Skirsnemunėje įsikūrę sirai prašo vadinti juos Lietuvos svečiais

Evangelikų liuteronų bažnyčios kvietimu nuo vasario pabaigos Lietuvoje gyvena apie 40 krikščionių sirų, iš viso 10 šeimų. Sirijoje, kur jau trejus metus trunkantis konfliktas pareikalavo daugiau kaip 150 tūkst. gyvybių, krikščionys yra pažeidžiamiausia grupė, kas dieną jie yra žudomi, persekiojami, apiplėšiami. „Mes patys esame mažumos bažnyčia, daug kentėjome, todėl turime atsiliepti į kitų žmonių skausmą“, - pasitikdamas sirus vasario mėnesį žiniasklaidos priemonėse kalbėjo  Lietuvos evangelikų liuteronų Bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis. „Žinome, ką reiškia toks skausmas, kai nėra kur dingti, ir ką reiškia parama, kai svetimi žmonės suteikia prieglobstį ir padeda“, - kalbėjo tada vyskupas.

Konfliktas Sirijoje, prasidėjęs 2011 metų kovą, kai prezidentas B. al Assadas ėmė griežtai slopinti prieš jį nukreiptus protestus, tuo paskatindamas ginkluotą pasipriešinimą, tęsiasi iki šiol. Beveik 3 mln. gyventojų neteko namų, pusantro milijono paliko kraštą (iki sukilimo Sirijoje gyveno beveik 19 mln. Žmonių). Į pilietinį karą abejose pusėse vėliau įsitraukė užsienio kovotojai. Panašiai, kaip ir Irake Sadamo Huseino šiitų valdančios mažumos laikais, Siriją valdo artimos šiitams  religinės mažumos – alavitų (maždaug 12 proc. šalies gyventojų) atstovai – prezidentas Bashar al-Assadas ir jo giminaičiai bei jų vadovaujama Ba‘ath partija. Didžiąją dalį gyventojų, nepatenkintų B. Assado valdymu, sudaro sunitai, yra kurdų, krikščionių ir kitokių mažumų.

Dauguma į Lietuvą atvykusių sirų arba studijavo arba turėjo stabilias darbo vietas. Tai žmonės iš vidutinio sluoksnio, pakankamai pasiturintys - ne pašalpų prašytojai. Sirai norėtų Lietuvoje pabūti tik laikinai, visi nusiteikę grįžti. Palikę tvarkingą gyvenimą, turėję namus, savo darbo vietas, įmones, paliko viską ir dabar gyvena mintimi, kada nors viskas baigsis ir jie grįš į savo namus. Lietuvoje sirų šeimos buvo apgyvendintos Vilniuje, Druskininkuose, Šakiuose, Klaipėdoje, Kretingoje, Vanagų kaime. Bažnyčios, globojančios sirų šeimas prašymu, jų nereikėtų vadinti pabėgėliais, o Lietuvos svečiais - toks pavadinimas kaip tik ir atspindi šių žmonių statusą.

Jurbarko Evangelikų Liuteronų parapijos kunigo Mindaugo Kairio kvietimu ir Jurbarko rajone, Skirsnemunėje, parapijai priklausančiuose Vaikų dienos centro namuose buvo apgyvendintos dvi sirų šeimos – iš viso 8 žmonės. Viena šeima - tai mama Afaf Wassovf ir trys jos sūnūs – šešiolikmetis Tony, penkiolikos George ir keturiolikos Nor. Kita šeima - mama Maha Elias, tėtis Kamil AbdulAhad bei jų vaikai 20-ties dukra Basma AbdulAhad ir aštuoniolikos Samoul AbdulAhad. Su jais visais susitikome saulėtą ir šiltą pirmadienio popietę jaukiuose ir erdviuose jų laikinuosiuose namuose. Angliškai geriausiai iš jų kalbėjo ponia Maha Elias, taip pat ir jos vaikai, tačiau pastarieji buvo nekalbūs, tad ir į visus klausimus daugiausiai, pasitardama su kitais tautiečiais, atsakė Maha.

