Šv. Velykų stebuklas primena, kad Viltis lieka netgi tada, kai nelieka nieko

Velykos – gražiausia pavasario šventė.

Prekybos centrų lentynos lūžta nuo pigių velykinių dekoracijų. Kaimai ir pakelės pasipuošė iš pačių įvairiausių medžiagų sukurtais kiškiais, viščiukais ir avinėliais. Tikriausiai didžioji dauguma tvarkomės namus ir mintyse svarstome, kokius patiekalus dėsime ant šventinio stalo. Vyresnės šeimininkės jau mąsto, kad laikas užmerkti svogūnų lukštus, o jaunesnės su entuziazmu ieško internete dar neišbandytų margučių marginimo receptų.

Tačiau ar Velykos yra tik kiškiai, margučiai ir Velykų bobutės dovanos? Ar per spalvingą parduotuvių ir kasdieninių darbų darbelių šurmulį nepametėme tikrosios šios šventės prasmės?

Kas Jums yra Velykos? To paklausėme keleto moterų, kurioms Bažnyčia – ne pastatas, o neatsiejama gyvenimo dalis, sielos namai.

Rasa Greičiūtė: „Velykos – tai laikas būti kuo arčiau Jėzaus“

Jurbarko Švč. Trejybės parapijos katechetę ir dviejų mokyklų tikybos mokytoją Rasą Greičiūtę sutikome pamokėlėje – Parapijos salėje susirinkę vaikai rengėsi Pirmajai komunijai. Kai kuriuos atlydėjo ir mamos. Rasa primena vaikams apie Didžiosios savaitės įvykius, o paskui visi entuziastingai sprendžia testą internete, teisingus savo atsakymus palydėdami džiaugsmo šūksniais. Pamokos nesunkios ir įdomios, džiaugiasi vaikai, nors, prisipažįsta, visi į jas atėjo tik todėl, kad liepusios mamos ar močiutės.

O su Rasa kalbamės apie Didžiosios savaitės įvykius. Apie galimybę kasmet prisiminti, kas vyko anuomet, prieš beveik du tūkstančius metų, ir pasijusti tų įvykių dalyviu. Apie Paskutinę vakarienę Didįjį Ketvirtadienį ir Jėzaus auką, kurią kasdien prisimename ir sudabartiname šv. Mišiose. „Tai darykite mano atminimui“, – tąkart pasakė Jėzus ir tai kiekvieną dieną pakartoja kunigas, laikydamas Mišias. Apie tylų močiučių budėjimą maldoje prie Jėzaus „kalėjimo“ šaltoje bažnyčioje.

Rasa man pasakoja apie tamsą ir tylą bažnyčioje Didįjį Penktadienį, kai vienintelį kartą metuose neaukojamos šv. Mišios – juk Jėzus jau mirė ir palaidotas. Kai neskamba nei varpai, nei varpeliai. Ir apie Kryžiaus, šiurpaus kankinimo įnagio, pašventinto Viešpaties krauju, pagerbimo apeigas.

Ji sako, kad per Velyknakčio liturgiją Didįjį Šeštadienį senovinėse apeigose simboliškai galima pajusti visą krikščionybės istoriją nuo pat Pasaulio sukūrimo: Naujos Ugnies užžiebimą, Vandens pašventinimą ir visais varpais, varpeliais, vargonais ir giesmėmis liudijamą Prisikėlimą.

Na, o Sekmadienis, pasak Rasos, džiaugsmo diena, kai pamaldomis ir procesijomis tik džiaugiamasi dėl Viešpaties prisikėlimo.

Vienos iš mokinių, Emilijos, mama Vaida sako, kad kartu su savo dukra pradėjusi lankyti šias pamokas, pirmą kartą iš tiesų suprato, kas yra Tikėjimas, pajuto švenčių ir apeigų prasmę. „Supratau, kad šventės tai ne vien vaišės ir dovanos, kad tai kiekvienam suteikta galimybė pabūti kartu, bendrystėje, ištrūkus iš nuolatinio skubėjimo ir šurmulio, pajusti savyje neišsenkančią versmę“, – kalba moteris, pridurdama, kad šventės be Tikėjimo ir šventės su Tikėjimu skiriasi kaip diena ir naktis.

