Šimtametės kirpėjos Onutės ilgaamžiškumo receptas – juokauti ir mylėti

   
Straipsnis  0 komentarų
AŠrifto dydis+- Spausdinti

2022 m. liepos 13 d. Jurbarko rajono savivaldybės meras Skirmantas Mockevičius ir  Socialinės paramos skyriaus vedėja Laima Gardauskienė pasveikino 100 metų sulaukusią jurbarkietę Oną Biliūnienę.

Pasipuošusi jubiliatė  pasitiko svečius su plačia šypsena, maloniai bendravo, juokavo ir džiaugėsi, kad jau faktiškai pragyveno 101 metus. Onutė sužavėjo savo puikia atmintimi, nuoširdumu ir gera  sveikata.  Moters gyvenimas beveik visą laiką prabėgo Jurbarke. Jaunystėje Onutė siuvo, o vėliau ilgus metus dirbo kirpėja. Moteris užaugino 5 dukras, turi 7 anūkus, būrį proanūkių ir yra jau propromočiutė. Dabar gyvena savo namuose padedama dukros, bet dar viskuo domisi, yra pozityvi, žvali ir ypač maloni. Nors jos  gyvenime buvo ir sunkių akimirkų, šimtametė yra laiminga, džiaugiasi savo šeima, draugais, gyvenimu. Palinkėjome Onutei geros sveikatos ir dar ilgų gyvenimo metų.

Dalinamės 2021 m. liepos 16 dienos straipsniu publikuotu „Mūsų laikas“ Nr.28. Interviu paruoštas kuomet Ona šventė savo tikrąjį šimtmetį.

Pernai kolegės iš senosios Jurbarko kirpyklos tądien pasistengė, kad Onutės garbinga sukaktis neliktų žinoma tik siauram žmonių ratui. Pasikvietusios „Mūsų laiką“, buvusios bendradarbės kirpėjos su nuoširdžiausiais sveikinimais aplankė savo mokytojos namus Vilniaus gatvėje, padovanodamos nepaprastai džiaugsmingą, prisiminimų kupiną susitikimą.

Vyresnio amžiaus jurbarkiečiams gerai pažįstama kirpėja, švelniai vadinama Onute, nėmaž nedejuoja dėl savo amžiaus. Ji tokia pat stilinga ir linksma. Kalbantis su šia guvia, nepraradusia humoro jausmo ir turinčia puikią atmintį moterimi, nė nepagalvoji, kad jai 100 metų. „Tie metai pralėkė taip greitai, kad nė nepastebėjau. Kaip viena diena“, – šypsosi Onutė, pasidžiaugdama penkiomis užaugintomis dukromis ir pulku vaikaičių. Jau ir vieno proproanūkio sulaukė. Visi ją myli, aplanko. Juokiasi, kad vyriausias anūkas ją vadinęs gerąja. Taip ir prilipęs šis vardas močiutei – geroji.

Sodyba – istorinė vieta

Šimtametė gyvena name prie Imsrės, sodyboje, kurią puošia didelis, kruopščiai prižiūrėtas sodas. „Per balius žolę ištrypdavom iki juodos žemės. Tiek šokdavom ir kvailiodavom“, – juokiasi jubiliatė, apgailestaudama, kad sveikata neleidžia tokių švenčių surengti, kokias pavykdavo anksčiau. „Giminių susiėjimai, gimtadieniai, Oninės. Visi į šią sodybą rinkdavomės švęsti“, – pritaria Onutei vyriausia  dukra Violeta, prieš pusantrų metų iš užsienio sugrįžusi į gimtąjį Jurbarką ir kartu su mama leidžianti dienas sodyboje.

Geltonai nudažytą namą, kuriame gyvena ponia Ona, skaičiuojantį daugiau nei šimtą metų, pastatė buvęs carinės Rusijos armijos kareivis, Antanas Norkaitis, kilęs iš Miliušių kaimo, Jurbarko r. Ilgus metus atitarnavęs carinės Rusijos armijoje, grįžęs į Jurbarką 1911 m. jis ėmėsi darbo – būdamas gana nagingas meistras viską darė savo rankomis. Nupirko seną namą ir jį perstatė. Šį žmogų Ona Biliūnienė pagrįstai visą gyvenimą vadino savo tėvu, arba senuoliuku, nes būtent jis, vedęs Onos mamą, mergaitę augino kaip savo dukrą. „Namas iš giminės rankų niekada neišėjo. Ir aš dabar noriu, kad jis liktų giminėje. Kad čia vaikų vaikai galėtų atvažiuoti, susitikti. Taip kaip mes susitikdavome. Anksčiau mes, bobos, čia visas važias laikėme, o dabar jau giminėje atsiranda ir vyrų. Mano pačios vyrai buvo ne namų žmonės“, – atvirauja Ona. 

