Tik išmokęs nebijoti miško atversi įstabius jo slėpinius (nuotraukos)

Vieni išsivalyti minčių traukia į Ispaniją, žingsniuodami šimtus kilometrų piligrimų keliais, o kiti neria į Lietuvos miškus, kuriuose ir dienos vienatvėje užtenka niūrioms mintims atsikratyti, ir atradimų patirti, ir minčių knygai pasisemti. Keliaudami į svečias šalis nė neįsivaizduojame, kokie atradimai, koks grožis slypi čia pat, kad ir šalia esančioje girioje. Tereikia nebijoti miško, už ką šis atsidėkos atverdamas įstabiausius slėpinius. Taip sako Eržvilko gimnazijos geografijos mokytojas Alvydas Adomavičius, meilę miškui įrodęs gyvenimo būdu ir nauju savo kūriniu, kurį sausio 6 dieną Jurbarko švietimo centre pristatė kolegoms mokytojams istorikams ir geografams. Tas kūrinys – pirmoji Alvydo knyga „Girių takais“, įkvėpta vienos didžiausių Lietuvoje girios.

Vyras atvirai sako, jei nebūtų pėsčiomis perėjęs visos Karšuvos girios, jo knygos nebūtų buvę. Girią jis vienas pėsčiomis perėjo 2020 ir 2021 metų vasaromis, keturiais etapais.

Šį tikslą jau seniai puoselėjęs, bet vis pritrūkdavę laiko. Prie svajonės priartino pandeminis laikotarpis, karantinas, kurį mokytojas nusprendė prasmingai išnaudoti. Juo labiau, kad Karšuvos giria jau seniai jo laukė. Alvydas žygį pradėjo nuo Pašvenčio iki Jurbarko, antruoju etapu – nuo Pašvenčio, Žirniškių kaimo link Kaskalnio; trečiuoju – iki Kaskalnio ir Sakalinės bei ketvirtuoju – užsukdamas į raketinę bazę, Dauglaukio apylinkes ir kt.

Vienišiaus užrašai

Į žygį pėsčiomis išsiruošdavo visai dienai – miške vienas praleisdavo nuo ryto iki sutemų, nužingsniuodamas po 15–20 km. Jis tuoj pat priduria, kad miške ne nueiti kilometrai yra svarbiausia. „Svarbiausia, yra pamatyti, atrasti, pamąstyti, nufotografuoti“, – sako Alvydas. Jis įsitikinęs, kad tai geriausiai sekasi keliaujant pėsčiomis, o ne keturračiais, kas, jo apgailestavimui, darosi populiaru.

Knygoje dominuoja vienišiaus keliautojo užrašai. Į Karšuvos girią (kaip ir į kitus aprašytus miškus) leidosi vienas sąmoningai – ne todėl, kad vienatvę mėgtų. Priešingai, nes vadina save ekstravertu sangviniku. Bet taip jau yra, kad girią pažinti geriausia keliaujant vienam, kuomet nereikia kitam tempo diktuoti arba prie kito ritmo taikytis.

Vis dėlto geografas mėgsta keliauti ir su kompanija. Kaip to įrodymas – į knygą įtraukti užrašai iš jo žygių su auklėtiniais gimnazistais, panašiais į jį entuziastais.

Kompanijos reikia ir išleidžiant knygą. Alvydo tekstus redagavo lituanistė žmona Bronislava, dizainu rūpinosi auklėtinė dvyliktokė Andžela Jociūtė. Su patarimais dėl leidybos pagelbėjo ir eilėraščius kurianti kraštietė Staselė Bakšienė. Alvydas į „kompaniją“ pasikvietė ir kraštietį Jurgį Baltrušaitį, kurio eilėraštyje apie klajoklį save atrado ir būtent šiomis žinomo poeto eilėmis savo knygą pradėjo.

Girios lobiai

Susitikimo metu keliautojas puslapis po puslapio kolegoms apie aprašytus knygoje žygius pasakojo, „egzaminuodamas“ šiuos klausimais, kas yra tose vietose buvę. Dalinosi ir mintimis, kilusiomis keliaujant miškų ir girų takais, pasidžiaugdamas, kad Lietuvoje miškų tikrai nemažėja, ir kad miškai, valstybiniai, yra pavyzdingai tvarkomi, ko jis negalintis pasakyti apie privačius.

