Toje pačioje bataliono kuopoje – du broliai jurbarkiečiai

Tarnyba Lietuvos kariuomenėje veža. Tokiu jaunimo žargonu norisi nusakyti įspūdį, kurį paliko pokalbis su savanoriu šauktiniu jurbarkiečiu 20-mečiu Ryčiu Bakšiu. Vaikinas karinę tarnybą atlieka vienoje Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytenio bataliono kuopoje kartu su 22 metų broliu Andriumi.

„Kariuomenę turi pereiti kiekvienas vyras, nes čia įgauni daug praktikos ir visko, ko reikia gyvenime. Kariuomenė pakeičia mąstymą ir požiūrį į gyvenimą. Pradedi vertinti paprasčiausią laisvą laiką – tiesiog smagu būti su draugais, šeima, grįžti namo, būti namuose“, - „Mūsų laikui“ sakė R.Bakšys, atliekantis savanorišką tarnybą Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytenio batalione Marijampolėje, kur kartu su juo pareigą Lietuvai atlieka dar 12 jurbarkiečių. Su Ryčiu bendravome internetu, socialiniame tinkle „Facebook“ - vaikinas atsakydavo į klausimus, kai turėdavo laisvesnę minutę. Rytis patikina, kad iš tarnybos yra tik geri įspūdžiai, nes kasdien išmoksta kažko naujo. „Čia man viskas tinka ir šiaip smagu. Be to, pavyko daug ko išmokti – kontrolės, taktikos, tvarkos, susiorientuoti miške“, - pasakojo vaikinas. Sako, kad abiem su broliu gerai sekasi. Abu užima geras pareigas. Yra vyr. šauliai, atsakingi už savo skyrius.

Jam pačiam ir broliui patinka karinė tarnyba. „Čia yra daug veiklos, būni tvirtesnis fiziškai ir ne tik“, - tikino Rytis, kuris planuoja likti po privalomosios tarnybos ir sieks profesionalaus kario karjeros.

„Į Lietuvos kariuomenę tarnauti išėjo neraginti. Tokį sprendimą priėmė patys. Abu tarnyba yra patenkinti“, - patikino abiejų sūnų mama jurbarkietė Rūta Bakšienė, patikinusi, kad dėl tarnybos vaikinai labiau suvyriškėjo.

Rytis: kariuomenė – ne visiems. Ir tai matosi

Rytis pripažįsta, kad pradžia būna sunki. „Pradžioje buvo "linksma", jei taip galima sakyti, nes per vieną dieną per daug veiksmo - visi buvo pasimetę, niekas iš šauktinių nesusigaudo, kas vyksta tą dieną. Buvo nelengva priprasti prie tokio ritmo, bet po truputį ir aš įsibėgėjau. Tai dabar viskas paprasta, kai jau maždaug nutuoki, kas gali būti ir kaip“, - pasakojo vaikinas, patikinęs, jeigu kariuomenė patinka, labai greitai įpranti prie ritmo. Rytis pripažįsta, kad sunkiausia buvo pirmosiomis dienomis anksti keltis, t. y. šeštą valandą.

Rytis tikina, kad iš karto matosi, kuris šauktinis nori būti karininku, o kuris nori kuo greičiau išeiti. „Yra čia tokių, kurie labai stabdo viso būrio darbą. Jie mano, kad jei taip ir toliau elgsis, juos paleis greičiau nei po 9 mėnesių. Bet taip nebus, o jie to nesupranta“, - pasakojo Rytis, kuris su broliu toje pačioje kuopoje tarnauja keturis mėnesius.

Laisvalaikis - sportui

Laisvalaikį kariai leidžia sportuodami savarankiškai. Krosas, skersinis, atsilenkimai... Rytis sako, kad sportuoja labiau dėl savęs, kad neapsileistų. „Ir šiaip nelabai mėgstame sėdėti prie televizoriaus, bet kartais smagu patingėti po sunkios dienos. Dar žaidžiame šaškėmis arba šachmatais. Bendraujame visi su visais o ne kambary užsidarę sėdime. Nelabai gilinamės, iš kur kuris yra. Visi randame bendrą kalbą apie bet ką“, - pasakojo vaikinas.

Kareivinėse, vienoje patalpoje, gyvena po 18, o kai kuriose po 16, šauktinių. Ryčio kambariokai yra iš visos Lietuvos - Marijampolės, Šakių, Vilniaus, nemažai iš Kauno.

Broliai nešioja beretes, kurias šauktiniai gauna tik baigę karinius mokymus. „Dar smagiau, kai žinai, kad ją užsitarnavai savo darbais ir prakaitu, o ne šiaip davė. Reikėjo dėl jų praeiti ir pelkių, ir miškų. Visko buvo, bet nuotaiką pakeldavo žinojimas, kad po trijų parų miške eini link kareivinių“, - pasakojo Rytis.