Laukia svečių

Violeta šypsodamasi pasakoja, kad mama ir dabar labai laukia svečių. Žinia, kad pasveikinti atvyks buvusios bendradarbės iš kirpyklos, taip nudžiugino jubiliatę, kad ši puošėsi ir ruošėsi nuo penktos valandos ryto. Ir ne tik kad stalas būtų tinkamai padengtas, bet ir kad pati atrodytų švytinčiai. „Ir manikiūru, ir šukuosena pasirūpino“, – juokiasi dukra, pasidžiaugdama, kad mama iki šiol neprarandanti polėkio gyventi. „Kai sužinojau, kad jos ateis, pakilau nuo žemės“, – sako Onutė. Paskutinį kartą jos kartu atšventė jos devyniasdešimtmetį – sode, prie didelio stalo, su muzika ir dainomis. „Jei norit pasišokti, ateikit sekmadienį“, – kviečia linksmai mirkteldama Onutė. Kiekvieną tokį pašmaikštavimą nulydi kolegių juokas ir klegesys. Visos jos laiką su buvusia kolege prisimena gražiausiais žodžiais.

Viena jų, Birutė, šimtametę vadina savo mokytoja. Kitos mokėsi jau iš antrų lūpų – iš tos pačios Birutės, kuriai Onutė perdavė profesinius įgūdžius, patyrimą. Kitoms buvo pavyzdys gebėjimo bendrauti, palaikyti gerą atmosferą. Kirpėjos netveria juoku prisimindamos, kiek Onutė iškrėsdavo pokštų bendradarbiams, klientams ir pažįstamiems. „Kiek ją atsimenam, visada tokia graži, išsipuošus ir neieškanti žodžio kišenėje. Visada su geromis emocijomis“, – taip apibūdina Onutę viešnios. Jubiliatė joms pritaria, kad mokėti pajuokauti labai svarbu. Humoro jausmas padeda išgyventi visais gyvenimo tarpsniais: nusivylimų, atradimų, džiaugsmo ir nevilties akimirkomis, patikindama, kad juokas prailgina gyvenimą. „Linksmiau laiką leisdamas ilgiau gyveni“, – įsitikinus Onutė. Pokštus mėgstanti moteris ne kartą savo bendradarbėms ir vandens į šlepetes buvo pripylusi, ir žirkles prie švarko prisiuvusi ir kitokių išdaigų iškrėtusi. Sako, nepykdavo niekas, taip linksmiau laikas eidavo. „Mūsų kolektyvas buvo geras. Ir vyrai, ir bobos buvom liuks“, – patvirtina Onutė.

 Dukra Violeta kvatodama prisimena nuotykį, kaip vienas pažįstamas eidamas į pasimatymą su būsima nuotaka paprašė mamos gražiai „į kantą“ išlyginti kelnes. Ta išlyginusi, tik „kantą“ tyčia sulyginusi ne į tą pusę. Tai buvę juoko visiems, tik ne pačiam jaunikiui, mat tik vienas kelnes beturėjęs. „Kaip kitaip, juk reikia kažką padaryt, kad gyvent linksmiau būtų“, – šypsosi Onutė.

Antras jos ilgaamžiškumo recepto komponentas – meilė. Be jos gyvenime niekaip. Nors jos pačios santuokos nenusisekė, be meilės ji neįsivaizduoja laimingo gyvenimo. „Reikia, kad širdis mylėtų. Jei vyras bus nemylimas, tik pinigais apsikrovęs, gyvenimo nebus. Gali  būt valgęs, gali būt nevalgęs, bet jei nemylėsi, širdis nesidžiaugs“, – patikina garbaus amžiaus sulaukusi senjorė. Kaip jos žodžių įrodymas ant stalo guli jos skaitoma knyga „Menas mylėti“. Mylėti net tada, kai tau šimtas ir daugiau, nes meilei nėra amžiaus cenzo. Kol plaka širdis, tol gyvena ir meilė.