Jo trumpi pasakojimai žadino alkį keliauti po mišką, tapdami orientyrais, ką Karšuvos girioje ar kitame miške patiems būtų įdomu pamatyti. Karšuvos girioje yra daug slėpinių, įdomių ir netikėtų objektų, pradedant Pašvenčio, Sakalinės evangelikų liuteronų kapinėmis iki sovietinių laikų reliktų – apleistos raketinės bazės, nustebinusios sutvarkytais angarais. Tušti, išvalyti ir gana tvarkingai palikti, nors, vietinių istorikų žiniomis, okupacijos metais viename angarų buvo laikomos viso rajono trąšos.

Karšuvos girioje galima pamatyti ypatingą aurą turintį Viešvilkos upelį ir jo prieigas, Juodežerį, kurio vandenys dėl pelkinių darinių juodi; Kaskalnio žemynines kopas, užsukti į Dauglauko muziejų, kurį mielai aprodys jo šeimininkas – muziejus įsikūręs buvusiame mokyklos pastate. Dar Žirniškių miške stūksančios sodybos – tokios, kuriose, rodos, dvarininkai galėtų gyventi. Arba atrasti žeminę, kurioje slėpėsi Kęstučio apygardos partizanai... O kur dar atradimo džiaugsmas – užtikti tai, ko nė nesitikėjai pamatyti.

Nebijoti paklysti

Girioje visko tiek daug ir įdomaus. Svarbiausia, nebijoti miško. Nebijoti pasiklysti – eiti į mišką pasiruošus: su kompasu ir žemėlapiu, nepasitikint išmaniojo telefono GPS funkcija, nes išmanios technologijos gūdžioje girioje gali pavesti. Pasak Alvydo, nieko baisaus, jei ir pasiklystum – tiesiog nereikia išsigąsti, panikuoti, nes tada didesnė tikimybė priimti klaidingus pasirinkimus.

Pats Alvydas miškuose jaučiasi savas. Nebijantis į nepažįstamą girią žengti be žemėlapio, tik su kompasu. Knygos autorių nuo vaikystės traukė girių takai. Iki šiol menantis, kaip jis, paauglys, kartu močiute ir teta „zapuku“ važiuodavo į mišką grybauti, patirdami įvairiausių nuotykių automobiliui užklimpus. Buvo laikas, kai po Lietuvos miškus su žemėlapiu rankoje išlakstė orientavimosi sporto varžybose. Ir ne tik Lietuvos, bet ir Europos, kur lankėsi ir su sporto turizmo klubu. Jo aplankytų šalių geografija plati – nuo Portugalijos iki Baikalo ežero.

Vis dėlto išbėgioti, išvaikščioti Lietuvos miškai iki šiol jį, daug mačiusį, traukia ir net nustebina. Kad ir Lylavos hidrografinis draustinis, esantis Pagramančio regioniniame parke, arba užtiktas upelis, iki šiol neturintis vardo, kurį jis čia pat gali pirmas sugalvoti.

Sveikino ir su jubiliejumi

Švietimo centro salėje susirinkę pedagogai tą dieną, dėkodami kolegai už padovanotą knygą, sveikino ne tik su ja, bet ir su jubiliejumi. Sausio 13-ąją A. Adomavičiui sukako 60 metų. Paaiškėjo, kad ir šis jubiliejus prisidėjo prie to, kad šio keliautojo knyga būtų išleista 2021 metais, jubiliejaus išvakarėse. Kolegos, išklausę Alvydo pasakojimo, pasidžiaugė šio mokytojo žengtu nauju žingsniu, ragindami ir toliau šiais kūrybos takais žygiuoti. Juo labiau, kad jis jau turintis svajonių – Alvydas prisipažino norintis parašyti knygą ir apie Jurbarko sporto turizmo bei apie orientavimosi sporto istoriją. Belieka laukti šių knygų pristatymo, apie ką mes ir vėl būtinai parašysime.

Iš knygos „Girių takais“

Ar žinojote, kad stambaus skruzdėlyno statusis šlaitas visuomet būna atsuktas į šiaurę, o į pietus medžių laja būna vešlesnė?

Ar žinojote, kad orientuotis padeda ir kvartalų betoniniai ar mediniai riboženkliai, kurių mažieji skaičiai atsukti į šiaurę, o „didieji“ žiūri į pietus, pietryčius ar pietvakarius?