Pokalbyje dalyvavo ir šias šeimas globojanti parapijos darbuotoja Evelina Tamošaitytė. Ji čia lankosi gana dažnai, teiraujasi, ar nieko svečiams netrūksta, nuveža į bažnytines pamaldas evangelikų liuteronų bažnyčioje Jurbarke. Jas sirai lanko kiekvieną sekmadienį. Kunigas Mindaugas Kairys, kaip sako patys svečiai iš tolimos šalies, yra pagrindinis rėmėjas ir pagalbininkas. Jis nuveža juos į Klaipėdą, pas kitus ten apsigyvenusius sirus, taip pat ir į Vilnių.

Mahos Elias teiraujamės, ką šeimos veikė, gyvendamos Sirijoje.

- Aš dirbau namuose, bet pagal išsilavinimą esu mokytoja, dėsčiau įvairius mokomuosius dalykus. Sirijoje, jei esi mokytojas, gali mokyti ir matematiką, ir fiziką, ir arabų kalbą, kitus dalykus. Išskyrus užsienio kalbas, tam reikia specialaus išsilavinimo. Kai prieš 20 metų sukūriau šeimą, atsidėjau vien vaikų auginimui. Mano vyras dirbo vyrų kirpėju. Sūnus Samoul studijavo anglų kalbą iki pat pasitraukimo iš tėvynės, o dukra mokėsi 12-oje klasėje, tačiau nespėjo jos baigti.

Kitos šeimos mama Afaf taip pat šeimininkavo namuose, augino vaikus. Jos vyras yra mokytojas, dėsto kompiuterinį raštingumą ir technologijas. Jis neatvyko kartu su visais, nes su vyriausybe yra pasirašęs kontraktą. Aišku, kad ten likti yra pavojinga, bet jis privalo, nes turi mokyti vaikus. Miestelis, kuriame jie gyveno, yra mažas, tad daug mokytojų prieš karinį konfliktą atvykdavo iš kitų vietovių, tačiau dabar tai daryti yra pavojinga, tad Afaf vyras Hana ten kol kas ir liko. Kiek laiko jis bus Sirijoje ir ar galės prisidėti prie šeimos Skirsnemunėje, kol kas nežinome.

- Kai prasidėjo sukilimas Sirijoje, ar iš karto buvo puolami krikščionys. Pasakokite kaip viskas vyko.

- Iš viso Sirijoje gyvena apie 2 mln. krikščionių. Mūsų mieste Aleppo jų taip pat gana didelis procentas. 2011 m. konfliktas pirmiausia prasidėjo pietų Sirijoje. Po to plėtėsi į kitus rajonus. Iš pradžių jie mūsų, krikščionių, nelietė. Sukilėliai ėmė reikalauti iš vyriausybės laisvės ir demokratijos, bet, mano nuomone, mes visą tai turėjom. Vyriausybė gal ir darė klaidų, bet juk nėra tobulų valstybių ir vyriausybių. Mes viską turėjom - ir laisvę, ir demokratiją, niekas mūsų nevaržė, dėvėjom, ką norėjom, šventėm krikščioniškas šventes. Su musulmonais sugyvenom draugiškai, turėjom jų tarpe daug draugų. Bet atsirado grupė musulmonų, kurie visa tai uždraudė. Teroristai iš pradžių krikščionių nežudė, bet jei atsirasdavo tokių, kurie jiems prieštaraudavo ir sakydavo, kad vyriausybe yra patenkinti, būdavo nužudomi. Teroristai (save vadinantys sukilėliais) pradėjo deginti ir mūsų mieste, ir Damaske bažnyčias. Mes turim daug religinių bendruomenių - katalikų, evangelikų liuteronų, ortodoksų ir pan., jie taip pat. Prezidentas priklauso musulmonų alavitų religinei atšakai, tačiau šalyje dauguma yra sunitai, tad jie ir nori pakeisti prezidentą. Alavitai visada labai gerai sugyveno su krikščionimis, nė karto per visus jų valdymo metus (daugiau neri 40 m.) nebuvo jokių konfliktų. Visą laiką buvom draugai, lankydavom vieni kitus. Tad daugumos krikščionių, gyvenančių Sirijoje nuomone, ne dabartinė vyriausybė pradėjo karą ir yra kalta dėl tūkstančių žmonių žūčių, o sukilėliai sunitai. Karo priežastis - grynai politinė, tai noras nuversti prezidentą ir užgrobti valdžią.

