Socialinis darbuotojas – patarėjas ir pagalbininkas

Rugsėjo 27 d., Lietuvai minint Socialinio darbuotojo dieną, lydimas eržvilkiškių bendruomenės pirmininkės Rasidos Kalinauskienės bei dar keleto bendraminčių, lankiausi Eržvilko seniūnijos šeimose. Atsitiktinai parinktos šeimos visos buvo tvarkingos, besikabinančios į gyvenimą, auginančios vaikus, tačiau turinčios socialinių problemų.  Vykau susipažinti, pabendrauti, išsiaiškinti jų turimas problemas, padėti jas išspręsti.

Socialinio darbuotojo kasdienybė, susidariau įspūdį, tai nuolatinis ieškojimas. Darbas ne dėl savęs, o stengimasis dėl kitų. Gaila, tačiau kai kurios problemos yra tiesiog užprogramuotos, jas išspręsti reikia bendro darbo, bendros veiklos tarp visų įstaigų – tiek veikiančių vietoje  Eržvilke, tiek rajone, tiek ir visoje Lietuvoje.

Pati didžiausia problema – nedarbas. O ar nori žmonės dirbti? Kalbinu visus aplankytus. Teigia norintys, tačiau čia pat užduoda klausimą, kaip nuvykti į darbą iš Varlaukio, Kartupių, Rutkiškių kaimų, kuriuose reiktų spręsti ir susisiekimo problemas, ir vaikų darželio klausimą. Tad kas lieka? Dažnai tik pašalpos. Teiraujuosi dėl pašalpų: ar gaunate, kaip manote, ar ji pakankama? Moteris, kurios vardo neminėsiu, teigė pašalpą gaudavusi, tačiau kartą, nenurodžius kartu gyvenančio sutuoktinio pašalpos, mokėjimas buvo sustabdytas. Paaiškinu, pakonsultuoju, kad dėl pašalpos skyrimo šeima turi teisę kreiptis pakartotinai. Tačiau nuslėpti sugyventinį ar kitas gaunamas pajamas negalima.

Lankytos šeimos, visos kaip viena, puikiai atsiliepė apie seniūnijos socialines darbuotojas Algytę Greičiuvienę ir Ritą Sabienę. Jų teigimu, darbuotojos puikiai išmano įstatymus, paaiškina. Problema tik viena – pabendrauti, sužinoti apie savo teises į pagalbą bei paramą norėtųsi dar daugiau, tačiau seniūnijos socialinis darbuotojas yra bene labiausiai užimtas darbuotojas seniūnijoje. Ir jo pagrindinė veikla yra ne bendrauti, o pildyti dokumentus, teikti ataskaitas ir pan. Todėl kartais keistai atrodo reikalavimas socialiniam darbuotojui, dirbančiam su pašalpomis, turėti socialinio darbo išsilavinimą ir, jau įsidarbinus, didžiąją darbo laiko dalį praleisti ne bendraujant su šeimomis, o pildant dokumentus, tvarkant pašalpų gavėjų bylas.

Šeimos, su kuriomis bendravome, teigia pastebinčios ir dar vieną tendenciją, kad daugiausiai paramos bei labdaros gauna ne tie, kurie kabinasi į gyvenimą dirbdami, o tie, kurie gyvena tik iš pašalpų, kuriems nesvetimi savivaldybės koridoriai, kuriais jie vaikšto ieškodami teisybės, skųsdami, kaltindami. Vargdamas tyliai, paramos gali ir nesulaukti, o garsiai šaukdamas ir nesistengdamas – dažnai.

Visgi, netik dovanų reikia šeimoms, reikia ir paprasto, nuoširdaus pabendravimo. Jo, beje, iš socialinių darbuotojų laukiama labiausiai.