Sonatą ir Edmundą sujungė neperskaitytas eilėraštis

Artėjant Valentino dienai norisi galvoti ir kalbėti apie meilę, draugystę, bendrumą, šiltus jausmus. Ir apie nepaprastus kelius, kuriais žmones vieną pas kitą kartais atveda likimas. Visa tai puikiai sutelpa vienoje dviejų žmonių pažinties istorijoje, kurią šiandien jums ir papasakosime...

Jurbarkiečiai Sonata ir Edmundas Pauliai susituokę jau daugiau nei dvidešimt metų. O pusę šio laiko, daugiau nei dešimt metų, jie kartu ir scenoje, nes abu yra Skirsnemunės teatro „Pakeleivis“ aktoriai, jame vaidinantys nuo pat pirmojo spektaklio, kai Žemaitės „Trijose mylimose“ Edmundas vaidino senbernį Kozerį, o Sonata – tarnaitę Barbelę. Scenoje jiems teko įkūnyti įvairiausius personažus, kartais mylėti vienam kitą, kartais pyktis, tačiau paaiškėjo, kad jų pažinties istorija, kurią šiandien abu prisimena su šypsena, verta jei ne romano ar pjesės, tai bent jau būti pasakota laikraščio puslapiuose.

Pažinties skelbimas eilėmis

Prieš daugiau nei dvidešimt metų, kai jurbarkietei Sonatai buvo maždaug 26-eri, jos bendraamžis Edmundas gyveno Tauragėje. Rimtam ir romantiškam vyrukui, sakė, nelabai patiko tos merginos, su kuriomis jį vis suvesdavo gyvenimas. Internetinės pažintys tais laikais, jei atsimenate, dar nebuvo labai paplitusios, tad vienatvės kamuojamas ir meilės išsiilgęs Edmundas nusprendė įdėti skelbimą į laikraštį „Pliusas“ (tuo metu Jurbarke ir aplinkiniuose rajonuose buvo leidžiamas toks skelbimų laikraštis, iš kurio 2003-aisiais, beje, gimė ir laikraštis „Mūsų laikas“).

Keistas skambutis

Į išskirtinį skelbimą, nes meniškos sielos jaunuolis savo ilgesį išliejo eilėmis, dėmesį atkreipė... ne, ne Sonata, o Sonatos mama. Skelbimas moterį sudomino ir ji pagalvojo, kad jos rimtai ir atsakingai dukteriai toks romantiškas bendraamžis gal visai tiktų. Tiesa, žinodama nepriklausomą dukters būdą, mama nerodė jai skelbimo ir nesiūlė pačiai skambinti, o pirmiausia pasitarė su savo seserimi, Sonatos teta. Ši pasisiūlė pati paskambinti Edmundui ir išsiaiškinti, kas jis per vienas.

„Buvau tuomet prie Jūros, kai man paskambino Sonatos teta“, – prisiminė Edmundas, turėdamas galvoje ne Baltijos jūrą, o upę Jūrą, tekančią per Tauragę. Iš pokalbio su paskambinusia moterimi jis suprato tik tiek, kad Jurbarke gyvenanti mergina, kuri jam, o jis jai galimai patiktų, tačiau ši esanti pernelyg rimta ir išdidi, kad skambintų nepažįstamam vyrukui, tad Edmundui teks jai paskambinti pačiam. Laimė, paplūdimyje pavyko rasti rašiklį ir užsirašyti tetos padiktuotą telefono numerį.

Keistas skambutis Edmundą kiek sutrikdė, tačiau jis nusprendė surizikuoti. „Pagalvojau, kad jei jau artimieji ieško pažinties, tai gerai“, – prisiminė jis. Sonatai tuo metu jos pusseserė, tetos dukra, irgi jau buvo pasakiusi, kad jai paskambinsiąs kažkoks žmogus, su kuriuo ji turėtų susitikti. „Nieko nesupratau, – pasakodama juokėsi Sonata. – Koks žmogus? Kodėl susitikti? Kokios čia piršlybos? Buvau labai supykusi“. Iš pradžių ji griežtai atsisakė netgi pokalbio su nepažįstamuoju, bet pusseserė taip prašė ir įtikinėjo, kad ji galų gale nusileido.

