Trys Giedrės ir Tado Marcinkų stebuklai, kurių vienas - ypatingas

Geresnės istorijos šventiniam laikraščio numeriui nerasi. Mažuose miesteliuose kuriasi jaunos šeimos, ir ne bet kokios, o tokios, kurios yra tikras pavyzdys visiems. Tokie yra trisdešimtmečių Giedrės ir Tado Marcinkų šeima Juodaičiuose, kurie augina tris vaikučius, du berniukus ir mergaitę, o Joninėms susilauks ketvirto, dar vieno sūnaus. Giedrė ir Tadas didžiausios pagarbos verti ne tik todėl, kad jauna šeima yra daugiavaikė. Sutuoktiniai, jau augindami du savo vaikus, dabar beveik ketverių Beną, dviejų Vasarę, į savo šeimą priėmė dabar dvejų metų Matą, kurį jie pasiėmė globoti iš Klaipėdos sutrikusio vystymosi kūdikių namų.

„Mudu dar prieš santuoką spėjome aptarti, kad norėtume kažkam padėti, kam ne taip pasisekė, kaip mums, kurie užaugo pilnose šeimose“, - „Mūsų laikui“ sakė Giedrė, kurią kartu su Tadu kalbinome jų erdviuose namuose Juodaičiuose, šalia sutūpus visiems vaikams. Giedrė, kilusi iš Žemaitijos, tvirtos šeimos, turi vieną seserį, o Tadas, vietinis, iš Juodaičių, žinomo Jurbarko krašto ūkininko Stanislovo Marcinkaus sūnus, iš gausios šeimos – turi dar tris brolius ir seserį.

„Jei gali užauginti du, užauginsi ir trečią“, - paprastai sako moteris. Tadas patikino, kad jų abiejų giminės, artimiausia aplinka palaiko ir sveikina tokį jų žingsnį. Bet pati Giedrė ir Tadas, sako, savo pasirinkimo nesureikšminantys. „Nes mums atrodo normalu. Taip turi būti“, - sako Tadas, manantis, kad jei gali padėti, tai ir padėk. Giedrė prisiminė Tado tetos žodžius, sužinojus žinią apie Tadą: „Kiti 10 metų galvoja, ruošiasi, kalba apie tai, kad ims globoti, o šiedu (apie Giedrę ir Tadą, - aut. past.) tylėjo, ėmė ir padarė“, - prisiminusi juokėsi Giedrė. Sutuoktiniai pripažįsta, kad nepažįstamų, vietinių reakcijos kur kas įvairesnės. „Kam imti svetimą vaiką, jei turi savų. Toks yra daugumos požiūris. Žmonėms sunku priprasti“, - apmaudavo abu.

Marcinkų šeima vienintelė, sutikusi viešai pasidalinti savo, kaip globėjų, patirtimi. Pokalbyje dalyvavo visa šeima. Šalia sutūpė ir visi trys jų vaikai, kurie ramiai klausėsi pokalbio, retkarčiais tyliai ragindami tėtį paskaityti knygelę ar eiti į lauką. „Jie tokie ramūs, nes jūs čia esate. Pabūsite dar vieną valandėlę, kitokie atrodys“, - šypsojosi Giedrė.

Kursai ir kuriozai

Konkrečių žingsnių ėmėsi susilaukę antrosios atžalos. Marcinkų šeima prašymą apie tai, kad norėtų įsivaikinti, Jurbarko vaikų teisių apsaugos tarnybai parašė, kai Vasarei buvo keturi mėnesiai. Po pusmečio jau dalyvavo specialiuose kursuose. Sutuoktiniai pripažįsta, kad iš pradžių norėjo įsivaikinti, bet kursų eigoje persigalvojo. „Nes vaikas turi savo šaknis. Jo visa šeima gyva. Be to, pagalvojome, kad visi vaikai turi savo pavardes, savo gimines. Koks skirtumas, kokia jo pavardė“, - sakė Giedrė. Kursus lankė abu, nes taip yra, jei kas nori būti globėjais, į kursus eina vienas iš sutuoktinių, o jei įtėviais – abu. „Mes ėjome abu“, - patikino Giedrė. „Trise“, - papildė Tadas, nes į kursus pasiimdavo ir Vasarę, kuri su niekuo nepasilieka, o kursai vėlai baigdavosi. Kursai vyko Jurbarke 10 savaičių.

Visą straipsnį rasite "Mūsų laikas" laikraštyje.