- Kaip bendraujate su tėvynėje likusiais artimaisiais? Kodėl jie pasiliko ten?

- Ten likę mano tėvai, seserys, draugai. Tie, kurie neturėjo pinigų, negalėjo palikti Sirijos. Norint išvažiuoti, reikia turėti kiekvienam asmeniui po 12 000 dolerių. Daug kas tokių pinigų neturi, todėl negali sau to leisti. Bet mes nemokėjome tiek daug, nes padėjo jūsų bažnyčia ir Vyriausybė. Dabar turim Lietuvos vizą metams, o Vakarų šalys nė viena nenorėjo įsileisti. Nei Švedija, nei Vokietija, nei viena šalis nedavė vizų. Tad jei nori išvykti, bet neturi pinigų, lieka vienintelis kelias - padaryti tai nelegaliai. Su artimaisiais bendraujam internetu, deja, tik kartą per mėnesį, nes internetinis ryšys Sirijoje yra labai silpnas. Telefonu negalima tiesiogiai skambinti į Siriją, dažniausiai nėra ryšio. Tik kai tėvai susiranda prieigą prie tinklo, tada pasikalbame ir telefonu.

- Spaudoje ne kartą buvo rašoma, kokius baisumus ten patiria žmonės vien dėl to, kad jie yra krikščionys. Ar teko jums su tuo susidurti?

- Taip. Tai tikra tiesa. Aš turėjau draugų šeimą, juos nužudė tik dėl to, kad jie krikščionys. Visą šeimą. Nupjovė galvas ir tą vaizdą įkėlė į YouTobe. Tai įprastas reiškinys, kai įlipę į autobusą teroristai vien pagal vardus, pavardes ar veido bruožus mus atpažįsta ir sušaudo vietoje. Internete galima pamatyti ir kaip nupjovę galvas jie žaidžia su jomis futbolą. Artimiesiems ten dabar labai pavojinga. Kai gyvenau Aleppo, daug bombų mačiau. Prie pat namų, vos išėjus į lauką, šalia manęs sprogo bomba, mano akyse žuvo žmonės. Tikriausiai sunku įsivaizduoti kaip baisu matyti ant sienų ištiškusias žmonių kūnų dalis – kojas, rankas, plaukus.... Tai siaubinga. Teroristai deda bombas į dujų balionus, dar pritaiso specialius sparnus, kad kuo daugiau žmonių žūtų. Sirijos armija saugo mus nuo teroristų, bet ir jie ne visada pajėgūs tai padaryti, tad situacija bent jau kol kas yra tikrai baisi.

- Pakalbėkime apie Lietuvą. Ar žinojote ką nors apie šį kraštą prieš atvykdami? Koks buvo pirmas įspūdis?

Samoul: nedaug žinojom, tik apie krepšinį buvom girdėję (juokiasi). Na, buvom pasiskaitę, kur šalis yra, kokia čia gamta ir panašiai.

Maha: pirmas įspūdis - labai šalta. Ramu ir saugu. Kai jau apsistojom Skirsnemunėje ir pamatėm, kokie mieli čia žmonės, kokie geri ir šilti, tai net ir oras nebeatrodė toks šaltas. Jūsų žmonės tikrai labai mieli, dauguma sveikinasi. Kai kurie klausia, ar nieko netrūksta, labai draugiškai elgiasi. Dar nėra buvę nė vieno konflikto su vietiniais, atvirkščiai, gaunam visokios paramos, maisto daug kas siūlo, atneša – ir konservų, ir mėsos, pieno produktų. Mūsų charakteriai gal ir skiriasi, bet nelabai. Lietuviai santūresni, mes atviresni. Tėvynėje kiekvieną dieną bendraudavom su kaimynais, draugais, lankydavom vieni kitus. Bet man patinka kaip lietuviai su mumis elgiasi. Galbūt mažai tų draugiškų vizitų, aišku, trukdo ir kalbos barjeras, bet ateityje, tikiu, labiau susidraugausim su vietiniais gyventojais.

- Kaip jums patinka lietuviškas maistas?

Ilgai juokiasi...........

Samoul: bandžiau kugelį. Maistas skanus, bet labai skiriasi. Mes turim daug įvairesnio maisto - ir daržovių, ir prieskonių, ir mėsos. Sirijoje nacionalinių patiekalų yra ne vienas ir ne du, bet šimtai. To čia trūksta, bet šiaip viskas gerai, prisitaikom.