„Kai paskambinau, iš pradžių kalbėjo labai sausai ir griežtai. Pamaniau, kad jai reikia duoti laiko pagalvoti“, – prisiminė Edmundas. Tačiau po antro pokalbio telefonu mergina susitikti vis dėlto sutiko.

Gerosios savybės persvėrė nemokėjimą plaukti

„Man labai svarbus yra žmogaus balsas“, – prisipažino Sonata, kuriai Edmundo balsas telefono ragelyje tąkart patiko: atrodė rimtas, kalbėjo mandagiai ir taisyklingai, ne kokiu žargonu. „Balsas atrodė inteligentiškas ir švelnus“, – prisiminė ji ir nusprendė pasimatyti su keistuoju gerbėju.

Susitiko juodu Jurbarko autobusų stotyje, į kurią Edmundas atvažiavo autobusu iš Tauragės. „Bet man buvo paspęsti spąstai“, – juokėsi vyras, mat Sonatą į stotį atlydėjo jos brolis, kuris pasiliko laukti automobilyje ir turėjo maždaug po 15 minučių nuo susitikimo pradžios paskambinti seseriai ir paklausti, ar viskas gerai, ar naujasis pažįstamas dar nenusibodo.

„Atrodė labai tvarkingas, toks mamytės sūnelis: marškinukai balti, plaukai suglostyti ant šono bangele. Atrodė kažkoks per geras“, – šypsojosi pirmąjį įspūdį pamačius Edmundą prisiminusi Sonata. Abu patraukė pasivaikščioti po dvaro parką. Bevaikštant takeliais pamažu, iš pradžių kiek nedrąsiai, užsimezgė pokalbis. „Jis pasirodė visai kitoks, nei anksčiau sutikti vyrai, – prisiminė Sonata. – Nebandė pasirodyti „kietas“, kažką vaidinti. Buvo paprastas ir nuoširdus. Ir man pasidarė įdomu, norėjosi jį pažinti“. Kai paskambino brolis ir pasakė, kad šeima rengiasi pasiplaukioti pripučiama valtimi po Jurbarkų užtvanką, Sonata pakvietė drauge ir Edmundą. Taip jau pačią pirmąją pažinties dieną jis susipažino ir su visa didele ir draugiška Sonatos šeima, kuri, žinoma, naująjį pažįstamą stebėjo ir vertino. Mažosios Sonatos dukterėčios netgi užmetė akį į ant kranto palikto Edmundo telefono ekraną, kai kažkas paskambino. „Tikrino mane“, – juokėsi Edmundas. O skambino Viktutė (Kas gi čia? Kita mergina?) Pasirodė, kad Viktutė – Edmundo sesuo. „Pastebėjome, kad nemoka plaukti – jau minusas“, – juokėsi Sonata, pripažinusi, kad Edmundo gerosios savybės vis dėlto šį minusą persvėrė.

O Edmundui Sonata patiko iš pirmo žvilgsnio. „Ji man pasirodė labai švelni. Tamsiai įdegusi, labai graži ir labai švelni. Nuostabi kaip ir dabar“, – kalbėjo vyras, su šypsena žvelgdamas į žmoną.

Toks buvo pirmasis jų susitikimas. Antrąjį kartą jis atvyko į Sonatos mamos gimtadienį, nešinas didžiule vazonine gėle. „Iš katalogo rinkau“, – prisiminė vyras. Maždaug po metų Sonata ir Edmundas susituokė. Jam skambinusi teta buvo svočia judviejų vestuvėse. Tačiau labiausiai, sako abu, yra dėkingi Sonatos mamai, pastebėjusiai tą skelbimą laikraštyje.

O koks gi tas eilėraštis buvo, paklausiau. „Nežinau, – juokėsi Sonata. – Aš juk jo neskaičiau. Daug kartų klausiau Edmundo, bet jis sako pamiršęs“.

Kartu ir gyvenime, ir scenoje

Edmundas šypsosi esantis labai laimingas gavęs ne tik puikią žmoną, bet ir tapęs didelės, be galo draugiškos ir darnios jos šeimos nariu. O Sonatos mamai, pasirodo, jis yra dėkingas ne tik už pažintį su jos dukra, bet ir už parodytą kelią į sceną. O viskas buvo taip...