„Kitais metais mes vėl švęsime šimtąją Onutės sukaktį, nes ji turi du gimtadienius“, – šypsosi atsisveikindamos kolegės. Onutė joms pritaria – bus proga vėl susitikti, nes dokumentuose nurodyta, kad ji gimusi 1922 07 13. Bet visą gyvenimą ji žinojusi, kad čia klaidingas įrašas. Kodėl jos gimimas užregistruotas metais vėliau, ji nežino, o paklausti jau nėra ko.

Ragavo įvairios gyvenimo duonos

Onos mama Anelė Pažereckaitė gimė JAV, kur kartu su savo tėvais kurį laiką ten gyveno. Net keletą kartų mamos šeima buvo grįžusi į Lietuvą, paskui išsikraustė į Ameriką, kol galiausiai nusprendė visam laikui apsistoti Lietuvoje. Tuo metu kaip tik kūrėsi nepriklausoma valstybė ir vėrėsi naujo gyvenimo perspektyvos.

Pati O. Biliūnienė gimė Suvalkijoje. Ilgą laiką jai buvo pasakojama, kad mamai dar nespėjus susituokti su jos tėvu, šis žuvo nelaimingo atsitikimo metu. Likusios vienos jos gyveno pas gimines Naubariškių kaime. Mažoji Onutė mokėsi Švendriškių, Šilinės, Skirsnemunės mokyklose – ten kur atsirasdavo daugiausiai mokytojų. Pradinę mokyklą ji baigė apie 1921 metus, Skirsnemunėje. Vėliau mama gavo darbą Kaune, dirbo keliose medicinos klinikose ūkvede.

„Visą vaikystę man buvo tvirtinama, kad mano tėvas žuvo nelaimingo atsitikimo metu. Visą vaikystę jai buvo tvirtinama, kad jos tėvas žuvo nelaimingo atsitikimo metu. Ir tik tada, kai jau tapo suaugusi, dėdė papasakojo, kad jis iš tikrųjų yra gyvas ir sveikas, dirba ir gyvena su šeima Klaipėdoje. Ryšys su tėvu nesimezgė, o ir mama jau gyveno su Antanu. Jis paliko judvi su mama ir tėvu taip ir netapo.

Kol Onos mama dirbo Kaune, mergaitę augino senelė. Kai pradėjo mokytis Jurbarko gimnazijoje, mama grįžo į Jurbarką. 1928 metais statė Jurbarko ligoninę, tad Kauno klinikos vadovas mamą rekomendavo Jurbarko ligoninės vadovui. Apsigyvenusi Jurbarke Onos Biliūnienės mama Anelė ištekėjo už Antano Norkaičio ir kartu su dukterimi įsikūrė šiame name ant Imsrės kranto.

„Mano tėtis Antanas, ilgą laiką tarnavęs carinės Rusijos kariuomenėje, buvo gana išsilavinęs ir daug gyvenimo matęs žmogus. Jis matė, kad darėsi Rusijoje, kaip vyko revoliucija, žinojo apie pasikėsinimą į Leniną ir daugybę ten vykusių istorinių įvykių. Apie tai padiskutuoti, papolitikuoti į mūsų namus dar prieš Antrąjį pasaulinį karą rinkosi visa miesto šviesuomenė – gimnazijos inspektorius Antanas Giedraitis-Giedrius su broliu Juozu, direktoriaus pavaduotoju, burmistras Jurgis Gepneris, Antanas Vabalas, mamos pusbrolis, Klišiuose turėjęs dvarą, akmenskaldys Špokas, medžio skulptorius Pranciškus Mikutaitis, kunigas Zigmas Grinevičius, gydytojai Perevičius ir Kundratavičius, šachmatininkas Mikėnas, policijos viršininkas.... Kai kurių vardų jau nebeprisimenu. Iš moterų ateidavo tik vienuolė Uršulė Kelpšaitė – tai buvo daugiausia vyriška draugija. Kartais ateidavo ir skulptorius Vincas Grybas, jis tuo metu buvo labai lietuviškai patriotiškai nusiteikęs, tikras tautininkas. Jie politikuodavo ištisas valandas, tėtės kaip mokiniai klausinėdavo apie Rusiją. Aš dar vaikas tada buvau, nesiklausydavau, ką jie ten kalba, bet gerai prisimenu tą gyvą dvasią, tada sklandžiusią mūsų namuose, protingus inteligentiškus pokalbius, elegantiškai apsirengusius vyrus. Visuomet tokie mandagūs, švarūs, jie buvo tikras anuometinio Jurbarko šviesuomenės žiedas“, – prisiminimais dalijasi Ona.