Maha: pas mus kiekviena daržovė yra įvairiausių dydžių. Baklažanų yra nuo piršto didumo iki pačių didžiausių. Nuo mini iki maksi, todėl jau vien iš baklažanų galim padaryti daugybę skirtingų patiekalų. Jūs darot vienaip, mes kitaip, jūsų valgiai skanūs, tik mums dar neįprasti. Cepelinų dar nebandėm, reikės pabandyti, šaltibarščių irgi neragavom. Tik rūgštynių sriubos Jurbarko evangelikų liuteronų bažnyčioje.

- Maha, papasakokite apie įprastą dieną čia, Skirsnemunėje.

- Čia labai ramu, saugu. Tai yra svarbiausia. O dienos visos panašios – tvarkomės, verdam valgyti, einam pasivaikščioti, apsiperkam. Jaunimas turi dviračius, jais bene kiekvieną dieną važinėja į Jurbarką, ten turi pažįstamų, kuriuos atrado Atviroje jaunimo erdvėje, aplanko Raudonę, kartu su kitais dviratininkais vyko į Smalininkus. Bendravimo su bendraamžiais jiems, aišku, trūksta, nes trukdo kalbos barjeras. Skirsnemunėje yra keletas merginų, kurios ateina pabendrauti, nes moka anglų kalbą. Klaipėdoje turim draugų, su kai kuriais kunigo Mindaugo Kairio dėka buvom susitikę per Velykas – jis mus nuvežė automobiliu. Jei norėtume kur pakeliauti, galėtume važiuoti autobusu, bet čia beveik niekas nekalba angliškai, todėl bijom, kad mūsų nesupras. O automobilio įsigyti ar išsinuomoti negalim, nes nė vienas iš mūsų neturi vairuotojo pažymėjimo.

Sirai, paklausti apie Lietuvą užplūdusius karščius, kurie kamavo pokalbio dieną, visi iki vieno tvirtino, kad tai labai geras oras. 32 laipsniai pavėsyje jiems pats tas, nes tėvynėje būna dar karščiau. Kai prasidėjo vasara, sako, labai gerai pasijuto. Abi šeimos, įsikūrusios po vienu stogu, Sirijoje nebuvo pažįstamos. Tik likimo atvestos į Lietuvą susidraugavo. Moterys viską daro ir sprendžia kartu, na, o vaikai, nors ir skirtingo amžiaus, irgi visą laiką būna drauge. Aišku, ne taip tyliai, kaip atrodė pokalbio metu. Jaunesni vaikinai sėdėjo nejudėdami ir nekalbėdami, bet kaip sakė Samoul, jie, kaip ir viso pasaulio vaikai, kiekvieną dieną nepiktai pešasi. Laisvalaikiu mėgsta žaisti futbolą. Paklausti apie tėvynės ilgesį visi vienbalsiai tvirtina, kad šis jausmas labiausiai kamuoja – pasiilgo namų, draugų. Norėtų grįžti, jeigu nebūtų karo. Ar lankys mokyklą rudenį, jie kol kas nežino. Vizą turi metams, o kaip bus toliau, neaišku.

Atsisveikindama Maha Elias visų vardu sako: „Noriu padėkoti kiekvienam Lietuvos žmogui. Ypač bažnyčios žmonėms, kurie mums padėjo, buvo labai geri, kunigui Mindaugui Kairiui ir Evelinai, mūsų globėjams. Ir visiems skirsnemuniškiams - draugiškiems ir šiltiems žmonėms. Mums, atsidūrusiems taip toli nuo tėvynės, pirmiausia labai svarbi moralinė visų parama ir draugiški žvilgsniai. Tai padeda ištverti ir tėvynės ilgesį bei šiek tiek pamiršti karo patirtus baisumus”. Kalbėdami apie Lietuvą ir jos žmones svečiai nuolat pabrėžė jų gerumą ir malonų bendravimą. Lygiai tą patį galima pasakyti ir apie Skirsnemunėje gyvenančius svečius - su tokiais draugiškais, simpatiškais, nuolat besišypsančiais žmonėmis ne visada pavyksta mums savo aplinkoje susitikti.