Šimtametės ilgaamžiškumo paslaptis: sunkiai gyventi ir prasčiau valgyti

Šimto metų sulaukti – ne laimingą loterijos bilietą ištraukti. Ilgaamžiškumo reikia nusipelnyti. Tokios mintys aplankė po susitikimo su Salomėja Sabataityte, kuri spalio 27 dieną atšventė savo 100-ąjį gimtadienį. Salomėja, visų švelniai Seliute vadinama, šį garbų jubiliejų pasitiko tokios sveikatos ir tokios atminties, kad jai gali pavydėti ir jaunas. Ligoninėje ji buvo gulėjusi tik kartą. Tik tris dienas dėl anginos. Ir tai labai seniai, prieš kokius 50 metų. Salomėja negeria jokių vaistų. Nei dabar, nei kada nors anksčiau. „O kam jų reikia?“, – paprastai sako ji pati. Iš tiesų, kam, jei šimtametės kraujo spaudimas – kaip jaunuolės. 120-78. Cukraus kiekis kraujyje 4,3 milimolių litre, t. y. geras, nors saldainius labai mėgsta. Šimtametę prižiūrinti dukterėčia Irena šypsosi, kad vieną rytą suskaičiavusi per 20 saldainių popieriukų. Juokiasi, kad viena dėžutė visada turi būti pilna saldainių. Ne šokoladinių, o taip vadinamų „čiulpinių“.

Išlaikė sveikinimų maratoną

Salomėją kalbinome šeštadienį, po sveikinimų maratono, kuris prasidėjo penktadienio rytą ir tęsėsi iki pat vėlaus vakaro. Paskutiniai sveikintojai, kaimynai, išėjo prieš vidurnaktį. Sveikino ir giminaičiai, ir rajono valdžios atstovai, ir vaikų, kuriuos prižiūrėjo Salomėja, tėvai. Salomėja savo vaikų neturėjo, bet vaikus mylėjo – ilgą laiką prižiūrėjo kitų, svetimų šeimų vaikus. Išlaikyti tokį sveikinimų maratoną buvo iššūkis ir pačiai Salomėjai, kuri visada buvo stiprios sveikatos. Gal todėl kalbinama šeštadienį ji sunkiau kalbėjo ir prasčiau girdėjo. Susikalbėti pagelbėjo dukterėčia Irena, gyvenanti netoliese. Bet būna, pasak Irenos, dienų, kai Salomėja ir gerai girdi, ir aiškiai kalba, ir net laikraščių didesnes antraštes gali be akinių perskaityti. „Tai greičiausiai priklauso nuo kraujotakos“, – sako ji.

Atsako dainų žodžiais

Salomėja vis mažiau nori pasakoti, bendrauti. Atsako tik tada, kai jos paklausi. Užtat pasitinka su dainomis nė neraginama. Atmintinai žino ilgiausių posmų dainas, eilėraščius, maldas. Prisimena net tas dainas, kurias jai dar mama dainavo. Ar net pirmoje klasėje (tiksliau pirmame skyriuje) išmoko. Ir kas kartą padainavusi vis paklausia: „Nu kaip daina?“. Nori, kad ją kiti pagirtų, nes pati girtis nenori. Dukterėčia šypsosi, kad būna tikras dainų maratonas. Socialinėms darbuotojoms, kurios ateina Salomėjos prižiūrėti, teko priprasti prie to, kad ir į klausimus Salomėja atsako dainų ar eilėraščių žodžiais. Salomėja su eilėraščiais bei dainomis dieną pradeda ir baigia. Ir viena būdama eilėraščius deklamuoja, dainas dainuoja, poteriauja.

Pasidomėjus, kaip tokią šviesią atmintį išsaugoti, atsako Irena: „Ji sako, kad nereikia riebiai valgyti.“ Pati Salomėja tikina, kad ir lašinius mėgsta, bet po nedaug.

Atsako į visus klausimus. Net ir tuos, kodėl ji pasirinko būti viena. Tiesa, nenori šia tema daugiau kalbėti. Paaiškėja, kad ji savo draugui, kuris į karą išėjo, pažadėjo, kad už kito netekės. „Mano draugas sakė, kad kito nesusirask. Aš jam pažadėjau“, – sako ji.Šimtametė atsimena ne tik dainas, bet ir visų vaikų vardus, kuriuos ji prižiūrėjo. Prižiūrėjusi mažiausiai keturis – bent trijų šeimų. Ir iki šiol prisimena, ką jos globojami vaikai mėgo valgyti, ką veikdavo, kokie buvo. Vaikus mylėjo. Kaip ir vaikai ją.

Visą straipsnį galite rasti naujausiame „Mūsų laiko“ numeryje.

Jį įsigyti galite čia: http://www.mūsųlaikas.lt/el-laikrasciu-archyvas