Baigusi pradinę mokyklą Skirsnemunėje, O. Biliūnienė mokslus toliau tęsė Jurbarko „Saulės“ gimnazijoje. Čia baigė 8 klases. Po baigimo išvyko dirbti į Kauną, mat mamos pažįstama, žydų tautybės moteris ten turėjo batų parduotuvę. Kaune dirbo neilgai, apie pusantrų metų. Papildomai mokėsi kirpėjos amato. Nulėkdavo į kitą gatvės pusę, kur buvo kirpykla ir talkininkaudavo. Už pagalbą leido žiūrėti ir pačiai kirpti mokytis. Tai buvo ilgamečio kirpėjos darbo pradžia.

Grįžusi į Jurbarką jauna mergina nesėdėjo be darbo. Dirbo Ūkio bankelyje, buvo kasininkė ir raštininkė. Po to knygyne, kooperatyve „Sūkurys“. Prasidėjus sovietmečiui ir nacionalizacijai dirbo žydo Goldės batų parduotuvėje, paskui kito žydo – Polovino audinių parduotuvėje Kirpykla į jos gyvenimą atėjo kiek vėliau – jau susilaukus vaikų.

Santuokos peripetijos

 Su pirmu vyru susituokė anksti, gelbėdama savo kailį, nes mama buvo parinkusi 17 metų vyresnį būsimą vyrą, kurio Ona labai nenorėjo. Visi jos klasiokai, kurie kartu mokėsi „Saulės“ gimnazijoje, buvo geriausi draugai. „Ir Bieliūnas, Petravičiai, Toliušis, Šuravinaitės, Giedraitis, Vakseliai... Kaimynai buvom ir draugai. Mama parinko, jos nuomone, man tinkamą vyrą, tokį 17 metų vyresnį gydytoją Kundrotavičių. Aš negalėjau į jį net pažiūrėti, baisiai nenorėjau tekėti. Tada su draugais nusprendėm, kad reikia nueiti ir ištekėti už kurio nors, taip išsisuksiu nuo to „senio“. Susirašėm su Vitoldu Giedraičiu. Parėjau namo, parnešiau tą metrikacijos liudijimą, mama vos neapalpo, tėvukas irgi panašiai puolė į paniką... Negalvojom tada, kad reikės kartu gyventi, o išsiskirti greitai nepavyko. Taip ir pradėjom gyventi. Vienuolei Uršulei viską prisipažinau – kas ir kodėl atsitiko, – ji liepė gyventi kartu, o kad nebūtų nuodėmė, Velykų rytą kunigas palaimino. Susilaukėm dviejų dukterų – Violetos ir Daivos“, – jaunystės dienas prisimena ponia Ona. Ji pasakoja, kad jos vyras labai greitai pasikeitė, kai pradėjo dirbti finansininku. „Eidamas per kaimus, surašinėjo žmonių turtą. Pamatė, kad daug ką galima pasiimti už dyką, tai tą ir darė. Juos pradėjo sekti, mano vyrą nuteisė“, – pasakoja moteris. Kai grįžo iš kalėjimo, drauge gyventi pasidarė nebeįmanoma, vyras pradėjo lakstyti paskui kitus sijonus, tapo labai agresyvus.

Šiaip ne taip išsiskyrusi su Vitoldu, po kurio laiko ji pradėjo draugauti su kitu klasioku Benediktu Biliūnu. Tačiau ši santuoka, padovanojo dar tris dukteris – Zitą, Jolantą ir Jovitą, taip pat nenusisekė. Benediktas, kaip ir ankstesnis jos vyras, gyveno Onos tėvų namuose. Jis dirbo buhalteriu įvairiose darbovietėse, tačiau pinigų į namus neparnešdavo. Iš sunkios padėties gelbėdavo visą laiką ligoninėje dirbusi mama, giminaičiai, o ir pati Ona netrukus, kai tik paūgėjo jauniausia dukrelė, įsidarbino kirpykloje, tuomet tai buvo vienintelė miesto kirpykla, priklausiusi buitiniam gyventojų aptarnavimo kombinatui. Šioje darbovietėje vyrų kirpėja ji išdirbo daugiau nei 40 metų. O ir išėjus į pensiją nesėdėjo be darbo – nuolat turėjo buvusių klientų, kurie ateidavo apsikirpti. Ši moteris nesigaili subyrėjusių santuokų, o ir kaip galėtų – juk išaugino penkias gražiausias dukteris. Visos jos, sėkmingai ištekėjusios, susilaukė vaikų ir anūkų. Visos lanko mamą, padeda jai nudirbti sunkiausius darbus, rūpinasi jos sveikata, jei reikia, kartu kurį laiką pas ją gyvena. Ona Biliūnienė sunkiu darbu pasiekė, kad dukterys gautų išsilavinimą ir susikurtų sėkmingus gyvenimus.

