių, gervuogių ir spanguolių. Paklausti, kas jiems labiausiai patinka pas mus, abu vienu balsu tvirtina – žmonės, tiksliau – nuoširdūs tarpusavio santykiai. Mes, pasak jų, dar mokam mylėti draugus, dažnai su jais susitinkam, šiltai bendraujam, esam vaišingi, nepavydūs, linksmi, įdomūs... Blogų dalykų jie čia apskritai nepastebėjo. Aišku, jie nesigilino į ekonomines ar politines problemas, Lietuvą per tiek metų matė daugiau kaip turistai. Pastebėjo, kad Jurbarkas ypač išgražėjo - pasikeitė šaligatviai, Kauno gatvė, atsirado naujų parduotuvių. Ne vieną popietę praleidę naujojoje bibiotekoje, skaitydami angliškai parašytas knygas, buvo sužavėti nauju pastatu, maloniu personalo elgesiu. Tą patį pasakojo ir apie  Turizmo ir verslo informacijos centro darbuotojus -  čia taip pat buvo  draugiškai sutikti. Jiems labai patiko ir paimsrio dviračių trasa, kuria teko keletą kartų pervažiuoti, mat nuo draugų sodybos iki Jurbarko įveikti dešimt kilometrų dviračiais zelandams buvo vienas malonumas. Nors mūsų gamta labai skiriasi nuo tenykštės (greičiausiai visi žino, kad kino filmas „Žiedų valdovas“ buvo filmuotas NZ natūralioje gamtoje), bet jie tvirtina, kad niekur kitus nėra taip gražu ir ramu kaip Lietuvoje.
Ir ne be reikalo – 2010 m. Naujojoje Zelandijoje, pietinėje saloje, antrajame didžiausiame šalies mieste Kraistčerče, kuriame Mišelė gimė ir iki tol su vyru gyveno, įvyko stiprus 7,1 balo žemės drebėjimas - buvo sugadinti keliai ir elektros linijos, sugriuvo tiltai, apgadinti pastatai. Anksčiau apie 350 tūkst. gyventojų turintis miestas ir kaimyniniai miesteliai patyrė visą žemės drebėjimo galią. Kaip pasakojo Mišelė, žemė drebėjo ištisus mėnesius. Ir iki dabar tebevyksta įvairaus stiprumo žemės drebėjimai. Beveik pusė prieš tai buvusio labai gražaus miesto buvo sugriauta. Laimei, jų namas nenukentėjo, tačiau stipriai buvo apgadintas jos sesers šeimos namas, taip pat mamos butas. Daug gyventojų tuo metu ištisus mėnesius išsikeldavo gyventi į specialias stovyklas ar pas giminaičius į šiaurinę salą. Taip pasielgė ir Mišelė su savo vyru – jie pardavė namą ir išvyko gyventi pas seserį į šiaurinę salą, - ten žemės drebėjimai ne tokie dažni ir vyksta žymiai didesniame gylyje, todėl beveik nejaučiami. Taip ne savo noru jie tapo žmonėmis be namų, nes naujo būsto dar neįsigijo. Po šios katastrofos, kaip pasakojo Mišelė, visiškai pasikeitė ne tik jų gyvenimo būdas, bet ir požiūris į daugelį vertybių. Anksčiau jie abu dirbo fabrike, kuriame gaminami įvairūs maisto produktai, skirti Japonijos rinkai. Mišelė po darbo ar savaitgaliais dar treniruodavo vaikus ir policininkus – mokė įvairių Rytų kovos menų (pati turi ne vieną juodą šių kovų sportininko diržą). Jos vyras Leonidas buvo aistringas viso pasaulio šalių banknotų ir monetų kolekcininkas. Po įvykusios katastrofos, jie nusprendė atsisakyti ne tik namo, bet ir savo pomėgių. Nutarė daugiau dėmesio skirti vienas kitam ir savo artimiesiems. Kitaip tariant, mirties akivaizdoje perkainojo viską – kas anksčiau atrodė svarbu, tapo tik nereikšmingais dalykais. „Svarbiausias, kad ir kur begyventum, yra šalia esantis man brangus žmogus. Taip pat mano tėvai, seserys, brolis, jų vaikai. Leonido vaikai, gyvenantys Ukrainoje. Draugai“, - teigia Lietuvą pamilusi zelandė, šiuo metu daugiausia laiko praleidžianti keliaudama...