Laura Matuzaitė-Kairienė: „Velykos – tai šventė, kai susiburia visa bendruomenė“

Jurbarko Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų parapijos kunigo Mindaugo Kairio žmona, bažnytinio choro vadovė Laura Matuzaitė-Kairienė sako, kad evangelikų liuteronų apeigos ne per daugiausiai skiriasi nuo katalikiškų – ir vieniems, ir kitiems Prisikėlimas yra jų tikėjimo pagrindas ir esmė.

Vyskupo Jono Viktoro Kalvano anūkė čia pat leidžiasi į prisiminimus apie Velykas senelių namuose Tauragėje, kur tuomet būtinai susirinkdavo visa šeima – 6 vaikai su antrosiomis pusėmis ir 12 anūkų. „Nežinau, kaip tuose namuose tilpdavo tiek žmonių, bet visiems užtekdavo vietos“, – sako L. Kairienė, prisimindama ir ilgas Prisikėlimo pamaldas bažnyčioje ankstyvą sekmadienio rytą, į kurias būtina buvo eiti nevalgius. Todėl juo smagiau būdavo pamaldoms pasibaigus po kiemą ieškoti kiškio paslėptų dovanų. Ne tik ieškoti, bet ir rasti – kiekvienam iš 12 anūkų asmeniškai skirtą dovaną.

Laura juokiasi, kad ruošdamasi mūsų pokalbiui, paprašė mamos Kristinos Matuzienės papasakoti apie evangelikų liuteronų velykines tradicijas – mama ir surašė jai viską per Messengerį. Krenta į akis, kad pagrindinis Didžiosios savaitės užsiėmimas ir siekis yra švara – plaunamos grindys, langai, graibomi voratinkliai, tvarkomas kiemas – šventinį rytą viskas aplinkui turi tiesiog spindėti ir būti nepriekaištinga. „Dabar jau labai sunku viską taip išvalyti, – sako Laura, – grindis dar spėji išplauti, tačiau kiekvieną kampelį iššveisti jau nebelieka laiko“. O man šmėkšteli mintis, kad galbūt tas ramus ir lėtas savo aplinkos tvarkymas ir buvo dabar jau beveik prarasta galimybė prieš Velykas tuo pačiu apšvarinti ir savo sielą.

Penktadienį ir šeštadienį būdavo gaminamas maistas: maišoma tešla pyragams ir velykinėms boboms, marinuojama mėsa, žuvis, daromas vinegretas, marginami margučiai. Viskas būdavo gaminama iš anksto, nes Velykų sekmadienį, sako Laura, kunigo šeimoje (taip pat, kaip ir dabar) nebebuvo laiko stovėti prie puodų, reikėdavo laikyti kelerias pamaldas ir netgi ne vienoje parapijoje.

Laura labai džiaugiasi ne tik senosiomis, bet ir naujai atsirandančiomis tradicijomis, tokiomis, kaip jau ne pirmus metus einamas Kryžiaus kelias, kurį evangelikų liuteronų bendruomenė organizuoja kartu su katalikiška Švč. Trejybės parapija ir kuris bendru krikščionių tikėjimu sujungia katalikų ir evangelikų religinių bendruomenių tradicijas.

Be to, sako Laura, evangelikų bendruomenėje labai svarbi, gili ir sena yra giesmių, bendro giedojimo tradicija. Didžiajam Penktadieniui yra skirta giesmė „Septyni Jėzaus žodeliai“ – tai septyni Jėzaus žodžiai, ištarti ant kryžiaus. Apie juos ne tik giedama, bet ir skaitomas Šventasis Raštas, todėl šios apeigos trunka gana ilgai. Sulig paskutiniu žodžiu: „Atlikta“ garsiai užvožiama Biblija, uždaromas altorius ir imama laukti Prisikėlimo.

Pasak Lauros, Velykos – bendruomeninė šventė. Todėl jų parapijoje gyvuoja dar viena graži tradicija – Didįjį Šeštadienį šeimomis rinktis į Parapijos namus ir drauge marginti margučius.