„2013 m. vieną vakarą su Sonata ruošėmės į svečius, bet paskambino jos mama su žinia... Ji rado rajoniniame laikraštyje skelbimą, kad kaip tik šiandien (tiesą sakant po valandos) Skirsnemunėje vyks atranka į naujai kuriamą Skirsnemunės teatrą. Sonatos mama žinojo apie mano norą vaidinti.  Paskambinome draugams ir pranešėme, kad šį vakarą į svečius neatvyksime, nieko daugiau negalvodami sėdome į automobilį ir išvažiavome į atranką“, – pasakojo Edmundas.

Sonata iš pradžių į sceną žengti nesiryžo, tačiau teatro trauka pasirodė esanti stipresnė už abejones. „Kai lydėjau Edmundą į naujai kuriamo Skirsnemunės teatro dalyvių atranką, vaidinti teatre neplanavau. Vyras gavo vaidmenį, važinėdavo į repeticijas, o grįžęs iš jų laimingas pasakodavo apie savo emocijas ir įspūdžius. Po gerų trijų mėnesių nusprendžiau ir aš prisidėti“, – kelionės su teatru pradžią prisiminė ji.

„Smagu repetuoti, įdomu žiūrėti kaip gimsta spektaklis, gera pabendrauti prieš repeticijas ir po jų, bet lipti į sceną... Tai kažkas tokio... Kai salėje užgęsta šviesos, kai girdi žiūrovų bruzdesį, kuris pamažu rimsta ir visiškai nutyla... Kai jauti šalia stovinčio ir tyliai alsuojančio, spektakliui pasiruošusio teatro draugo buvimą... Kuris dar paskutinę sekundę pataiso tau drabužio klostę ar nutempia ištįsusį siūlą.... Mažos skruzdėlytės bėgioja tavo rankomis, kojomis ir po visą kūną, Tu sulaikai kvėpavimą... Ne, tai ne baimė, tai didžiulis jaudulys, kuris dingsta gal po kelių akimirkų, gal vėliau. O ta euforija, kuri kartu su aplodismentais užlieja pasibaigus spektakliui, yra nepakartojama Mes mėgaujamės ja, nes mes norime dėmesio. Mes tam skirti. Mes be to negalime“, – taip savo įspūdžius teatre aprašė Sonata knygoje „Skirsnemunės teatras „Pakeleivis“. 10 metų teatro kelyje“. Tokių širdį šildančių potyrių šiai kūrybingai jurbarkiečių šeimai mes ir linkime.

P. S. Edmundo rašyto eilėraščio surasti mums nepavyko. Jei kas nors turi išlaikęs laikraščio „Pliusas“ 2002 m. vasaros numerius, susisiekite su „Mūsų laiko“ redakcija – tiek mes, tiek  Sonata su Edmundu būtų labai dėkingi. O šiandien – pora Jurbarko krašto poetų meilės eilėraščių.

Kęstutis Vasiliauskas

Laukimas

Aš žinau, kad tu ateisi...
Gal diena bus, gal naktis,
Upės džius ir metai keisis,
Nesikeis tik ilgesys.

Gal žiema bus įpusėjus,
Gal pavasaris lauke.
Tu ateisi, jei mylėsi,
Nesvarbu, kokiam laike.

Tu ateisi, kai pajausi,
Kad paklydusi buvai,
Ir kad metų daug gražiausių
Svetimiems išdalinai.

Aš žinau – turėsiu laukti.
Čia man niekas nepadės,
Nes širdies juk neapgausi –
Ji vis tiek tave mylės.

Vytautas Kursevičius

Pasilik...

Būk mano rytas
Vasaros pienių palaukėj,
Būk man diena,
Kuomet saulė
Pavėsin pašaukia.

Būki ir vakaras
Su drugeliais ant pievų gėlių,
O nakčiai atslinkus
Per rūkais apsiklojusį lauką –
Būk nakties paukšteliu
Tyliu...

Ir žole būk
Pavargus prisėst
Pailsėti,
Būk man ryto rasa,
Kuomet kankins
Troškulys.

Būk...
Paprasčiausiai tik būk,
Kuo tik panorėsi...
Tik neišeik,
Niekada neišeik –
Pasilik...

Ir dar, prašau,
Būk daina
Dar nesudainuota
Ir vėjeliu būk
Sename ąžuole
Tarp šakų,

Kad galėčiau
Tave
Liūdesy
Vakarais apkabinti,
Paguosti

Ir šnabždėti tyliai:
Myliu
Aš Tave,
Mano
Meile,
Vis dar
Myliu...