Skirsnemuniškė Simona šeimą ir laimę rado islamiškame pasaulyje

Pakistanas, Saudo Arabija... daugumai šie pavadinimai girdėti tik iš filmų, tačiau ne Simonai Urbaitei-Memon. Jauna mergina paliko gimtąjį kraštą ir išskrido į Pakistaną pas savo širdies draugą. Ten susituokusi po kelių mėnesių grįžo į Lietuvą pasikeisti dokumentus ir gauti vizą, su kuria galėtų vykti gyventi į Saudo Arabiją.

Simona Urbaitė-Memon (20 m.), kilusi iš Jurbarko r., Skirsnemunės miestelio, yra laimingai ištekėjusi už pakistaniečio Ali Memon (31 m.) bei augina judviejų sūnelį Ibrahim‘ą. Šeima jau metus kartu gyvena Saudo Arabijoje. 

Mergina sutiko mums papasakoti, kaip gyvena žmonės už daugiau nei 6 000 km nuo Lietuvos.

– Kaip reagavo artimieji į tavo sprendimą vykti į svetimą šalį, juk tai labai toli? Ar nebuvo baisu vienai keliauti į visai nepažįstamą kraštą?

– Jaučiau, kad mama jaudinasi išleisdama į kelionę, tačiau mano būsimą vyrą (dar tuo metu) pažinojo ir mano teta. Gal todėl labai neprieštaravo mano sprendimui. Na, o man nebuvo baisu skirti, kadangi po pažinties Anglijoje ilgai bendravome su Ali virtualiojoje erdvėje. Praėjo nemažai laiko, kol prisiruošiau keliauti pas jį.

– Koks buvo pirmas įspūdis išlipus iš lėktuvo, kaip jauteisi?

– Mano skrydis į Pakistaną truko 10 val. Du kartus lipau vis į kitą lėktuvą. Jaučiausi labai pavargusi. Išlipus iš lėktuvo, švelniai tariant, pūstelėjo stiprus karštis, apie +45C. 

– Kaip priėmė tave vyro šeima?

– Vyro šeima priėmė labai maloniai. Visiems buvo labai įdomu, kaip aš atrodau, nes iki to laiko niekas manęs nebuvo matęs, tik mano vyras. Taip pat buvo truputį ir nejauku dėl kalbos barjero, bet greitai visi apsipratome. 

Nieko nelaukiant, tą pačią akimirką įvyko sužadėtuvės, o po trijų dienų ir vestuvės.

– Kokios buvo tavo vestuvės? Kokie papročiai tau patiko labiausiai?

– Vestuvių ceremonija buvo visai kitokia, nei mes, lietuviai, esame pratę matyti. Visų pirma, tradicinė vestuvinė suknelė sudaryta iš dviejų rūbų: vieno sunkaus ir labai ilgo sijono bei apdaro, kuris labai primena tuniką. Suknelės spalva – ne balta, o raudona. Nuotaka būna užsidėjusi aukso papuošalus, kuriuos padovanoja anyta vestuvių proga.

Makiažas daromas ryškus, renkamasi sodrios spalvos. Odos spalvą stengiasi padaryti kuo baltesnę.

Nuotaka turi sėdėti ant prabangios, visaip išpuoštos sofos (ar kėdės) ir kuo mažiau kalbėti. Pakistanas yra islamiška šalis, kurioje alkoholis nėra legalus, todėl vestuvių metu vartoti alkoholį draudžiama. Man tai buvo neįprasta ir nauja, bet labai dėl to džiaugiausi.

– Kelis mėnesius gyvenai Pakistane, o po vestuvių grįžai į Lietuvą gauti vizą, kad galėtum keliauti į Saudo Arabiją. Kodėl neapsistojote vyro gimtinėje?

– Pakistane neapsistojome, nes mano vyras dirba Saudo Arabijoje Abhos dantistų universitete. 

– Kuo skiriasi Pakistanas nuo Saudo Arabijos?

– Saudo Arabija yra 70% islamiška šalis ir turi labai griežtas taisykles, o Pakistanas – ne toks suvaržytas. 

Saudo Arabijoje valdo monarchas – karalius. Moterys privalo dėvėti burkas nepaisant religijų skirtumo. Pasigirdus azanui (šaukimas maldai) parduotuvės privalo užsidaryti apie 20 min., kitaip religijos policija (haja) turi visas teises atimti licenciją. Ramadano metu (mėnesį, per kurį musulmonai pasninkauja) parduotuvės atsidaro vakarais, taip skatinama nenuklysti nuo pasninkavimo. Vaikai dažniausiai pasninkauja nuo 11 metų amžiaus.

