Tai, ką kiti išmeta, Helės namuose atgyja

Gegužę 77-ąjį gimtadienį švęsiančiai Helei Locaitienei energijos netrūksta. Daug laiko leidžia namuose, bet jai nėra kada liūdėti. Ji visada turi ką veikti. Žiemą kojines mezga, paveikslus siuvinėja, o atšilus orams savo originalaus pomėgio imasi. Apie tai kiek vėliau, o dabar apie kojines, kurias radome ją mezgant. Pastaruoju metu rečiau tuo užsiima – dėl artrito sunku. Bet jei kaimynė paprašo – imasi. Juokiasi, kad taip gerai su kaimynais sutaria, kad nė nešti nereikia. Kaimynei į balkoną numegztas kojines numetė. Nė iš buto kojos kelti nereikia. Žiemą dar paveikslus siuvinėja, kurių per penkerius metus išsiuvinėjo net 22. Tiksliai žino skaičių, nes ant kiekvieno paveikslo kitoje pusėje užrašo metus ir numerį. Paskutinį neseniai baigė ir laukia, kol įrėmins. Jau numačiusi vietą, kur jį pakabins. Bet ne dėl siuvinėjimo ir mezgimo pas H. Locaitienę užsukome.

Ji turi dar vieną originalų pomėgį, kuris prasidėjo… nuo baltų kriauklyčių, kurias jai viena bendraklasė lauktuvių parvežė iš Ispanijos. „Galvojau, ale rado, ką parvežti. Nei ant stalo padėti (juokiasi). O aš toks žmogus esu, kad jei ką turiu, tai turiu sukti galvą, kur jį padėti, kur pritaikyti“, – juokiasi Helė. Ir pritaikė. Sugalvojo tomis kriauklelėmis įvairius indus apklijuoti, dekoruoti, iš jų įvairius gyvius suformuoti. Taip tik Helės namuose galima pamatyti žvakidę, kurią ji sumeistravo suklijavusi keturis indus, juos apklijavo akmenėliais, gintarais, karoliukais. Ir net laikrodį įklijavo. Patikina, kad jis tikrai veikiantis. Tik reikia išimti ir elementą pakeisti.

Jos buto kambarių sienas puošia jos pačios rankomis dekoruotos lėkštės. Tas lėkštes ji vėlgi įvairiais karoliukais, akmenėliais, gintarais apklijuoja. Arba kuria savotiškus sodus – nusiperka molinį namelį, gintaro medį ir viską ant plačios lėkštės. Vienas lėkštes ji specialiai šioms dekoracijoms perka iš prekybos centrų, o kitas tiesiog iš pačios servizų pasiima. Juokiasi, kad nieko neatsitiks.

Originalūs rėmai

Ilgainiui Helė įgudo įvairias lėkštes paversti originaliais rėmeliais nuotraukoms. Iš dekoruotų lėkščių žvelgia jos artimiausi šeimos nariai – dukros ir anūkės, gamtos vaizdai, atsiųsti iš Amerikos, kur gyvena viena anūkė. Taip ji  įrėmina ir jai brangius Jurbarko miesto vaizdus – taip pagarbiai įklijavusi ir „pilknamį“, kurio jau seniai nėra, bet kuris liko Helės „lėkštėje“, nes moteriai kelia mielų prisiminimų – čia buvo šokių salė ir fizikos laboratorija.

Helė patikino, kad jos stalčiuose nerastume nieko, kas nereikalinga. Ką paprastai mes išmetame, moteris paverčia savo skulptūrų dalimi. Pasakoja, kad vieną auskarą pametė. Tai kito neišmetė, o į savo dirbinį įklijavo. Ji savo dekoratyviniams dirbiniams net padėkliukus alaus bokalams pastatyti panaudoja. Priklijuoja prie kokios žvakidės dugno, kad tvirčiau naujasis kūrinys stovėtų.

Helė sukūrusi ir Šeduvos malūną, ir katės namus, ir kūdrą su varlių pora. „Ant kriauklės varlės guli prieš mėnulį. Varlė tupi ir galvoja, kaip toliau gyventi, o varlinas kojas ištiesęs guli ir jam niekas nerūpi“, – juokiasi ji. Apie kiekvieną skulptūrėlę ji gali taip pasakoti.

Be tėvų ir be namų

Helei netrūksta optimizmo ir geros nuotaikos, nors gyvenimas jai buvo atšiaurus. Neturėjo savo namų. Gimusi Šiaulių mieste, ketverių likusi be mamos, kurią ištrėmė į Sibirą. Helės auklė, tapusi jos globėja, išsivežė ją į Akmenės kraštą, kur gyveno iki 13-14 metų. Tada tos globėjos sesuo išsivežė į Pakruojį. Vėliau jos patėvis, su kuriuo mama susituokė tremty, nuvežė Helę pas savo tetą į Kalvarijos miestelį. Galiausiai jos mamos pusseserė Helę, jau paauglę, atsivežė į Jurbarką, kur ir baigė mokyklą, sukūrė šeimą ir iki šiol gyvena. Prisipažįsta, kad teko ir visko patirti – ne visi globėjai geri buvo. Reikėdavo ir ūkio darbus dirbti, ir vaikus prižiūrėti.

Turi moteris ir savo numylėtinę skulptūrą. Sako, nė nežinanti, kaip jai tokią pavyko suklijuoti. Iš įvairiausių kriauklelių, geldelių suklijavo paukštį. Sako, nieko nelaužė, neskaldė, o surinko ir sudėliojo taip, kad netikėtai tas paukštis gavosi. Ir dar į snapą kirminą įbruko.

Štai iš atvežtų užsienietiškų kriauklių ir laiveliai suklijuoti. Su burėmis, inkarais. Ir būtinai su įsodintu angeliuku. Sutinka, kad mėgstanti angelus. Jų ir yra išsiuvinėjusi ne kartą.

Pati stebisi savimi, kaip jai įvairių minčių kyla. Štai viename prekybos centre pamačiusi kokoso riešutą, pagalvojo, kad kevalas puikiausiai tiks laivui pagaminti. Ir padarė.

Artimieji ir draugai pamatę jos tokį pomėgį, seniai žino, ką Helei lauktuvių parvežti. Akmenėlių ir kriauklelių į įvairias skulptūrėles. Parodo vieną indą, apklijuotą tik iš užsienio atvežtais akmenimis. Ir sulipdė taip, kad kiekvieno vis kitoks grožis matytųsi.

Helei ir gintaro ilgai pirkti nereikėjo. Turėjo tiek atsargų, kad penkeriems metams užteko. Šypsosi, kad jau išseko jos amžinaatilsį vyro parūpintos gintaro atsargos.

Moteris tiksliai žino, kiek tokių skulptūrų, dekoratyvinių indų prilipdžiusi – 54, ir tuoj pat priduria, kad namuose jau mažiau likę, nes dalis išdalinta, išdovanota. Namuose pasilikusi tik tai, kas jai brangiausia ir mieliausia bei su kuo niekada nesiskirs. Prasitaria, kad draugės ragina ją savo dirbinius parduoti, bet ji tik ranka mosteli. Sako, suskaičiavusi, kad sukurti vieną miniatiūrinį sodą jai vien žaliavos kainavo 82 eurus. O kur dar darbas?

„Žmogui bus per brangu pirkti, o man gaila išsiskirti“, – paprastai sako ji.