Rekomenduojami video:
Straipsnis  0 komentarų
Reklama: skelbimai
Naujienos iš interneto

Rekomenduojame perskaityti

A. Griškus

Muziejaus direktoriaus tikslas – sudominti turistus iš viso pasaulio  0

Lina Lukošienė

Lina Lukošienė – tiesiog mama, kuri nenustygsta vietoje  0

Socialinių mokslų doktorantė A. Lolat į 320 km žygį su ramentais išsirengė norėdama atkreipti visuomenės dėmesį į neįgaliųjų bendruomenę.

Ajana Lolat-Pažarauskienė: „Norime parodyti, kad mūsų nereikia uždaryti“  0

Didžiulė netektis futbolo bendruomenei

Didžiulė netektis futbolo bendruomenei  0

Pasirinkimas: ištverti smūgius, įveikti ugnį ir nugalėti sunkumus!

Pasirinkimas: ištverti smūgius, įveikti ugnį ir nugalėti sunkumus!  0

Netikėtai mirė Jurbarko rajono savivaldybės rinkimų komisijos narė

Netikėtai mirė Jurbarko rajono savivaldybės rinkimų komisijos narė  0

Sandra Klimienė

VšĮ „Jurbarko socialinės paslaugos“ direktorės planuose – nuoseklus ir sunkus darbas  3

Anastasija, Sergejus ir mažasis Georgas

Tikėkit mumis, prašo ukrainietė Anastasija  0

„Eržvilko spindulys 2024“

„Eržvilko spindulys 2024“  0

„Veliuonos krašto žmogaus 2024“ apdovanojimai

Vasario 16-ąją pagerbti Veliuonos krašto šviesuoliai  0

Už nuopelnus Juodaičių kraštui padėkota ilgametei seniūnei

Už nuopelnus Juodaičių kraštui padėkota ilgametei seniūnei  0

Kęstutis Vasiliauskas

Kęstutis Vasiliauskas: Gyvenimas tarsi šachmatai – neįdomu žaisti atsargiai  0

Vytautas Kutkevičius

Vytauto Kutkevičiaus gyvenimo gairės ne metai, o knygos  4

Netekome kraštiečio, archeologo Vytauto Urbanavičiaus

Netekome kraštiečio, archeologo Vytauto Urbanavičiaus  1

Liūdna žinia – mirė jurbarkietis gidas Ričardas Vainikonis

Liūdna žinia – mirė jurbarkietis gidas Ričardas Vainikonis  0

In memoriam mokytojai Dianai Joanai Aksamitauskienei

In memoriam mokytojai Dianai Joanai Aksamitauskienei  0

Pilietiškiausia smalininkiete tapo Jolita Štrimienė

Pilietiškiausia smalininkiete tapo Jolita Štrimienė  1

Mirė gydytoja Elena Janušienė

Mirė gydytoja Elena Janušienė  0

Anapilin išėjo Adolfas Atgalainis

Anapilin išėjo Adolfas Atgalainis  1

Pokalbis su naująja „Jurbarko socialinių paslaugų“ direktore Sandra Klimiene

Pokalbis su naująja „Jurbarko socialinių paslaugų“ direktore Sandra Klimiene  6

Prisiminkime išėjusius...

Prisiminkime išėjusius...  8

Izraelio ambasadorė: Visi, kas nepasmerkė „Hamas“ atakos, nesuvokia jos grėsmės Vakarų civilizacijai

Izraelio ambasadorė: Visi, kas nepasmerkė „Hamas“ atakos, nesuvokia jos grėsmės Vakarų civilizacijai  1

Mokytojas Vincas Bakšys: „Vaikai gerbia ir atsimena griežčiausius“

Mokytojas Vincas Bakšys: „Vaikai gerbia ir atsimena griežčiausius“  1

Trečiąjį kartą „Lietuvos talentuose“ su savo daina „Indigo vaikas“ dalyvavęs Naglis Mačėnas iš komisijos narių išgirdo tris „Taip“.

„Lietuvos talentų“ scenoje – veliuoniškis Naglis Mačėnas  0

Mūsų partneriai