Kai žmogus (svetimšalis) įsidarbina, tuomet yra paimamas pasas, kad nepabėgtų į kitą šalį. Duodama kortelė (ikama), joje surašyti visi paso duomenys, taip pat ir sutuoktinio vardas, paso korteles numeris. Darbdavys yra atsakingas už vyrą, vyras – už žmoną ir vaikus. Saudo Arabijoje draugystė tarp vaikino ir merginos nesusituokus – griežtai draudžiama. Jei nepaisoma šio draudimo – baudžiama. Ši šalis turi religijos policiją, kuri prižiūri tvarką.

Pakistano valdžia – Seimas. Burkų nešiojimas nėra privalomas. Parduotuvės dirba iki vėlumos, išskyrus ramadano laiką. Žmonės ne tokie suvaržyti kaip Saudo Arabijoje.

Bendras draudimas tiek vienoje, tiek kitoje šalyje – vyrai ginekologai.

– Kaip atrodo Saudo Arabijos gyventojai – kaip rengiasi, kas tau sukėlė nuostabą?

– Moterys privalo dėvėti burkas (abajas) nepaisant religinių įsitikinimų. Išėjus iš oro uosto prisistato religijos policija ir tikrina tavo apdarus. Tik oro uoste gali dėvėti ką nori, burka nėra privaloma. 

Burkų yra įvairiausio dizaino ir spalvų, bet dominuoja vis tik juoda.

Vyrai dažniausiai dėvi ilgas sukneles (angl. top). Jos siuvamos pagal užsakymus. Populiariausia –balta spalva. Ant galvos vyrai nešioja languotas skaras (baltai raudonas). Šios skaros skirtos ne tik nuo saulės apsisaugoti. Religingi žmonės jas ryši, kad jų žvilgsniai nenukryptų į kitas moteris.

Mane nustebino tai, jog užsieniečiams draudžiama nešioti tokius drabužius kaip Saudo Arabijos vyrų. Vyro rūbas – lyg tautybės nustatymas.  Taip yra, nes norima išvengti policijos klaidinimo.

– Tikriausiai ne vienas yra skaitęs, jog toje šalyje moterys nevertinamos, neturi teisių. Kaip yra iš tiesų?

Moterys vertinamos labiau nei Lietuvoje. Tvarką prižiūri haja (religijos policija). Vyrai negali net artintis prie moters. Netyčia ar tyčia susidūrus ir palietus moterį, gali tekti paragauti rimbo. 

Buvau girdėjusi daug istorijų,  kaip kiti vyrai, norėdami pasityčioti iš moters, bandydavo ją grabalioti ir viskas pasibaigdavo ne taip kaip Lietuvoje – rėkavimais, apsižodžiavimais, bet rimbu ant nugaros. Moteriai reikia tik susirasti religijos policininką ir papasakoti apie įvykį. Jie niekada nesiklausys, ką pasakys vyras, moters parodymai – svarbiausi.  Jei moteris viešumoje įžeista, tarkim kokiame prekybos centre, tai tuoj pat paskelbs per mikrofoną ką ir kas padarė ir tas vyras gaus 7 kartus rimbu nuo tos pažemintos moters arba nuo jos vyro, brolio, tėvo...

Man vyras yra pasakojęs, kad taip buvo jo buvusiam darbdaviui. Iš pradžių aš nelabai tikėjau, kol prieš kelias savaites mes nenuvažiavome į Jeddah miestą. Ten užsisakėme viešbučio kambarį. Administratorius specialiai neparašė prie duomenų, kad vyras atvažiavo su šeima. Vieną rytą išgirdau beldimą į duris. Man prie jų priėjus, valytojai pradėjo rakinti spyną atsarginiu raktu. Buvau prie durų, kai jas pravėrė. Tuoj pat užtrenkiau duris jiems prieš nosį. Pastovėję 5 sekundes jie viską metė ir pabėgo. Dingo ir valytojai, ir administratorius. Atrodytų, kas čia tokio, o štai Saudo Arabijoje už tai būtų skausminga bauda. Taigi galiu drąsiai sakyti, kad moterys labai gerbiamos.

Dažniausiai moterys dirba atskirai. Jos turi savo patalpas, į kurias kartais įleidžiami vyrai, bet ir tai tik su žmonomis.

– Ar jau priėmei islamo tikėjimą?

– Taip, priėmiau prieš vestuves.

– Kokiose vietose teko lankytis?

– Saudo Arabija yra piligrimų šalis. Čia yra musulmonams labai svarbios vietos Meka ir Medina. Man teko lankytis abiejose, kadangi mano religija dabar islamas. Ir man ten labai patiko. 

– Ar islamo tikėjimas turi kažką bendro su krikščionybe?

– Taip. Koranas yra sudarytas iš Biblijos istorijų.