Pati Laura labai džiaugiasi savo vadovaujamu bažnytiniu choru, kurio giesmės nuskaistina sielą tiek klausytojams, tiek patiems choristams. O dar labiau džiaugiasi, kad būtent didžiųjų švenčių proga – per Kalėdas ir per Velykas – į pamaldas susirenka visa bendruomenė, netgi tie, kurie kitu laiku savo gyvenime bažnyčiai gal neranda vietos. Kad tuomet visi kartu bendroje maldoje gali pajusti vienybę ir dvasios artumą, kuris yra toks svarbus dabartiniame vis labiau skubančiame ir svetimėjančiame pasaulyje.

Gražina Gadliauskienė: „Pasninkas – tai ne tik susilaikymas nuo maisto, bet ir geri darbai“

Skirsnemunietė Gražina Gadliauskienė, Šv. Jurgio parapijoje vedanti maldos grupę, prieš šias Velykas, kaip ir prieš kiekvienas didžiąsias šventes, paskendusi darbuose – reikia ir bažnyčią tvarkyti, ir sunkiau gyvenančių šeimų vaikus aplankyti bei apdalinti dovanomis. Tiesą sakant, atskleisdama tai rizikuoju sukelti nepasitenkinimą, nes ji nelinkusi viešai skelbti ar didžiuotis atliekamais gerais darbais, priešingai, sako, kad tai, jog jau septynerius metus su dovanomis gali aplankyti parapijoje gyvenančių daugiavaikių ar mažiau pasiturinčių šeimų vaikus yra tikras stebuklas – geraširdžių žmonių rankomis kaskart kuriamas stebuklas. „Ne aš tiems vaikams nešu dovanas, juos lankau, tai daro aukojantys žmonės, – sako Gražina. – Aš esu tik Dievo rankos, kurios tas dovanas dalina, tik tarpininkė“.

Gražina sako, kad, jos nuomone, prieš Velykas per Gavėnią ypač svarbūs yra trys dalykai, trys santykiai: santykis su savimi, santykis su aplinkiniais ir santykis su Dievu.

Save apvalome pasninku ir atgaila, nors, sako Gražina, pasninkas neturėtų būti demonstruojamas viešai ir čia pat pacituoja evangeliją pagal Matą: „Kai pasninkaujate, nebūkite paniurę, kaip veidmainiai: jie perkreipia veidus, kad žmonės matytų juos pasninkaujant. O tu pasninkaudamas pasitepk aliejumi galvą ir nusiprausk veidą, kad ne žmonėms rodytumeisi pasninkaująs, o savo Tėvui“.

Pasninkas, pasirodo, gali būti švenčiamas visai kitaip:

„Pasninkas gali būti metas, kai tu gali:
Susilaikyti nuo kitų teisimo,
Švęsti Kristaus buvimą juose.
Susilaikyti nuo skirtumų akcentavimo,
Švęsti viso gyvenimo vienybę.
Susilaikyti nuo tariamos tamsos,
Švęsti šviesos tikrovę.“

Lygiai taip pat nereikėtų didžiuotis daromais gerais darbais, sako Gražina, nors pagalba artimui yra labai svarbi. Tiesa, nereikėtų tos pagalbos suprasti ir kaip vien tik tiesioginio materialių daiktų davimo. Taip, stokojančiam reikia materialios pagalbos, tačiau aplinkui yra daugybė žmonių, kuriems reikia visai ko kito – dėmesio, atjautos, supratimo. Kartais užtenka tik pasidomėti šalia esančiuoju, paklausti, ar jam ko nors netrūksta, ištiesti ranką, apkabinti, pasakyti gerą žodį.

O santykis su Dievu pasireiškia per maldą, per Tikėjimą, Viltį ir Meilę. Gražina sako, kad jai svarbiausia Velykų žinia yra ne tiek Žmogaus prisikėlimas iš numirusiųjų, kiek Dievo mirtis. Jėzus numirė, būdamas Dievu, kad padėtų žmonėms pajusti stulbinantį Prisikėlimo stebuklą. Velykos ir Kristaus prisikėlimas, sako Gražina, primena, kad ir žmogus gali prisikelti iš pačių tamsiausių skausmo gelmių, iš didžiausių nelaimių, kad netgi juodžiausios nevilties bedugnėje slypi Viltis.

Būtent Vilties ir Tikėjimo, Susitaikymo ir Meilės  Rasa, Laura ir Gražina linki visiems Šv. Velykų proga.