Tėvo dienai. (Ne)tobuli ir patys geriausi

Tėvo diena – dar viena prisiminimais užliejanti data, laikas, kada, kaip ir per Motinos dieną, kyla poreikis atsigręžti atgal, galbūt vėl pasijusti vaiku, o gal iš nukeliauto gyvenimo kelio perspektyvos pažvelgti į žmones, kažkada pašaukusius mus į gyvenimą, davusius mums ne tik savo genus, bet ir rodžiusius, kuriuo keliu eiti, diegusius supratimą apie gėrį ir blogį, požiūrį į pasaulį...

Prisiminimais apie savo tėvus paprašėme pasidalinti keleto Jurbarko krašte gerai žinomų žmonių. 

Nuo griežto tėčio iki kolegos

Kompozitorius, pedagogas, Jurbarko rajono Garbės pilietis Kęstutis Vasiliauskas apie savo tėvą, chorvedį, muziką, pedagogą Benediktą Vasiliauską

Tėvą prisimenu nuolatos skubantį, o labiausiai tai, kad jo niekada nebūdavo namuose. Mūsų šeima buvo didelė, todėl tėvui, kad ją išlaikytų, reikėjo labai daug dirbti. Per mokslo metus jis darbo dienomis (o mokykloje darbo dienos būdavo nuo pirmadienio iki šeštadienio) išeidavo 7 valandą ryto ir grįždavo namo tik vėlai vakare. Jis dirbo vidurinėje mokykloje, vadovavo mokinių chorams, orkestrams ir ansambliams, o taip pat saviveiklos kolektyvams įvairiose organizacijose. Su juo mes, vaikai, galėdavome daugiau pabendrauti tik sekmadieniais žvejyboje, o gerokai vėliau – ir medžioklėje. Tėvas buvo aistringas žvejys ir medžiotojas, tai buvo jo hobis, nors, žinoma, padėdavo ir išmaitinti didelę šeimą.

Prisimenu, kaip mokykloje mums visiems pasiūlė stoti į pionierius. Grįžęs namo, paklausiau tėvo, ką man daryti. Jo atsakymą atsimenu iki šiol: „daryk kaip nori, bet jei tu tapsi pionieriumi, man bus gėda“. Tikriausiai, nieko nuostabaus, kad pionieriumi, o vėliau ir komjaunuoliu, aš taip ir netapau.

Ne visada jis būdavo manimi patenkintas. Manau, kad abu tėvai daugiausiai tikėjosi iš mano brolio Gedimino, kuris gerai mokėsi, buvo stropus ir teikė daugiausia vilčių tapti sėkmingu žmogumi. Aš toks nebuvau. Prisimenu, vaikystėje tėvas bandė išmokyti mane griežti smuiku. Pas jį ateidavo mokiniai, o aš pagalvojau: „na, ką gi, gausiu į kailį kokį kartą, bet jei nesimokysiu, galėsiu ramiai sau žaisti“. Taip ir buvo. Tačiau aš vis nemačiomis pažiūrėdavau ir paklausydavau, kaip tėvas mokė, ir tyliai įsidėdavau į galvą jo pamokas, slapčia paėmęs smuiką ir pats pasipraktikuodavau. Vieną kartą jo geriausias mokinys Balčyčių Juozukas susirgo ir negalėjo vykti į koncertą. Tėvas sako: „Štai, jei tu mokėtum groti, galėtum dabar važiuoti su manimi“. Sakau: „Taip, kaip Juozukas, aš galiu pagroti“. Tėvas nepatikėjo, parodyk, sako. Aš ir parodžiau. Ir nuo tada važiuodavau su juo koncertuoti, gaudavau už koncertą tris rublius – tada tai buvo geriausia motyvacija (juokiasi).

Vaikystėje teko patirti ir fizinių bausmių, nors tikrai nedažnai, tačiau tuomet tai buvo įprastas dalykas. Tiesa, jos baigėsi gal kokioje ketvirtoje klasėje, kai vieną kartą, supykusiam tėvui mane bandant mušti, man pasidarė... labai juokinga. Nuo to karto jis jau nebandė manęs auklėti diržu.

Mano tėvas buvo labai principingas, sakyčiau, netgi užsispyręs – dėl politikos susipykęs su tetėnu, mamos sesers vyru, jis niekada taip ir nebeperžengė jų namų slenksčio.

Jis buvo ir geraširdis, labai dosnus – nors nuo jaunystės teko pačiam sau užsidirbti pragyvenimui, jis padėjo išeiti į mokslus, materialiai rėmė jurbarkiškį muziką, operos solistą Vladą Baltrušaitį, savo sesers sūnų Kazimierą Biliūną.

Vėliau mes su juo buvome, galima sakyti, kolegos – abu mokytojai.

Tėvas mirė nesulaukęs septyniasdešimties. Dabar aš jau beveik dešimčia metų vyresnis už jį, jau seniai pats esu ir tėvas, ir senelis. Žvelgdamas atgal, suprantu, kad iš savo tėvo aš paveldėjau labai daug: atsakomybę už savo vaikus, už šeimos narius, už kitus žmones, kuriems galiu padėti; supratimą, kad gyvenime yra dalykų, dėl kurių negalima eiti į kompromisus.

Negalvoju, kad jis buvo tobulas žmogus, tačiau jis buvo pats geriausias tėvas mums, savo vaikams.

Daugiau žinomų žmonių prisiminimų apie savo tėvus – laikraštyje „Mūsų laikas“:

„Akimirkos drauge išliks širdyje amžiams“ – Smalininkų senjorų namų bendrasavininkė Milda Vasiliauskienėapie tėtį Gintautą;

„Tėtis mums visada buvo pavyzdys“ – savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius apie tėtį Juozą Valdemarą;

„Visada jausdavome savo tėvelio meilę“ – režisierė, vaikų ir jaunimo teatro „Vaivorykštė“ bei Skirsnemunės teatro „Pakeleivis“ vadovė Birutė Šneiderienė apie tėtį Alfonsą Skujų;

„Apie didžiausią tėvelio aistrą ir meilę vaikams“ – Jurbarko priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos viršininkasTomas Statkus apie tėvelį Joną;

„Gyventi viename kieme ir dažnai bendrauti – Dievo dovana“ – Mažosios Lietuvos Jurbarko krašto kultūros centro direktorius Arvydas Griškus apie tėtę Gediminą;

„Šventu dalyku laikau pabučiuoti tėvui ranką“ – Konstantino Glinskio teatro režisierė Danutė Samienė apie tėtį Povilą Budrį.